Giedrė Smolskaitė. Muzika kine (III)

Muzika be ribų

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Filme skambanti muzika gali būti skirstoma į girdimą filmo veikėjų ir nukreiptą tik į filmo žiūrovus. Pastarosios filmo veikėjai negirdi, ji yra tarsi už kino pasakojimo (diegezės) ribų, todėl vadinama ekstradiegetine, o pasakojimo „viduje“ klausoma ar atliekama muzika suprantama kaip (intra)diegetinė. Tačiau kartais šio atskyrimo filmuose nepaisoma ir muzikinis „fonas“ peržengia pasakojimo erdvės ribas.

Vieni ryškiausių pavyzdžių sutinkami ankstesniuose tekstuose minėto Quentino Tarantino filmuose. Šį kartą dėmesį skirsime keliems muzikos kūriniams iš jo filmų „Ištrūkęs Džangas“ („Django Unchained“, 2012) ir „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, 2015).

Veikianti muzika

Filme „Ištrūkęs Džangas“ diegetinės ribos ryškiai „perkopiamos“ vykstant susišaudymui vergvaldžio Kendžio (akt. Leonardo DiCaprio) namuose. Girdime mashupą iš Jameso Browno fanko ir 2Paco repo. Į šį kūrinį įterpiama frazė, kurią pasako pagrindinis veikėjas Džangas (akt. Jamie Foxxas), prieš nužudydamas buvusį šeimininką, vieną iš brolių Britlių. Ten, kur turėtų būti pakartojami 2Paco žodžiai Y’all, Y’all remember me, girdime Džangą, sakantį I like the way you die, boy. Ši frazė tartum įsilieja į skambantį mashupą, veikėjo žodžiai virsta muzikinio fono dalimi, kone repu, ir šia prasme pratęsia pasakojimą, „dubliuoja“ jį kitoje plotmėje, suteikia pagrindiniam veikėjui kitokią išraiškos formą.

Skambančio kūrinio fone ir vaizdo ekrane žaismas susieja regimąją ir girdimąją plotmes. Džangui tapus vienu iš kūrinio atlikėjų (aktorius Foxxas yra ir žinomas muzikantas), filmo veikėjas virsta muzikos dalimi, ir atvirkščiai.

Kadangi mashupas yra ekstradiegetinis kūrinys ir filmo personažai jo negirdi, dvigubas Džango dalyvavimas regimojoje bei girdimojoje plotmėse akivaizdžiai naikina diegezės ir ekstradiegezės ribą. Šis ypatingas judesys leidžia muziką Tarantino filme suvokti tarsi vieną iš veikėjų, kuriančių pasakojimo reikšmę.

Gerai žinoma, kad šio režisieriaus filmai dažnai paženklinti vizualiomis ir garsinėmis citatomis, kurioms suteikiami kitokie pavidalai ir naujos reikšmės. Tad aptariama muzikinė struktūra –­ dviejų kūrinių sudūrimas ir naujų elementų įvedimas – atliepia koliažinį Tarantino filmų konstravimo principą.

Dar vienas regimumo ir girdimumo sąlytis, tarsi savotiškas „mirktelėjimas“ žiūrovui, aptinkamas kitame „Ištrūkusio Džango“ epizode. Kendžio rūmų link keliaujančiam karavanui prijojus baraką, kuriame laikomi bėgti bandę vergai, girdime Tedo Neeley atliekamą kūrinį „Trackers Chant“. Skambant šiai dainai, ekrane išvystame ir jos atlikėją, mat Neeley vaidina vieną iš barako prižiūrėtojų, vergų „medžiotojų“. Dainininko esama abiejose filmo plotmėse: veikėjas vėlgi tampa muzikos dalimi, o muzika tarsi įsikūnija į veikėją.

Diegetinę ribą trina ir kompozicijos pavadinimas („Medžiotojų skanduotė“): skambantis kūrinys priskiriamas konkrečiai ekrane matomų veikėjų grupei (vergų „medžiotojams“). Taigi kompozicijos pavadinimas ir muzikos atlikėjo / filmo personažo dvilypumas ekstradiegetinį kūrinį tarytum perkelia į pasakojimo vidų.

Ironizuojanti muzika

Aštuntajame Tarantino filme „Grėsmingasis aštuonetas“ ekstradiegetinė muzika taip pat pildo ir pratęsia veikėjų žodžius atverdama ironiškąją filmo pusę. Prisiminkime sceną, kurioje Džo Geidžas (akt. Michaelas Madsenas) eina žudyti Čarlio (akt. Keithas Jeffersonas). Pašautas Čarlis pasprunka ir pasislepia lauko sandėliuke, tačiau Geidžas nesunkiai jį suranda sekdamas pagal sniege paliktas kraujo dėmes. Iš lėto prie tikslo artėjančiam Geidžui „akompanuoja“ Davido Hesso kūrinys „Now You’re All Alone“.

Ekstradiegetinis (tik į filmo žiūrovą nukreiptas) kūrinys savaip peržengia pasakojimo rėmus. Skambančios dainos žodžiai užpildo veikėjų tylą:

Now you’re all alone,
Felling like nobody loves you
And looking for someone to hold your
hand,
Someone who understands...
Now you’re all by yourself
And you’re feeling the world closing on
you
And you’re asking for someone
To show they care.

Ekrane tuo metu matome Geidžą, taigi dainuojamą tekstą priskiriame jam. Šie numanomi veikėjo žodžiai (ar jo mintys) kontrastuoja su regimąja plotme. Muzikos ir vaizdo sankaba atskleidžia ironiją: būdamas visiškai tikras, kad jam pavyks surasti ir nužudyti Čarlį, Geidžas beveik tyčiojasi iš nevykusiai pasislėpusios aukos ir netgi, tarytum sužavėtas šio savo paties „pokšto“, nusijuokia.

Čarlis taip pat reaguoja į skambančio kūrinio žodžius – kuriamas savotiškas veikėjų dialogo įspūdis. Iškart po žodžių And you’re asking Čarlis kreipiasi į žudiką mėgindamas jį atkalbėti nuo piktų ketinimų, o daina skamba toliau. Veikėjo žodžiai „įterpiami“ į skambančią kompoziciją ir taip dar labiau pagrindžia muzikinės kompozicijos perėjimą į pasakojimo vidų. Tačiau Geidžas neketina pasigailėti savo aukos, tad muzikos ir ekrane rodomo vyksmo derinys sukuria ir palaiko ironijos efektą.

Be to, minėta Hesso daina skamba filme „Paskutinis namas kairėje“ („The Last House on the Left“, rež. Wesas Cravenas, 1972). Šitaip per muzikinį kūrinį užmezgama dviejų filmų sąsaja, paįvairinanti aptariamos Tarantino filmo scenos sukeliamų emocijų ir jausmų maišalynę. Nuoroda į siaubo trilerį suteikia baimės, įtampos ir, žinoma, dar daugiau ironijos.

Ironijos įspūdis panašiai kuriamas ir kitame „Grėsmingojo aštuoneto“ epizode. Filmo atomazgoje būsimasis Red Roko šerifas Krisas Maniksas (akt. Waltonas Gogginsas) garsiai skaito neva prezidento Abrahamo Lincolno laišką Kriso „kolegai“ majorui Markisui Vorenui (akt. Samuelis L. Jacksonas).

Nors Vorenas prieš tai pripažįsta, kad laiškas suklastotas, skaitant žiūrovo ausis pasiekia Ennio Morricone’s muzikinė kompozicija „La lettera di Lincoln“ („Lincolno laiškas“). Šio kūrinio pavadinime laiško autorystė nekvestionuojama, todėl skambančios muzikos ir ekrane matomo vaizdo santykis provokuoja žiūrovo šypsnį. Muzikaliai laiškui suteikiama tikrumo ir įtikimumo, tad paslaptis, ar Lincolnas iš tiesų parašė minėtą laišką, bent iš dalies lieka.

„Ištrūkęs Džangas“

Muzika abipus pasakojimo

Ekstradiegetinių bruožų turintys diegetinės muzikos pavyzdžiai taip pat svarbūs filmo suvokimui. Dar vienas savotiškas išėjimas iš filmo pasaulio „Ištrūkusiame Džange“ sietinas su kūriniu „Für Elise“. Ludwigo van Beethoveno kompozicija tuo metu, kai vyksta pasakojama istorija (apie 1858–1859), dar negalėjo būti žinoma, mat pirmąkart kūrinys išleistas tik 1867-aisiais. Šis neatitikimas akcentuoja pasakojamos istorijos fiktyvumą.

Kiek kitoks pasakojimo ribų nepai­sančios muzikos atvejis yra filme „Grėsmingasis aštuonetas“. Pakarti gabenama nusikalstamos gaujos narė Deizė Domergiu (akt. Jennifer Jason Leigh), vienintelė filmo personažė moteris, užeigoje atlieka dainą sau pritardama gitara. Atrodytų, šis ironiškas „pasirodymas“ (mirtininkė uždainuoja, o jos budelis ne tik leidžia tai daryti, bet muzikantę dar ir pagiria) priklauso tik vidiniam pasakojimui, tačiau tam tikros šios scenos pateikimo detalės leidžia teigti, kad Deizės daina turi ir ekstradiegetinių bruožų. Šiuo atveju svarbu tai, jog „Grėsmingasis aštuonetas“ yra suskaidytas į skyrius –­ kiekvieno jų pavadinimas ir eilės numeris baltai užrašomas ant juodo fono.

Skyrius, kuriame Deizė dainuoja, pavadintas „Deizės paslaptis“. Prieš jį ekstradiegetinis pasakotojas (neatsitiktinai tai – režisieriaus balsas) informuoja, jog vienas iš esančiųjų užeigoje, matant tik Deizei, užnuodijo kavą. Tad nusikaltėlė dainuodama tarsi nukreipia visų mintis kita linkme, kol vežantis ją pakarti Džonas Rutas (akt. Kurtas Russellas), išgers užnuodytos kavos.

Kūrinio pabaigoje Domergiu dainuojami žodžiai ne tik apibūdina situaciją, bet ir nuspėja jos baigtį: Deizei dainuojant žodžius And you’ll be dead behind me, John, Rutas iš tiesų stovi už jos ir gurkščioja mirtiną kavą. Taigi situacija tragikomiškai apsiverčia: įsiterpiant ekstradiegetiniam pasakotojui, pakarti vežama moteris muzikaliai paskelbia mirtį savo budeliui.

Kaip matome, abipus pasakojimo skambančių kūrinių ir regimo vaizdo sankabos leidžia nustatyti diegezės ribų peržengimo atvejus. Jų identifikavimas leidžia tinkamai suvokti filmą, suteikia istorijai papildomų, iš pirmo žvilgsnio nematomų prasmių.

Pasiskolinta muzika

Abiejuose aptariamuose Tarantino filmuose yra pasiskolintos muzikos, t. y. muzikinių kitų filmų citatų. Čia galima aptarti kitokio pobūdžio diegezės ribų peržengimą. Muzikinės nuorodos trina žiūrimo filmo ribas ir, nukreipdamos į kitą filmą, mezga su juo dialogą. Vadinasi, cituojamos muzikos vaidmuo yra neabejotinai svarbus filmo suvokimui.

Filme „Ištrūkęs Džangas“ aptinkamos muzikinės citatos, lyginant su kitais garso takelyje skambančiais kūriniais, yra itin nuoseklios. Daugiausia girdime kompozicijų iš spagečių vesternų, kurtų Italijoje 7 dešimtmetyje. Spagečių vesternų žanras laikytinas savotiška amerikiečių vesternų variacija: italų filmuose daugiau žiaurumo – ne tik šaudymosi, bet ir kankinimų, griovimo, naikinimo. Antra vertus, kitaip nei amerikiečių analogai, spagečių vesternai pasižymi karnavališkumu ir dirbtinumu, nuorodomis į kitus filmus. Tad „Ištrūkusio Džango“ atveju muzikinės citatos formuoja žanrinį filmo pagrindą: muzika čia veikia kaip pasakotojas, informuojantis žiūrovą, jog „Ištrūkęs Džangas“ yra (tarsi) spagečių vesternas. Be to, muzikinių nuorodų šaltiniai atliepia Tarantino filmams būdingus bruožus: karnavališkumą, dirbtinumą, fiktyvumą, žiaurumą.

„Grėsmingojo aštuoneto“ muzikiniai skoliniai daugiausiai nurodo į Johno Carpenterio fantastinį siaubo trilerį „Padaras“ („The Thing“, 1982). Abu filmai turi nemažai bendrumų – pasakojimo laiką ir kraštovaizdį (veiksmas vyksta ato­kioje vietoje šaltuoju metų laiku), vieno pagrindinių vaidmenų atlikėją (aktorių K. Russellą), rasinį paskutinių gyvų liekančių veikėjų pasiskirstymą (abiem atvejais tai – juodaodis ir baltaodis), vyraujančias temas ir siužetines įtampas (veikėjai nepasitiki vienas kitu, įtarinėja, žudo ir pan.), tam tikrus pasakojimo momentus (lauko durų užkalimas, virvės nutiesimas iki kito pastato, siekiant lengviau jį surasti naktį, pūgos artėjimas ir kt.) ir, žinoma, Morricone’s kurtą muziką.

Iš „Padaro“ pasiskolintais muzikiniais fragmentais stiprinamas abiejų filmų ryšys ir, žinoma, jų skirtumai. Viena vertus, muzikinės Carpenterio filmo citatos suteikia Tarantino filmui paslaptingumo bei mistiškumo, kurie kitu atveju nebūtų tokie ryškūs, o muzikinius intertekstus atpažįstantis žiūrovas skatinamas būti dar įtaresnis, nepasitikėti veikėjais, abejoti jų žodžiais. Kita vertus, iš Carpenterio filmo perimti kūriniai su savimi atsineša ne visai tinkamų asociacijų, prasilenkiančių su vaizduojamu veiksmu („Padaro“ veikėjai, Antarktidos tyrinėtojai, visais būdais stengiasi nevirsti paslaptingos, nežemiškos kilmės būtybės aukomis), o tai savo ruožtu kuria komiškumo įspūdį.

Vis dėlto šis dviejų filmų dialogas dar kartą pabrėžia „Grėsmingojo aštuoneto“ netikrumą, fiktyvumą.

„Grėsmingasis aštuonetas“

Plastinės savybės

Svarbu nepamiršti, kad išorinės muzikos santykį su pasakojimu taip pat lemia plastinės (muzikinės) kūrinių savybės (harmonija, ritmika, instrumentų skambesys ir pan.), jų pavadinimai, trukmė ir jungtis su regimąja plotme. Pavyzdžiui, filme „Ištrūkęs Džangas“ jojimą imituoja fone girdimos sinkopės, o supančiojimo įspūdį (vergovės metonimiją) kuria vienos iš dainų ritmą užtikrinantis grandinių žvangesys. Garsai papildo vaizdą (matome jojikus, stambius lekiančių žirgų planus, grandinėmis supančiotas vergų kojas). Negana to, personažai tarytum girdi ekstradiegetinę muziką ir geba ją „valdyti“ iš pasakojimo vidaus: kompozicijos nutyla tuo metu, kai nuverčiama spinta, užveriamos durys ir pan.

„Grėsmingame aštuonete“ užkadrinė muzika irgi susisieja su vidine pasakojimo erdve. Pavyzdžiui, diegetinės ir ekstradiegetinės erdvės jungtį išryškina keli iškilmingi trimitų garsai, tarsi pasveikinantys šerifą, atsisakiusį Deizės pasiūlymo nušauti majorą ir bendradarbiauti su jos nusikaltėlių gauja.

Taigi muzika skleidžiasi kaip pamatinis abiejų filmų struktūros elementas: naikindama diegezės ribas, ji akcentuoja ypatingą vaizduojamos istorijos statusą, jos netikrumą, fikcinį pobūdį, girdimosios ir regimosios plotmių žaismą, iš jų nedermės atsirandančią ironiją.

Meistriškai trinamos vidinės ir išorinės muzikos ribos šiuose filmuose atskleidžia reikšminį muzikos kūrinių potencialą. Į filmo pasakojimą įžengianti ir už jo ribų išeinanti muzika informuoja žiūrovą, struktūruoja rodomą veiksmą, nulemia būsimus įvykius, atstoja veikėjų žodžius ar perteikia jų patiriamus jausmus. Muzikos žaismas formuoja savitą pasakojimo stilių, provokuoja žiūrovą, ragina jį labiau įsitraukti į filmo reikšmių kūrimosi procesą, dalyvauti jas interpretuojant, skatina jį būti pastabesnį: ne tik klausytis, bet ir įdėmiai žiūrėti (mat neretai muzikos perduodamą žinutę galima ir pamatyti).

Muzikinės nuorodos į kitus filmus bei jų muzikinius takelius padeda tiksliau nustatyti žiūrimo filmo žanrą, atskleidžia tai, kas galbūt nepasakoma ir neparodoma. Tarantino atveju pasakojimo ribas peržengiančios kitų filmų muzikinės citatos atliepia šio režisieriaus pasakojimams būdingas ypatybes –­ dirbtinumą, fiktyvumą, netikrumą. Preciziškai atrinkti ir panaudoti kūriniai, pereidami iš vieno pasakojimo sluoksnio į kitą (ar net iš vieno pasakojimo į kitą), formuoja ironišką ir tragikomišką filmų „Ištrūkęs Džangas“ ir „Grėsmingasis aštuonetas“ pobūdį.

Suprantama, pasakojimo ribų nepai­santi muzika būdinga ne tik Tarantino filmams, garso ir vaizdo žaismas pastebimas ir kitų režisierių darbuose. Vieno iš jų – Xavier Dolano – muzikinius triukus aptarsime kitą sykį.