„Trimito" pučiamųjų orkest­rą sutelkęs fagotininkas Vitas Žilius Kaune buvo įgijęs ir karo kapelmeisterio diplomą, tad Konservatorijoje turėjo chorinio dirigavimo pamokų. Jo padėvėtas kostiumas skleidė prastų cigarečių dvoką, bet tai būta neeilinio pedagogo, nepripažinusio skirtumų vadovaujant orkest­rams arba chorams, –­ dirigavimas esąs vienas ir būtent tik simfoninis. Dirbau jo koncertmeisteriu, kai kažkurio rugsėjo pradžioj į klasę atėjo aktorius Virgilijus Ignatonis. Ką? Jis čia studijuoja? Pažinojau Virgį iš Kauno laikų, kai jis dramos studiją lankė kartu su mano vaikystės kiek vyresne drauge Natalija Dragūnaite. Studijoje jie vienas kitam „įkrito į akį", tad pas mūsų bičiulius Dragūnus Virgis įniko lankytis jau kaip Natos kavalierius. Baigėsi mudviejų su ja kvatojimai skaitant balsu senas latviškas „Atpūtas" (tą žurnalą prieškariu prenumeruodavo ponios Dragūnienės giminaitė), ilgokai užsibuvusi paauglystėje Nata numanevravo į kitus bėgius. Kiek vėliau ji pasirinko architektūros studijas Kaune, ir maniau, jog tai –­ nevilties paskatintas žingsnis Virgiui išvykus į Vilnių ir ten žaibiškai pagarsėjus Ferdinando vaidmeniu „Klastoje ir meilėje". Nata studijas derino su operetės scena, gal tris kartus mačiau ją ten šokant („Atpūtos" laikais ji lankė Genovaitės Sabaliauskaitės baleto pamokas).

Pradėjęs studijuoti Vilniuje, nedelsdamas porą kartų pasižiūrėjau „Klastą ir meilę". Virgio žvaigždė taip nevienprasmiškai spindėjo šalia Monikos Mironaitės, kad mėgstantiems aptarinėti teatro meną ir jo užkulisius dingsčių nestigo. Ir netikėtai per dirigavimo pamokas aš skambinu nesudėtingas partitūras, o jis man diriguoja. Įsižiūrėdamas į to itin muzikalaus žmogaus veidą pastebiu jo akis esant skirtingų spalvų. Dirigavimo pamokoms jis, regis, ruošdavosi ne menkiau nei vaidmenims teatre. Deja, „Klasta ir meilė" Virgį įtraukė į lemtingas aplinkybes, netrukus kraupiai užbaigusias šio talentingo menininko gyvenimą.

Ties kairiuoju Konservatorijos fligeliu, skirtu Dešimtmetei muzikos mokyklai, buvo sodelis, dailiai iškalta metaline tvora atskirtas nuo Aukų gatvės, anuomet pervadintos Stasio Šimkaus vardu. Šis faktas padarė nemenką įspūdį JAV gyvenusiems jo sūnums Algiui ir Neriui, tik nežinau, ar jie girdėjo apie tai, jog Atgimimo metais trumputei alėjai grįžo jos senasis pavadinimas. Taigi, kai nebeliko aptvaro bei sodelio su krūmais, takais, gėlėmis ir neveikusiu fontanu (prie jo buvo įprasta fotografuotis), atsivėręs praeivių trypiamos vejos plotas pasirodė neįtikėtinai mažas, nereikalingas, o Saugumo pastatas nejaukiai priartėjo.

Dviejuose ne itin dideliuose mokyklos pirmojo aukšto kambariuose su langais į sodelį tilpo mokyklos biblioteka, kurioje pati viena darbavosi Birutė Tursienė. Pradėjęs mokytojauti Dešimtmetėje (vėliau tapusioje M. K. Čiurlionio mokyklos Muzikos skyriumi), užėjau parinkti savo auklėtiniams natų. Prisistatęs išgirdau du žodžius, nuspalvintus vos pastebimos „inteligentiškos astmos" ir tarties, sukietinusios „l" –­ „Vileišytė... paskutinė..." Ne per seniausiai sužinojau apie JAV gyvenusią 16 metų už ponią Birutę jaunesnę jos seserį Ritą ir apie kitus po pasaulį pasklidusios, Lietuvai neišsakomai nusipelniusios Vileišių giminės narius. Tačiau Vilniuje ponia Birutė pagrįstai jautėsi likusi viena, o minėti nečionykščius gimines anuomet buvo refleksu tapęs tabu. Juoba iš Sibiro su dviem vaikais pabėgusiai moteriškei, iki darbo bibliotekoje už šį žygį pasėdėjusiai kalėjime.

Sykį dairydamasis gretimame kam­baryje po lentynas nugirdau kažką bibliotekon atėjus ir bemat iš jos išskubėjus. Kai su parinktomis natomis priėjau prie bibliotekininkės stalo, ji tarsi sau pusbalsiu pakomentavo: „...matyt, aš Paryžiuje studijavau, kad dabar tikčiau dalyti mokytojoms popieriukus... Man reikia popieriuko... Ateik tu man ir šitaip prašyk..." Mat anuomet tualetuose ant sulenktos vielos sumaustytos laikraščio skiautelės būdavo „gerų namų" ženklas, o už jų sienų ir tokių vielų nelabai kur aptiktum, nebent kokiame kompartijos CK (kurį Dvarionas „klysdamas" pavadindavo WC). Ponia Birutė pastebi senokai kažką išlemenusį, kant­riai prie stalo tebelaukiantį berniuką: „Tau, vaikeli, Kuhlau sonatinų?" – ir eina į gretimą kambarį, kurio kampe suversta aukštoka į lentynas netilpusių natų krūva, savo masyviu kūnu krenta prieš ją ant kelių, tiesia ranką ir ištraukia mokinuko prašytas sonatinas. Padėdamas jai atsistoti, prisiminiau su Viktoru matytą cirko fokusininką, bet podraug ir tai, jog ponios Birutės tėvas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis vėliau ilgus metus buvo ir Kauno burmistras, suteikęs galingų postūmių šiam miestui sparčiai modernėjant.

O štai prie rūbinės veidrodžio ją sutinku nešančią skardinį kibirą, jame – didelė ražinė šluota. Pašnabždom man pasisako einanti į Rasas, nes juk tuoj Vėlinės. Aišku, buvo girdėjusi, kas 1956 metais darėsi miniai iš Rasų patraukus Aušros vartų link, o dar ir apie aną „vengrų rudenį" Basanavičiaus gatvės teatre siautėjusią operos publiką, atėjusią išgirsti iš Sibiro sugrįžusio Antano Kučingio, bet CK ar į juos panašiems ideologams pabūgus atsako po pirmosios Mefisto frazės „Štai ir aš!" „Fausto" spektaklis buvo skubiai pakeistas „Pilėnais", prisišaukiant šimteriopą perpildytos salės reakciją. Salei ūžiant, ant scenos grindų sparčiai daugėjo geltonų ir raudonų dėmelių, bet duetą (kurio nesigirdėjo) traukiančias solistes iš salės svaidomi kiaušiniai ir pomidorai aplenkė. Džentelmeniškas, gražus hepeningas. Nusileidžiant priešgaisrinei metalo pertvarai, iš salės nugriaudėjo: „Šalin geležinę uždangą!" Po kelių nevykusių bandymų pradėti spektaklį buvo paskelbta pertrauka, o jai baigiantis į viršutinį balkoną vedančiais laiptais vienas paskui kitą kopė civiliai, kurių veidai neslėpė delikačios aplinkybės, kad šioje vietoje jie pirmą kartą. Matėme juos iš arti, nes laiptai siauri, o studentų virtinė leidosi žemyn, išėjimo link.

Kitą dieną ant Konservatorijos koridoriaus palangių, ant veidrodžio lentynėlės aptikome mašinraščiu rašytų ir padaugintų „laiško mamai" lakštų su vakardienos teatriniais įspūdžiais, vieną pageltusį egzempliorių tebeturiu.

Ponios Birutės šnabždesyje galėjai išgirsti įtarimą, kad visko regėjęs veidrodis gali būti saugumiečių užverbuotas, arba – paskutiniuosius princo Hamleto žodžius „Toliau – tyla". Pamirškit Vėlines ir teatrą sudrebinusią nepadainuotą Mefisto frazę.

Kartą parėjęs namo ant giliosios palangės pamatau vazonėlyje gėlę, kuri man nuo vaikystės ženklindavo artėjantį pavasarį ir tėvo vardines – Juozapines. Klausiu mamos, kur ją aptiko ir nupirko, bet paaiškėja, jog gėlę atnešė ponia Tursienė, atėjusi su mama susipažinti. Prisiminiau ją tyliai konstatavus, jog iš Tilto gatvės į Neries krantinę galima nueiti kiemais, tad gyvename bemaž šalia. Vizitai padažnėjo, man paaiškinę ne tik seną vilniečių įprotį trumpinti kelią einant kiemais (na skróty), bet ir čionykščių žmonių paprastumą, nuoširdumą, jautrumą. Vilniaus lietuviams šie bruožai itin būdingi ir jie nemažai padėjo mums šiame mieste pasijusti esant namie. O anuokart mama nedelsdama šaltojoje virtuvėje pagamino tarp artimųjų garsėjusių savųjų pončkų ir mes suklojom naujajai kaimynei atsakomąjį vizitą.

Pedagoginis institutas tebebuvo Bazilijonų vienuolyne, kai ėmiausi darbo ir tenykštėje Muzikos katedroje. Už rokokinių vartų (ar įmanoma rasti už juos rafinuotesnių?) patenku į visai kitokį miestą, kur iš nejaukių užkaborių lyg kažkas mane stebėtų. Įkalnėn vedančiu taku artėju prie apleistos bažnyčios, čia pat ir unitų vienuolynas, kurį atsiėmė stačiatikiai, išvaikydami šiuos su katalikais suartėjusius atskalūnus. O vieno mūrų sparno prireikė carinei valdžiai tramdant neteisingai mąstančius, imperijos galybės nebojančius subjektus.

Bet tarp tų pačių sienų, kur įkalintas Adomas Mickevičius sukūrė reikšmingiausią „Vėlinių" tarpsnį, šiandien ugdomi tarybiniai mokytojai. Žingsniuodamas atsiskyrėlių ir atskirtųjų prisižiūrėjusios angos link pastebiu praviras bažnyčios duris. Dabar čia sporto salė, nors labiau panašu, kad joje granatas svaidydami treniruojasi anaiptol ne studentai. Nė pėdsako nelikę stačiatikių ikonostaso, prieš kurį būdavo meldžiamasi nugriovus neteisingai įrengtus puošnius unitų altorius. Smilkalus pakeitęs aitrus prakaito kvapas jau spėjo įsigerti į sienas.

O grįžtant po darbo man pamoja asketiškos varpinės siluetas – kuklus prie Pranciškonų vienuolyno Trakų gatvėje stovėjusio didingo, rūstoką gotišką eleganciją savaip suvokusio bokšto giminaitis. Unikalųjį statinį nuvertė Michailo Muravjovo įsukto siautulio pravoslavinant Vilniaus vaizdą banga.

1960 metais Institutą perkėlė į naują pastatą anksčiau Saltoniškėmis vadintame Žvėryno pakraštyje. Iš Žygimanto gatvės jį pasiekdavau pėsčias –­ per Žaliąjį (anuomet Černiachovskio) tiltą, palei Šv. Rapolo bažnyčios sieną. Kai rytais dar būdavo tamsu, jos langai blausiai švytėdavo ir sykį kylant pūgai užsukus jon atsikvėpti, didžiojo altoriaus angelų sparnai man pasirodė galingesni negu dieną. Šių būtybių pozos neslepia, jog jas nulipdžiusiam flamandui Tobiasui Dydersteenui baleto menas buvo itin mielas. Tačiau... pala... Ar jo kartais nesimaudyta toje pat įkvėpimo versmėje, kurią viską teisingiau išmanantys nurodė ir Žaliojo tilto skulptoriams? Eidamas juo, menkai apšviestu, stengdavausi nereaguoti į sustingusią, įžūlią po dvi sustatytų figūrų vaidybą. Tiltas – ne altorius, tad aptikęs giminingą teatrinę mokyklą ir nustebau, ir pasidžiaugiau. „Skaitykit Stanislavskį..." –­ taigi, taigi...

Už bažnyčios Šnipiškės darosi panašios į kaimą. Patraukiu jų pakraščiu, kur nykiai vienišas stalininio pastato siluetas man ženklina pusiaukelę. O jeigu ant jo užkėlus tilto skulptūras? Ne, Stanislavskis tam nepritartų, nors... ką gali žinoti. Kitame Neries krante dunkso bažnyčia prie Lukiškių aikštės. Rytui brėkštant vos įžiūrima, iš čia ji atrodo gerokai monumentalesnė, negu stebima pro Konservatorijos langus.

Pūga virsta šlapdriba, ir nors sunkiai įsigyti mano batai čekiški, sniego košė juos ima įveikti. Bet jau pamažėle artėja Instituto kolonos, kur man skirtoje klasėje šviesu, šilta. Regis, ir su studentais čia kitoks kontaktas negu anose Bazilijonų celėse. Per pertrauką pedagogų kambaryje gali sutikti pianistus – mano bendravardį Baltrimą, Vytautą Landsbergį ir jo bendravardį Gaidamavičių, Eleną Starkutę-Griciuvienę arba save oficialiai irgi tuo vardu vadinusią Švalbaitę. Dvarionui ji būdavo Schwalbe (vokiečiai taip vadina kregždę, bet gal tokia ir jos tėvo pavardė), kolegoms – Lena. Būtent jai postringauju galįs Institutą ir paprasčiau pasiekti – slidėmis, Neries pakrante, o elegantiškesni batai atkeliautų senoje brezento kuprinėje. Šį ketinimą išgirdusi Lena taip gardžiai nusikvatoja, kad Aldonai Lipčiūtei iš rankos iškrenta pieštukas, tačiau ji nemirktelėjusi tęsia pokalbį su kažkuriuo kolega, o šiam pieštuką pakėlus tarsi tarp kitko padėkoja. Dama!

Aldoną Lipčiūtę nuo Konservatorijos laikų pamenu besinešiojančią kurį nors Romaino Rolland'o „Užburtos sielos" tomą, ir labiau veidu negu žvilgsniu išreikštas to kūrinio komentaras paskatino mane jį, protarpiais panuobodžiaujant, paskaitinėti. Su sūnumi Saulium Aldona anuomet gyveno buvusioje karstų dirbtuvėje, kur Ving­rių gatvelė prisišlieja prie toje vietoje itin nykios Pylimo gatvės, pervadintos Komjaunimo vardu. Ant vitrinomis į gatvę žvelgiančio, žiemomis šaltoko kambario sienos – Elenos Janulaitienės pastelinis Maironio portretas, o svarbiausia –­ jo testamentu giminaitei Aldonai tekęs „Rönisch" firmos fortepijonas, vėliau, jau Aldonos valia, sugrįžęs į Maironio namus Kaune. Šiuo instrumentu prieš vienokį ar kitokį studentišką pasirodymą aš perskambindavau parengtą programą. Aldona klausydavosi, o man, pajutusiam ją intensyviai muzikoje dalyvaujant, kūriniai tarsi priartėdavo ir tapdavo aišku, kaip ta ar kita vieta turėtų skambėti. Gal panašiai talentingas dirigentas paveikia orkestrą? Man ši aplinkybė būdavo svarbesnė už vėliau žodžiais išsakytas jos taiklias profesines pastabas.

O Lena Švalbaitė turėjo erdvų kambarį su balkonu anoje prie Lukiškių esančioje Montvilos kolonijoje, kurią ketinta griauti. Neperstatyta, nesudarkyta, tačiau irgi komunalka. Aš institute nebedirbau, tačiau seni ryšiai buvo išlikę. Lenai įsigijus naujutėlaitį „Blüthner" fortepijoną ir ta proga surengus draugų susiėjimą, apie jį sužinojo Balys Dvarionas. Jis pasirodė svečiams mažumėlę „įsisiūbavus", nieko nesakydamas atsisėdo prie instrumento, iš pradžių paskambino nebepamenu ką, o paskui Haydno Andante con variazioni. Klausėmės užgniaužę kvapą, nes švelni kūrinio melancholija buvo jaudinamai asmeninė ir atvira, kaip dera šiam romantizmą pranašaujančiam šedevrui. Burtų seansui pasibaigus pianistas atsistojo ir nieko nepasakęs išėjo. Kai netrukus po jo rečitalio koncertantą sveikindamas išgirdau klausimą apie mano įspūdį, pasakiau, jog nepamiršiu ne šiandieninio, o būtent pas Schwalbę girdėto Haydno. Bet profesorius aną variantą pavadino „šlapiu", toks esą koncertui nebūtų tikęs.