Miley Cyrus & Her Dead Petz

22-ejų amerikietė Miley Cyrus yra alternatyvus Britnės variantas. Kaip ir Britney Spears, paauglę Miley išgarsino „Disney“ kanalo serialas, tačiau vėliau Miley nuosekliai kratėsi pavyzdinės mergaitės įvaizdžio. Jos vardas dabar labiausiai siejasi su gašliai iškištu liežuviu, sūpavimusi apsižergus milžinišką rutulį, viešu žolės rūkymu ir panseksualumu. Ne veltui jai palaikymą nuolat reiškia Madonna, begėdiškai laisvos moters etalonas.

Tai jau penktas Miley albumas (jis prieinamas nemokamai internete www.mileycyrus.com/andherdeadpetz, kas irgi yra jos laisvės deklaracija), jame nuo elektroninių garsų sukama prie gyvesnės muzikos, atliekamos psichodelinio roko grupės „The Flaming Lips“. Įrašas ilgas, pusantros valandos, atsainus, eksperimentinis ir labai tinkamas tripinimui apsirūkius, bet šiaip jau tikrai maloniai klausomas. Čia nėra ausų būgnelius plėšančių popklyksmų kaip superhitas „Wrecking Ball“, į topus galėtų pretenduoti nebent pirmasis kūrinys „Dooo It!“. Miley atsipalaidavusi tyrinėja triušio olą, apdainuodama meilę, taiką, seksą ir masturbaciją („Aš taip apsinešu, nes kai būdavai su manim, surūkydavai mano žolę“).

Aišku, muzikai sunku atsverti necenzūruotos elgsenos daromą įspūdį. Bet Miley tikrai nėra eilinė tuščiagalvė.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=A8FES9i2qZ4{/youtube}

Dr. Dre – Compton

50-mečio muzikos prodiuserio Dr. Dre reikšmės repo pasauliui neįmanoma pervertinti (ją adekvačiai simbolizuoja ir pirma vieta tarp turtingiausių JAV hiphopo kultūros atstovų – 2014 m. Dre pajamos siekė 620 mln. dolerių). Tarp daugybės kitų, jis prodiusavo multiplatininius Snoop Dogg, Xzibit, 50 Cent, Kend­ricko Lamaro albumus. Pagaliau būtent jis atrado Eminemą. Pats Dre, išgarsėjęs su gangsta repo komanda N.W.A., retai koncertuoja, vengia dėmesio ir tai tėra trečias jo albumas (sako, greičiausiai paskutinis).

„Compton“, įkvėptame ką tik pasirodžiusio biografinio filmo apie N.W.A., labiau apžvelgiamas nueitas kelias, nei ieškoma naujų hiphopo formų. Kaip ir ankstesnieji, tai grandiozinis įrašas. Perfekcionisto Dre muzikinė vizija visada epinė, užtikrinta, didelio biudžeto, sulydyta iš sudėtingų aranžuočių, instrumentų, balsų ir idėjų. Dre nėra geriausias reperis pasaulyje, tai žinodamas, jis ir čia laikosi svečių šešėlyje – savo meistriškumą demonstruoja Lamaras (šiurpus kūrinys „Deep Water“), Eminemas, The Game, Ice Cube ir kiti.

Dre tekstai tradiciniai – niggaz, kriminalai, darbo etika, pinigai ir amerikietiškoji svajonė, kelias iš geto į Holivudą („Ką tik nusipirkau Kaliforniją / Kitos valstijos irgi nebetoli / (…) Tapau milijonieriumi, kai dar nebuvo ausinių ir kolonėlių / Uždirbau pinigus dar prieš internetą / Vis dar turiu neatplėštų Eminemo čekių“). Tačiau muzikine prasme tai labai įspūdingas įrašas, vertas daugkartinio klausymo.

Omerta – Alibi

Po Dr. Dre rašyti apie lietuviško repo albumus smarkiai nedora. Bet jau senokai kalbama, kad repo kultūra Lietuvoje atsigauna, kad „G&G sindikatas“ pagaliau susilaukė būrio palikuonių. Omerta, tiesa, toli gražu nėra repo naujokas: komanda susibūrė 2006-aisiais, dabar iš jos belikęs vienas reperis. Tai ne tiek konceptualus įrašas, kiek skirtingų metų kūrinių rinktinė. „Alibi“ sudaro net trys CD – trys dešimtys gabalų + instrumentinės partijos. Tai leidžia albumą reklamuoti kaip didžiausią ar pirmą dvigubą repo albumą Lietuvoje. Tačiau kiekybė visada padaro meškos paslaugą kokybei. Nesugebėjimas atsirinkti savoje kūryboje yra susilpnėjusių savikritikos receptorių, o gal ir didybės manijos simptomas.

Omertos tekstai – mirtinai rimti, be ironijos krislo. Silpnesni, kai nuslysta į poppoeziją („kol naktys slepia dieną po žvaigždėtu audeklu / kol mūsų laivas plaukia vientisa upės vaga“). Stiprūs tada, kai pasirenkama grubesnė miestietiška leksika („šitas šūdas, kiek beplausi, visada išplauks“). Tradiciškai daug gabalų skiriama ars poetica –­ repui apie repą, teksto galią, tikėjimą žodžiu. Kiti –­­ apie paties Omertos vidines kovas, savo vertės įrodinėjimą („atėjęs į šitą pasaulį be nieko, tuščiom ir išeisiu“, „pasaulis mokė, bet aš pavėluodavau į paskaitas“). Kritika nukreipta į materializmą, tuštybę („ponai rūmuose / mirksta voniose“). Gaila, konkretūs taikiniai neminimi – kūrybišką repo pyktį visad verta nukreipti į politikus, šoumenus, rezonansinius įvykius. Gausu imperatyvų (rašyk, tikėk, pajausk), pamokymų („jei nori griaut kalnus, / prieš tai plačiai praverk savo buto langus“), bandymų įkvėpti klausytoją.

Albumas stiprus, ypač pati pradžia, tik per ilgas. Instrumentinių partijų kompakto idėja man atrodo prasminga –­ tarsi kvietimas klausytojams imti ir naudoti šituos beatus savo kūrybai.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=cVJdWnL0w-c{/youtube}

Shiaurė – Kaip užauginti kaštoną

2004 m. Jonavoje susibūrusiems ir dabar dar vos dvidešimtmečiams reperiams „Shiaurė“ tai jau antras albumas. Lengvo ir pozityvaus repo įrašo geriausia dalis – instrumentinė, kupina nesudėtingo džiazo ir fanko elementų bei labai gražių saksofono intarpų. Muzikalūs pasirodė ir balsai, švelni tartis (apskritai norisi daugiau specifinių reperių balsų, iškart atpažįstamų, kaip, tarkim, šaižus Kasteto iš G&G tonas).

Priešingai nei Omertos atveju, čia ilgai ieškojau, ką pacituoti. Tekstai ir rimai paprasti, ypač tas paprastumas įgrista priedainiuose („Vis dar nejaučiu rėmų, / vis dar pabėgęs nuo rutinos problemų“). Išsiskiria optimizmu, šviesumu, pacifizmu, mažiau imperatyvų, daugiau relaxo („Aš nepiktas ir nesuirzęs, / aš valgau daug, tad sotus laimingas“). Esama lyg netyčia pavykusių momentų („išspjauti neįmanoma ir spaudžia gomurį, / nors ir turi, sunku suvokti, ar to nori“).

Šiaip jau miela ir malonu klausytis daugiažodžių lietuviškų tekstų. Jei Kalbos komisija bent kiek rūpintųsi savo įvaizdžiu, propagandai tikrai galėtų pasitelkti jaunus reperius, kurie ne menkiau nei poetai puoselėja ir kuria gimtąją kalbą. Tik „Shiaurės“ atveju nepatiko pavadinimuose angliškais dvigarsiais nemotyvuotai pakeistos lietuviškos raidės.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=FMOvgZ7eP6g{/youtube}

Leon Somov & Jazzu – Istorijos

Šis tandemas pastaraisiais metais iškilo į aukščiausią lietuviškos muzikos populiarumo lygą. Prodiuseris, minimalistinės elektronikos kompozitorius Leonas Somovas jau beveik tapo muzikos Statkevičiumi: jo vardą prie savo kūrybos nori užsirašyti ir roko („Freaks On Floor“), ir klasikos (Petras Geniušas, Dalia Ibelhauptaitė), ir teatro (Eimuntas Nekrošius) atstovai. Jo muzika su Jazzu – saldi, lengva, nušlifuota elektroninė popmuzika. Ir šiame albume nėra nieko naujo – jo idėja tiesiog ta, kad visos dainos lietuvių kalba.

Nors tarp „Istorijų“ neabejotinai yra bent keletas hitų (pvz., „Ką tu su manim darai?“, „YouTube“ peržiūrėtas jau 6 mln. kartų), kuriuos Somovas tikrai moka padaryti, apskritai albumas nėra labai įkvepiantis. Turbūt patingėta ar paskubėta jį įrašinėjant. „Istorijos“ daugiau skirtos esamiems grupės gerbėjams, nesiekiant jokių naujų tikslų.

Jazzu, pagarsėjusi nekorektiškais pasisakymais apie dviratininkus ir kiaunes (mane asmeniškai jos neapgalvotas atvirumas labai žavi), savo dainų tekstuose – visada lyriška ir jausminga: „Atimk viską, palik šiek tiek savęs, ir man užteks.“ Susitikimas, įsimylėjimas, aistra, sustojęs laikas, kūnas, siela ir pan. Lietuvių kalba skamba organiškai, kas vis dar taip sunkiai suvokiama daugumai mūsų dainininkų. Iš skaidraus Jazzu balso norėtųsi kur kas daugiau nei vien saldumo, dominuojančio šiame albume –­ muzika jam nesukuria nei atsvaros, nei juolab iššūkio.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=MllUwWlcOxE{/youtube}

Antikvariniai Kašpirovskio dantys

Greičiausiai dėl neišsemiamos „Keistuolių“ įtakos Lietuvoje ypač gausu muzikuojančių teatrinių humoro grupių („Stipriai kitaip“, „Liūdni slibinai“, „Neteisėtai padaryti“). „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ pavadinimas daug kam įsiminęs jau beveik dešimtmetį, tačiau šis kokybiškas albumas –­ debiutinis (išleistas, kaip ir dera, per legendinio hipnotizuotojo A. Kašpirovskio gimtadienį – rugpjūčio 11 d.). AKD paradoksaliai išlošia neieškodami originalios muzikinės išraiškos ir pasirinkdami pas mus žiauriai populiarią slaviškai balkanišką stilistiką su šokdinančiais ritmais ir subtiliais pučiamaisiais. Dėl jos albumas skamba ne taip infantiliai kaip daugumos AKD kolegų kūryba.

Tekstai taip pat nenuvilia, pirmiausia dėl to, kad yra nepretenzingi ir iš esmės beprasmiai („atsisakau atsisakau, kaip atsisakė Valančius vyno“). Humoras neypatingas (kaukėti vyriškiai Vilkaviškyje, susiveržus diržą į darbo biržą), bet lengvas ir neerzinantis („siūlo dirbti apsauginiu, / ką jums, nesimato? / Ką čia saugoti tėvynėj? / Viską saugo NATO“). Daina „Į Venesuelą“ dėl pabėgimo į rojų temos ir smagaus do-it-yourself vaizdo klipo įsirašo šalia „Keistuolių“ apdainuotos Afrikos, Kernagio Jamaikos ir Kalifornijos.

Nors šitokie humoro kolektyvai nėra muzikos grupės tikrąja to žodžio prasme, niurgzlio lietuvio psichinei sveikatai jie būtini.

Lietuviškus albumus galima rasti „Spotify“

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=rtZuh3m2LB0{/youtube}