Dešimties metų jis kraustėsi iš proto dėl Bélos Bartóko. Grįždamas iš mokyklos ant Fogazzaro gatvės namo sienos rašė kreida, išsinešta iš klasės: VIVA BARTOK. Buvo 1943-ieji, vyko karas, Milane – naciai. Dar nebuvo praėjęs šimtmetis nuo to laiko, kai jauni Risordžimento patriotai miesto sienas aprašinėdavo politiniais šūkiais VIVA VERDI (VERDI – Vittorio Emmanuele Re Di Italia; Viktoras Emanuelis Italijos karalius). Gal ir Bartóko pavardė slepia kokią nors pasipriešinimo žinią? Gestapas tučtuojau ėmė šniukštinėti: kas užrašė? O kas tas Bartókas, gal koks partizanas? Tačiau Bartókas buvo Bartókas. Taip reiškėsi būsimo genijaus muzikinis įkarštis.

Tuo metu jo motina iš tiesų talkino partizanams, buvo padėjusi pabėgti poetui Sergio Solmi'ui. Šeima taip pat slėpė draugų žydų, prieglobstį radusių Šveicarijoje, sūnų. „Mes visiems turėjome sakyti, kad tai mūsų pusbrolis", – prisiminė maestro Claudio Abbado 1995 metais duodamas interviu dienraščiui „Corriere della Sera". Motina buvo suimta, o išsigelbėjo tik todėl, kad vienas italų SS leitenantas buvo jos tėvo Guglielmo Savagnone's mokinys. Sicilietis C. Abbado senelis G. Savagnone –­ savita asmenybė, žymus papirologijos specialistas, Palermo universiteto dėstytojas, studijavęs Leipcige. Taigi ilga C. Abbado kelionė vokiškosios kultūros link buvo lyg ir „sugrįžimas".

Demokratiškiausio pasaulyje orkest­ro – Berliner Philharmoniker – meistrai Claudio Abbado išrinko Herberto von Karajano įpėdiniu. Kitaip ir negalėjo nutikti muzikui, kuris jau aštuoniolikmetis iš Arturo Toscanini'o išgirdo: „Sulauksi didžiulės sėkmės." Tai buvo pasakyta Milane, didžiojo muziko namuose Durini gatvėje. „Mano tėvai lankydavosi pas Toscanini, nes tėvo dėstytojas buvo Enrico Polo, Toscanini'o svainis ir Joachimo, geriausio Brahmso draugo, mokinys."

C. Abbado A.Toscaninį matydavo La Scaloje. „Toscanini buvo reto stiprumo asmenybė, gebėjo palaikyti griežtą discipliną. Bet aš jau tada labiau vertinau Wilhelmą Furtwänglerį, jis kiekvienai natai suteikdavo gilesnę prasmę, sukurdavo demokratišką atmosferą." Praėjus 40 metų po Furtwänglerio mirties C. Abbado užėmė savojo dievo vietą.

Ir tęsė tradiciją: Berliner Philharmoniker vadovai – šiek tiek ir tėvai. „Tai tiesa, orkestras visada turėjo tokių figūrų, dirbusių gana ilgai ir užmegzdavusių su orkestrantais glaudžius žmogiškus ryšius. Pavyzdžiui, sena tradicija – turnė po Vokietiją, traukiniu. Keliaujame, grojame, valgome, juokaujame, viską darome kartu. Didelės šeimos pojūtis: dirigentas turi pagelbėti orkestrantams ne tik profesiškai. Jei kuriam kyla šeimos bėdų, tai visų bėdos."

Tiesa, kad C. Abbado buvo geras psichologas. „Dar mokykloje, kadangi buvau tylenis, bendraamžiai man patikėdavo savo paslaptis. Dabar lygiai tas pats." Ir repetuodamas dirigentas visus paveikdavo ne tiek žodžiais, kiek tuo, kas spinduliuodavo iš jo jam tylint ir tiesiog muzikuojant. „Nekreipkite į mane dėmesio, visai manęs nepaisykite, klausykitės grojančio greta", – sakydavo dirigentas orkestrui. „Man svarbiausia –­ klausytis: klausytis žmonių, muzikos", –­ kalbėjo muzikantas iš Dievo malonės.

Berlyno filharmonijos orkestras, rinkdamasis C. Abbado, norėjo daugiau šiuolaikinės muzikos, daugiau prancūzų muzikos, norėjo plėsti repertuarą. „Taip paskui ir nutiko. Ir ne tik. Buvo ciklų projektai: graikų mitų, Fausto, Shakespeare'o. Diversifikavome grojimą: viena vertus, tęsėme orkestro romantinės muzikos tradicijas (šiltas, gražus garsas), kita vertus, dabartinei muzikai – nuo Naujosios Vienos mokyklos iki šių dienų – kūrėme šiuolaikiškesnį skambesį. Nemažai grojome ir baroko muzikos."

Maestro sakė, kad nesigaili dėl nieko ir viską pakartotų: grotų fabrikuose, atvertų La Scala studentams ir darbininkams. „Padariau tai, nes maniau esant teisinga, o ne dėl kokių nors kairiųjų ar dešiniųjų idėjų. Kai su Maurizio Pollini pasisakėme prieš karą Vietname, buvome vadinami raudonaisiais muzikantais, tačiau kai protestavau prieš sovietų tankus Prahoje, niekas nesakė nieko, nes tai nebuvo patogu nei kairei, nei dešinei. Viską pakartočiau. Kitas pavyzdys: dirigavau daug Luigi Nono muzikos, laikau jį didžiu kompozitoriumi, tačiau reakcija buvo tokia pati: Nono – komunistas. Sykį Vienoje po Brucknerio Septintosios vienas muzikas man pasakė: „Nuostabu, nebūčiau pagalvojęs, kad kairiųjų pažiūrų italas įstengtų taip giliai interpretuoti Brucknerį."

„Kultūra daro šalį turtingą, taip pat ir ekonomiškai. Netiesa, kad Vokietija ar Austrija labiau rūpinasi kultūra, kadangi yra turtingesnės, priešingai, jos turtingesnės, kadangi kultūrai skiria daugiau dėmesio."
Sunku išvengti santykių su Riccardo Muti, kita italų dirigavimo žvaigžde, temos. „Mūsų priešiškumas? Dar viena legenda. Šitą melą sukūrė žiniasklaida ir įrašų firmos. Kartą per vakarienę Vienoje smagiai iš to prisikvatojome."

Apie planus ir svajones 1995-aisiais C. Abbado kalbėjo taip: „Kai buvau septynerių, La Scaloje klausiausi Debussy „Noktiurnų", diriguojamų Guarnierio –­ užburianti patirtis. Nuo tada svajojau pagroti šią muziką. Ir vieną dieną pagrojau. Taigi žengiu pirmyn, svajonės tampa idėjomis, projektais. Bet man patinka dirbti ilgai, knaisiotis, brandinti, pavyzdžiui, „Borisą Godunovą" rengiau dvidešimt metų."
Berliner Philharmoniker orkestrui C. Ab­bado vadovavo 1990–2002 metais. Prieš tai 18 metų jo „namais" buvo La Scala.

2010-aisiais interviu dienraščiui „La Stampa" duodantis maestro iš lieso jau buvo tapęs liesut liesutėliu (jam buvo pašalinta dalis skrandžio). Tačiau, pasak žurnalisto, garsiausias pasaulio dirigentas atrodė geros formos, įdegęs Sardinijos saulėje. „Įdegu rūpindamasis augalais..." Kažkada anksčiau jis buvo pasakęs: „Širdies gilumoje manau, kad esu tiktai sodininkas."

Maestro svajojo apie 90 tūkstančių medžių sodinukų Milane. Katedros aikštė – kaip magiškas miškas... „Žalieji siūlai" iš centro į užmiesčius... Dėl šios iniciatyvos po ilgos pertraukos (2012-aisiais) jis grįžo diriguoti į savo La Scala. Sugrįžimas sukėlė furorą. Bet svajonė taip ir liko – nuostabi ir utopiška.

Parengė Audrius Musteikis