Pirmąsyk Čiudakovą iš arti pamačiau mūsų koncertmeisterės Reginos Peseckienės gimtadienio vakarienėje 1962 metais. Buvau jauniklė pirmakursė. Prie valgiais nukrauto stalo sėdėjome gal trisdešimt pakviestųjų: studentai, pedagogai ir daug man nepažįstamų solenizantės bičiulių. Netoliese – mano profesorė Aleksandra Staškevičiūtė su vyru gražuoliu Michailu Belovu. Greta manęs – studentas tenoras Edmundas Kuodis, su juo tada draugavau. Čiudakova sėdėjo kaip tik priešais drauge su aktoriumi Vladimiru Poltevskiu. Ji svečių dėmesio centre – linksma, pasakoja anekdotus, laido kalambūrus, nenustygsta. Poltevskis retsykiais įsiterpia gražia rusų kalba, – tokios nebuvau girdėjus. Elena niukteli jam į pašonę: „Volodia, perestanj, nu čto ty raspelsia na svojom rodnom moskovskom? Ty že ne na scene, davaj prošče!“ Poltevskis šypsosi, dešinėj pusėj blyksi auksinis dantis, atliepdamas šiltoms kibirkštėlėms jo akyse. (Keista, Rusų dramos teatrą lankiau dažnai: ten Monika Mironaitė, Artiomas Inozemcevas, Jelena Maivina, Vadimas Korostyliovas, gražuolė Elina Bystrickaja, tik neseniai Maskvon išvykus, – bet Poltevskio nepastebėjau. Ar gali Čiudakovos vyras būti negarsus?) O viena garbaus amžiaus viešnia, sulaukusi pauzės, tęsiamu balsu išgieda: „Drauge Čiudakova, o kiek jums metų?“ Sekundei užstalė nuščiūva: nagi? Čiudakova nė nemirktelėjus žybteli tamsiomis akimis ir išpyškina: „Žinot, ponia, baisi nelaimė! Kai sukako 29, tai 30-ies niekaip nesulaukiu. Ar ir jums taip pat?“ Nugriaudėja juoko choras.

Aš nesijuokiu, sėdžiu žado netekus –­ ar čia ta pati, kuri virkdo mane „Traviatoje“ trumpučiu rečitatyvu: „Reik jam dabar rašyti... Bet ką rašyt?.. Iš kur man gauti žodžių...“ Kiekvienąkart pasižadu: „Šiandien būsiu tvirta!“ – ir neištesiu. „Traviatos“ antrajame veiksme išgirdę: „Ak, tik mylėk mane taip kaip tave aš myliu! Ak, Alfredai, kaip aš myliu... Sudie... Atleisk!..“ – ašarų jau niekas nebeslepia. Ar Manon, su kuria ašarojame, kai atsisveikindama su mylimuoju ji glosto mažą stalelį: „Sudie, sudie, staleli mielas...“

Tą vakarą pas Peseckienę kažkuris iš svečių pasiteiravo: „Kada dainuosi, Lena?“ – „Oi, po savaitės – Rozina. Tiek daug žodžių, bijau. Tik, ačiū Dievui, nereikės mirti, – kvatoja, – o tai mirštu ir mirštu, net nusibodo!“ Suskaičiavusi, kiek kartų „mirė“, ji vėl kvatoja kaip Rozina.

Po metų jau sukinėjaus teatre ir aš. Dirigentas Vytautas Viržonis, Konservatorijos operos studijos vadovas, mumis rūpinosi kaip tėvas, tad gaudavome nedidelius vaidmenis operoje. Svajojant apie didžiuosius klavyrus tas pirmasis teatro durų pravėrimas buvo saldus, jaudinantis ir labiausiai įsiminė, nes – pirmasis. Teatro magija viliojo mus kaip nektaru svaiginanti gėlė, ir jau žinojai: geisi to nektaro, kol gyvas būsi.

Man paskirta Anina, Violetos tarnaitė „Traviatoje“. Mano ponia – pati Čiudakova, matysiu ją iš arti. Senajame teatre J. Basanavičiaus gatvėje grimo kambarių buvo vos keletas. Pasibeldžiu į pirmąjį, kur grimuosis Čiudakova. „Galėtum eiti į trečią kambarį, jis tuščias, arba į antrą, ten tik Flora“, – nepiktai sako grimerė Jonė. „Žinau, bet aš taip noriu pas Čiudakovą... Gal neišvarys?“ –­ „Neišvarys, neišvarys, – šypsosi Jonė. –­ Tik nesėsk šalia, eik ten toliau, prie lango.“ Įsitaisau kamputyje ir traukiu iš rankinės apvalią grimo dėžutę, teptukus, pudrą „Лебедь“, šepetėlius, tušą. Konservatorijoje grimuotis mokė grafikas Petras Ilgūnas, Jonės brolis, tad grimuosiuosi pati. Atsiveria durys: Čiudakova. Nustebusi vos kilsteli antakius – nė viena Anina į jos kambarį nelįsdavo. Bet susitvardo, manęs lauk nevaro. Valio, galėsiu paslapčia stebėti visą artistės pasiruošimą. Ji taip pat grimuojasi pati. Meistriškai. O Jonė tik sėdi ir žiūri. Tarsi tarp kitko Čiudakova pasakoja, kaip miegojo, kaip praleido dieną, kaip jaučiasi, ir vis prideda: „Jau kaip šiandien aš bijau, tai kaip niekad!“ Jonė klausosi ir tyli. Ji tai girdėjo tūkstantį kartų. Čiudakovai gera, kad Jonė čia sėdi. Grimas baigtas. Per pusvalandį ne itin išvaizdi Čiudakova tampa išskirtine dama. „Lena, tu šiandien kairį antakį nusipiešei aukščiau už dešinį.“ –­ „Aha, taip sugalvojau. Žinai, pirmame veiksme Paryžiuje Violeta gali būti truputį tokia... nadmennaja, – neradusi lietuviško žodžio sako Čiudakova. – Pas­kui prieš antrą veiksmą nuleisiu antakį, juk kaime galėsiu būti paprasta.“ Ateina aprengėja Polytė, atsineša nuo lygintuvo dar šiltą pirmojo veiksmo Violetos kostiumą. Polytė tokia pat tyli, rami kaip ir Jonė. Aprengusi Violetą, nugaros kabliukus ji sutvirtina adata ir siūlu. Jokiais segtukais nepasitiki, o grafkių negalima, nes gali įdurti. Nusivelkant išardys. Jonė tvarko Violetos šukuoseną, sega „briliantų“ auskarus, ant kaklo –­ koljė; Čiudakova maunasi ilgas baltų mezginių pirštines. Mokytojos Menabeni dovanotą žiedą, inkrustuotą tikru briliantu juodo agato akyje pasilieka. Talismanas. Liko įsmeigti kamelijos žiedą į plaukus. Iš dėžutės išimama didžiulė balta stručio plunksnų vėduoklė, patikrinama, ar išsiskleidžia. Čiudakova aunasi baltus batelius, atsistoja, nužvelgia save nuo galvos iki kojų dideliame veidrodyje. Jau Violeta. Tarpdury atsigręžusi dar meta klausiamą žvilgsnį padėjėjoms, šios palinki: „Ni pucha, ni pera“, o Čiudakova atsako: „K čiortu.“

Aš jau spėjau pasiruošti (mano išėjimas tik antrame veiksme), tad pirmojo klausysiuos tarp kulisų.

Įsidrąsinusi prašau Čiudakovos konsultacijos, noriu perprasti jos dainavimo paslaptis. Ji nė kiek nenustemba ir mielai sutinka. Žinojau, kad labai daug dirba. O kaip dirba? Paskirtu laiku ateinu pas ją į namus K. Požėlos (dabar A. Goštauto) gatvėje. Svetainėje įsitaisiusi ant sofos ji ado vyšnių spalvos kojinę: „Tu nesistebėk, kad adau, – man patinka. Kurgi gausiu kitas tokios pat spalvos kojines kaip mano vyšninis paltas. Šitas Lenkijoje pirkau. Kvaiša, nepagalvojau dar nors vieną porą paimti, bet tų dienpinigių tiek nedaug tegavom... Ot, susiadysiu, ir bus kaip naujos!“ Čiudakova suvynioja ant elektros lemputės užmautą kojinę: „Eime dainuot.“

Kitą kartą atėjusi randu ją plaunančią grindis. Basa, sijoną aukštai pasikaišiusi gręžia skudurą. Už jos nugaros pro praviras virtuvės duris matau dubenyje paruoštą kepti vištą. „Kaip, Jūs... pati? Viską?“ – sakau neslėpdama sutrikimo. „O ką? Aš viską pati. O kokius pyragus kepu! Aš – tarybinė. Renkis, eisim dainuot!“

Taip, iš tikro, ji pati – viską. Išaugino save iš anų kareiviškų aulinių iki žėrinčios primadonos, išlavino balsą iki tobulybės. Tačiau... Nors susitikome ne kartą ir ne du, jos talento paslapčių nesužinojau. Ne dėl to, kad būtų ką nuo manęs slėpusi. Ne, buvo nuoširdi, tik paaiškinti žodžiais dainavimo negalėjo. „Giedrute, žiūrėk, aš tau viską parodysiu.“ Ir parodo: praveria lūpas ir... dieviškai padainuoja. Matau neįtikėtinai didelę erdvę jos burnoj: skliautas kone kaip cerkvės kupolas. Čiudakova žiūri į mane iš apačios į viršų – aš daug aukštesnė, bet mano burna triskart mažesnė. Ką daryt? Vos neverkiu, kad neturiu tokios burnos.

Čiudakova buvo kviesta dirbti dainavimo pedagoge Konservatorijoje, bet pamėginusi atsisakė. Ir ne ji viena. Dažnai puikus dainininkas netampa geru pedagogu. O tas, kuris turi trūkumų, išmoksta geriau juos įveikti. Rytų filosofai sako, kad guru tampama tik per 10 000 valandų, vadinasi, per 10 metų. Panašu į tiesą. Čiudakova – azarto žmogus, tad stokojo kantrybės aukoti dešimt metų būsimai pedagogo profesijai. Ji skubėjo dainuoti pati. Skubėjo gyventi.

Per pirmuosius penkerius metus teatre padainavusi bemaž visą lyrinio koloratūrinio soprano repertuarą, Čiudakova ėmė ilgėtis naujų vaidmenų. Padainavo ir Jolantą, nors ši P. Čaikovskio partitūra prašosi sodresnio balso. Sąžiningai tobulino senuosius vaidmenis, daug koncertavo, darė įrašus radijuje, filmavosi televizijoje. Bijodama rutinos nedrąsiai vartė G. Puccini „Madam Baterflai“ klavyrą, juk to paties balso tipo Toti dal Monte dainavo šią veristinę partiją. Tačiau prisiminusi savąją Miuzetę „Bohemoje“ nusprendė, kad turi klausyti prigimties.

1964-aisiais Muslimui Magomajevui atvykus gastrolių į Vilnių su juo dainuoja Roziną „Sevilijos kirpėjuje“. Vėl bijo dėl žodžių: išties, šioje operoje daugybė greitakalbių rečitatyvų, sudėtingų ansamblių, o Muslimas, ką tik sugrįžęs iš stažuotės Italijoje, Figarą skelia itališkai. Suflerė Birutė Leonaitė budi tarp kulisų su klavyru rankose: jai Čiudakovos prisakyta suspėti apibėgti sceną pro galinę uždangą kiton pusėn, kad tik būtų netoli Rozinos „su žodžiais“. Bet labiausiai Čiudakovą suerzina Rimanto Don Bazilijas, lakstęs po sceną su pamauta ant šakutės tikra dešrele, ilgai po suolu jos ieškojęs, o suradęs garsiai sučiaumojęs; gaudęs blusas savo pažastyse ir traiškęs jas nagais. Tuo pat metu pagrindiniai solistai, traukę sudėtingas serenadas, arijas ir duetus, publikos liko nepastebėti, nes talentingasis aktorius „pavogė“ visą dėmesį. Po spektaklio Čiudakova nuėjo į bosų kambarį ir nesivaržydama paleido tiradą gimtąja kalba, pridūrusi: „Rimantai! Sipari! Pamiršai muziką!“

Čiudakova pavydžiai saugojo savo pirmavimą, niekuomet neatsisakė spektaklių. Dainavo ir skaudančia galva, ir peršalusi, ir kitaip negaluodama. Dienoraštyje pasiguodžia: „Kai išėjau į teatrą, maniau, kad nenueisiu: turėjau pakeliui prisėsti ant suoliuko, – bet padainavau gerai.“ Nugirdusi, kad vyriausiasis dirigentas pagyrė kitą to paties vaidmens atlikėją, ją susitikusi tarsi prabėgomis meta: „Ir už ką gi tave pagyrė? Palauk, aš dar tau parodysiu!“ Kaip ir Rozina, „šimtus gudrybių“ ji lengvai sugalvotų, bet gal tik mesteltų porą žodelių gimtąja kalba.

Apie ką mąstė, kai liūdna tylėjo ir godžiai traukė iš Jonės išprašytą cigaretę?..

Publika tebedievina savo numylėti­nę –­ kai ji dainuoja, salė pilna. Bet Čiudakovai ėmė kažko stigti. Poltevskis Rusų dramos teatre žvaigžde netapo, palengva jam prigijo „Čiudakovos vyro“ vardas. Abudu išvyko į Čeliabinską naujų impulsų. Pabėgs nuo rutinos, išsaugos šeimą? Čiudakova dainuoja to miesto operoje gimtąja kalba, vyras vaidina tenykščiame dramos teatre. Tačiau netrukus Čiudakova ima ilgėtis Lietuvos. Jau krauju suaugo su antrąja tėvyne, net Lietuvos orų informaciją per televiziją seka. Po dviejų sezonų pora sugrįžo į Vilnių. Poltevskis ir Čeliabinske buvo „Čiudakovos vyras“.

Kartą į „Traviatos“ spektaklį Čiudakovą atvežė tiesiai iš ligoninės. Tačiau ji ruošėsi pakiliai kaip visada. Gal tik buvo labiau išbalusi. Pabaigus grimą, Polytė jau velka pirmojo veiksmo drabužį. Bando susagstyti kabliukus, bet šie nebesueina – Čiudakova papilnėjusi. Tą pačią sekundę pasigirsta atsargus beldimas ir tarpdury pasirodo spektaklio režisierius Juozas Gustaitis: „Na, Lena, kaip reikalai? O, atsiprašau, rengiatės...“ – „Viskas kuo puikiausiai“, – atsako Čiudakova, rankomis prilaikydama neužsegtą suknelę. Matau, kaip per grimo sluoksnį jos kaktą išpila stambūs prakaito lašai. Durims užsivėrus, Čiudakova pusnuogė išlipa iš Violetos rūbo ir beveik susmunka krėsle. Vėduojasi ta stručio plunksnų vėduokle ir nebe­slepia: „O Dieve, kaip silpna!“ Tą pačią frazę ji dar sykį padainuos šįvakar paskutiniame veiksme. Jonė paduoda atsigerti vandens, apipurškia krūtinę, nugarą. Aš siūlausi pakviesti seselę iš teatro medpunkto. „Oi, ne! Ne! – beveik suklinka Čiudakova. – Tik ne ją! Toji tortila man pasakė į akis, kuo aš sergu. Joks čia tau bronchitas, sakė, kai atnešiau jai užregistruoti biuletenį.“ Aprimusi sako: „Na, mergaitės, gulsiu ant grindų, o jūs šniūruokit!“ Gulomis jos kūnas atsipalaiduoja, ir susegti kabliukus tampa įmanoma. Polytė dar juos sutvirtins adata ir siūlu. Darsyk prisėda prie stalelio, užpudruoja sudrėkusią kaktą. Užsimerkusi laukia, kol Jonė sutvarkys šukuoseną, įvers auskarus, užsegs koljė. „Prisek kameliją, aš dar pailsėsiu, – paprašo. – O gal eit šiandien be pirštinių? Man karšta... Bet Gustaitis bars...“ – maunasi pirštines. Nešina nusvirusia vėduokle lėtai nueina scenos link. Matau, kaip prie kulisų nežymiai persižegnoja.

Trise su Jone ir Polyte visą veiksmą stovime už režisieriaus padėjėjos Marijos Budreckienės kėdės. O Čiudakova, vos įžengusi į sceną atgyja, nušvinta išgirdusi puikiai skambantį savo balsą ir švyti iki pat veiksmo pabaigos. Salėje ovacijos, šūksniai „bravo“, ploja ir užkulisių žmonės... Grįžta iškaitusi į kambarį ir bravūriškai sako: „Ot ir neėmiau šiandien mi bemol. Tyčia! Pasilikau ant la bemol. Pykstu ant Geniušo – matai, nebuvau repeticijoj, tai kad nebijočiau, pažadėjo diriguoti man ne tik batuta ir ranka, bet ir nosimi! Na kaip taip galima! Kam taip juokauti? O aš jam – še tau!“ Jonė jaukiai šnopuoja, pataiso Čiudakovos šukuoseną antrajam veiksmui ir pusbalsiu burkuoja: „Baik, Lena, baik. Jau tiek tų bemolių esi prikrovusi – užteks Geniušui iki gyvos galvos.“ Čiudakova juokiasi. Spektaklis lyg ir sudainuotas. Juk sunkiausias Violetai pirmasis veiksmas. „Ačiū Dievui, jau praėjo.“ Numirti paskutiniame jai bus daug lengviau.

Praėjo keletas metų. Baigiau Konservatoriją ir stažuotę La Scaloje, laimėjau M. Glinkos konkursą, teatre jau dainuoju dideles partijas – Margaritą, Tatjaną, Mimi ir Dezdemoną. Su Čiudakova „Traviatoje“ nebesusitinku. Aninos vaidmenį dainuoja kita solistė, tik ką pravėrusi teatro duris. 1972-ųjų vėlyvą rudenį su pianistu Gyčiu Trinkūnu, Ievos Mizarienės pakviesta, skrendu į Niujorką. Į tą patį lėktuvą sulipa ir didelis žymių Lietuvos žmonių būrys. Pažįstu tik tris: poetą Alfonsą Maldonį, Čiudakovą ir pianistę Haliną Znaidzilauskaitę. Atskridus į Niujorką mūsų keliai išsiskiria: grupė toliau skrenda savuoju maršrutu, o mudu su Gyčiu liekame. Mudviejų laukia rečitaliai Carnegie Recital Hall, Town Hall ir SNO salėse.

Po dviejų savaičių, apsukusi gan ilgą kelionės ratą, įžymybių grupė grįžta į Niujorką. Čiudakova išvargusi, pablyškusi, gal net papilkėjusi. Grupės vadovas prasitaria, kad jai skirti stiprūs nuskausminamieji, bet visur ji dainavo nuostabiai. Guodėsi, kad viena tabletė nebepadeda. Vadovas jai pataręs gerti dvi. Taip jam nurodę Vilniaus gydytojai, matyt, žinodami, kad ši išvyka dainininkei bus paskutinė. Halina priduria, kad ne vien kelionė Čiudakovą išvargino. Ne kartą teko nuryti kandžią mūsų tautiečių repliką: „Ruskė!“ Turbūt jie pamiršo, kad patys buvo karo bėgliai, žmonės be vietos.

Čiudakova, vilkėdama vaiskiai žalią, elegantiškai paprastą suknelę, dainuoja Niujorko lietuviams Pažo kavatiną iš G. Meyerbeerio operos „Hugenotai“: „Sveiki, sveiki, sinjorai!“ Šiek tiek pažinodama ją, girdžiu balse lengvutę pašaipą. Ji dainuoja nepriekaištingai, puikiai išvingiuoja visas koloratūras ir sudėtingą kadenciją, laiko stulbinamai ilgą skambią fermatą ant aukštosios do. „Sinjorai“ sutartinai ploja, reikalauja pakartoti... Daug sykių sužeista širdis išgrynino dvasią, sutaurino veido bruožus. Jaunystėje stokojusi ryškesnės išvaizdos, ilgainiui išmoko būti graži, o scenoje – gražuolė. Stebėtina jėga sklido iš trapaus jos kūno, įtraukdama į burtų lauką ne tik partnerius, bet ir pilnutėlę salę.

Sugrįžusi iš Amerikos, gruodžio vidury, sužinau, kad Čiudakova vėl ligoninėje – ją išvežė vidurnaktį po stebuklingai padainuotos Džildos „Rigolete“ gruodžio 3-iąją. O prieš dvi dienas ji dainavusi numylėtą Violetą. Protu sunku suvokti, kaip jau morfijumi malšinama, žinodama neišvengiamą baigtį, ji dainuoja geriau nei jaunystėje. Sakytum dainavimas ne tik jos vienintelė laimė, bet ir vienintelis vaistas!

Artėja naujametė „Traviata“. Kas dainuos Violetą? Teatro vadovybė taktiškai laukia iki paskutinės dienos. Lietuvos televizija jau susivežė kameras, ruošiasi filmuoti visą spektaklį, o vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas pasikviečia mane pokalbio. Su jam būdinga intriguojančia intonacija sako: „Drauge Kaukaite, turim bėdą. Violetas turime dvi, o tarnaitės Aninos – nė vienos. Reiks nuimt spektaklį.“ – „Kaip tai?“ –­ „O taip: jei Čiudakova dainuos Violetą, tai Aniną dainuos nauja solistė. O jei Čiudakovos iš ligoninės neišleis, tai ta naujoji solistė jau pasiruošusi dainuoti Violetą. Išeitų, kad Aninos nebus kam dainuot, ir „Traviatos“ per Naujuosius nebus.“ – „Taigi aš galiu dainuoti Aniną!“ O maestro tęsia intrigą: „Jūs?! Na, man nepatogu būtų Jūsų prašyt, juk Jūs dabar jau didelė solistė. Anina Jums per prasta, galit įsižeisti...“ Aš beveik maldauju ir reikalauju, kad man duotų „tą tarnaitę“, juk taip gerai prisimenu kiekvieną žodį! „Taip, drauge Kaukaite, jūs –­­ pati geriausia Anina iš visų, kokias tik girdėjau, tai labai ačiū, kad neatsisakot –­ jūs pažangi, mažų rolių Jums nėra? Ot, Pažą „Don Karle“ tai atsisakėt dainuot, manote, užmiršau?“ –­ „Maest­ro, juk aiškinau, kad man netinka Pažo kostiumas, o Truikys neleido nieko pakeisti.“ – „Taip, Truikys labai griežtas. Bet ir Jūs nepėsčia, drauge Kaukaite...“ Ir tik šiandien, prabėgus 42 metams dingtelėjo mintis: Geniušas norėjo, kad toji naujametė „Traviata“ neįvyktų! Kaipgi be Čiudakovos! Tiesiai sakyt negalėjo, o užuominos aš nesupratau...

1973-ųjų išvakarėse Aniną dainavau su kita Violeta, o tikroji sutiko Naujuosius metus ligoninėje paprašiusi atnešti šampano ir saldainių.

Neskubėjau lankyti Čiudakovos. Dar paklaus, kokia ta naujoji Violeta... Ji buvo kita ir kitokia. Pasakyti komp­limentą Čiudakovai nelengva. Nutylėti būtų šventvagystė. Galėjau tik pravirkti.
Sutikau ją netoli jos namų, regis, vasario pabaigoje, dar buvo žvarbu. Vilkėjo minkštos vilnos pilkšvai languotą paltą. Galvą apsigaubusi šviesia skara, sukišta po apykakle. Pastebėjau jos paaukštėjusią kaktą, ir akys nebeatrodė tokios didelės. Tačiau žvilgsnis toks pat skvarbus. Džiaugėsi, kad balsas gerai skamba, mokosi Liučiją, partija esanti sunki, bet kaip nors ją įveiksianti. Ir nei iš šio, nei iš to: „Giedrute, o tu tik vieną dukrą turi?“ – „Vieną.“ – „Tai ko lauki? Vienas vaikas – ne vaikas. Vienai dukrai bus sunku. Va ir aš dabar sprendžiu – gal man geriau atidėti Liučiją ir vaikelį pagimdyti? Kaip tu manai?“ –­ „Manau, kad reikia ir Liučiją dainuot, ir vaikelį gimdyt.“ – „Na, tokios dvi partijos vienu metu neišeis. Manau, nusipelniau truputį atostogų, ir gimdysiu.“ – „Žinoma“, – sakau, ir iš visų jėgų stengiuosi atremti jos kiaurai veriantį žvilgsnį. Kalbėjomės neilgai – dar peršalsim...

Aplankiau Čiudakovą kovo vidury ligoninėje. Atsiprašė, kad nesikels. Nebuvo panaši į ligonę, klausinėjo apie mano spektaklius, koncertus, apie naujas sukneles. Apie save – nė žodžio. Kalbėjome niekus, viena kitą pertraukdamos, tarsi bijotume ne taip paklausti ar ne taip atsakyti. Palatos kaimynė akimis pasiuntė ženklą ligonės nevarginti. Išėjau. Skyriaus sesutės papasakojo, kad prieš savaitę, kovo 8-osios proga, Čiudakova ėjo iš palatos į palatą sveikindama moteris, dainavo joms. Viso skyriaus apeiti nepajėgė, pasidarė silpna. Parvesta į lovą, linksmai pagrasino: „Na, palaukit, išeisiu iš ligoninės, pasisiūsiu naują gražią koncertinę suknelę ir visus daktarus ir sesutes pakviesiu į salę. Koks gi čia dainavimas su dryžuotu chalatu.“ Sesutės džiaugėsi, kad Čiudakova linksma, mat gydytojai sugalvojo gudrybę: iškvietė Poltevskį pasitikrinti sveikatos, „atrado“ ligų ir paguldė toj pačioj ligoninėj, kitame skyriuje, aukštu žemiau. Visiems būdavo graudu, kai dainininkė, grįžusi nuo telefono automato liūdėjo vyro namie neradusi. Dabar pati jį lankė.

Balandžio 7 d. viena dainuojančia širdimi pasaulyje tapo mažiau. Per laidotuves ilgai sėdėjau senojo teatro žiūrovų salėje. Scenoje vyko „Traviatos“ epilogas, kurio Verdi neparašė. Atpažinau: ant krėslo ilsisi bekūnė pirmojo veiksmo suknia, greta išskleista baltoji stručio plunksnų vėduoklė. Ilsisi ir ilgosios baltų mezginių pirštinaitės. Ant stalelio – kamelijų puokštė. Šįkart kamelijos tikros: ištikima jaunystės draugė Lidija Stepanova nuskrido į Krymą ir atvežė. Čiudakova paskendusi žieduose po nusvirusia gluosnio šaka. Kairėje pusėje susėdę artimieji: abu tėvai, brolis ir sesuo, Poltevskis. Vos girdimai skamba Verdi. Čiudakova papuošta savo mėgstama baltąja suknia. Iš anksto Jonei pasakė, kur viskas padėta, ir paprašė ją pagražinti. Žmonių srautas palei sceną nemažėja, eilė laukia prie teatro durų. Pirmojo grimo kambario durys atvertos, ant Čiudakovos stalelio kaip tik toji nuotrauka, kur ji pravirksta: „Reik jam dabar rašyti, bet ką rašyt? Iš kur man gauti žodžių...“
Nebereikia žodžių.

Diena eina vakarop. „Ryt Čiudako­va...“ Mintį nutraukė kulisų pusėje kilęs triukšmas. Vyriškas balsas garsiai šūkčiojo, kažko reikalavo, kitas, tylesnis, kažką prieštaravo, velionės artimieji atsigręžę sužiuro. Į sceną įbėgo aukštas pusamžis vyriškis besiplaikstančiu apsiaus­tu ir puolė prie karsto raudodamas: „Lena, Lena, dorogaja moja, nu čto s toboj, čto ty nadumala, daj mne tebia pocelovatj, rodnaja moja.“ Tarsi jos Alfredas. Tokią raudą esu girdėjusi tik stačiatikių kapinėse ir dzūkų laidotuvėse. Atstūmęs vainikus jis palinko virš karsto, sugriebė Čiudakovą, priglaudė ir ėmė bučiuoti... Žiūrovai salėje suakmenėjo. Pagaliau vienas iš artimųjų –­ gal Poltevskis? – pakilo, lėtai priėjo prie vyriškio, apkabino jį ir tyliai kalbindamas išsivedė vis dar teberaudantį. Geroji Jonė priėjusi sutvarkė Čiudakovos šukuoseną.

Apie Čiudakovos balsą kalbama superlatyvais: krištolinis, sidabrinis, elegiškas, nostalgiškas. Niekad nesakyta –­ didelis balsas. Kritikai išgyrė jos muzikalumą, intuiciją ir asmenybės magnetizmą, kuris pagaudavo klausytojo širdį pirmiau nei suskambėjęs žodis. Žodžiai –­­ tai tik rūkas, migla ir debesys. Čiudakova dainavo ne žodžius. Dainavo operos dramą. Pro rūką ir debesis regėjo saulę ir mums ją dovanojo.

Kuo gyva buvo toji didelė ir graži siela? Vien troškimu dainuoti ir kurti. Daugybę kartų pabuvojo anapus – ten, kur buvimas nepažinus. Sakė: „Man nejauku „Traviatos“ finale skubiai atgyti, klausytis aplodismentų, šypsotis, nusilenkti. Geriau jau uždanga nebepakiltų.“
Ar šią gegužę Elenai Čiudakovai sukako 90? Ką jūs... Jai 29-eri, ir niekad nebus daugiau.