Sausio 15 d. prasidėjo beveik du mėnesius truksianti José Gonzálezo ir „The Göteborg String Theory“ mažojo orkestro kelionė po Europos ir Šiaurės Amerikos klausytojų gretas. Taip, šįkart jis ne vienas, kaip galbūt labiau įprasta, o lydimas spalvingo užnugario, kuriam diriguoja vokiečių kompozitorius bei José dainų aranžuotojas Patrickas Christensenas, geriau žinomas Nackt vardu. Visa ši muzikų grupė neaplenkė Vilniaus ir vasario 2-osios vakarą čia pakvietė suklusti porą tūkstančių širdžių.

Akimirką, kai pirmoji dainos „Every age...“ eilutė nuskamba kiek netiksliame aukštyje, suvoki, jog pagaliau po daugelio šios dainos įrašo perklausų tai skamba tik dabar ir tik čia. Suvoki, o veikiau numanai, jog po 16 prieš tai vykusių turo koncertų santūrusis atlikėjas jaudinasi. Bet dėmesį atkreipia ir tai, kad koncertui pradėti pasirinkta nepaprastai apibendrinanti daina apie gyvenimo dėsningumą, tarsi transliuojama dainų autoriaus žinutė apie vieno etapo pabaigą ir lygiai pat dėsningai kito pradžią.

J. Gonzálezo kūrybos savitumą sudaro daug autoriaus dainų aspektų. Pirma, neperdėtas reguliarumas: varijuojant pagrindinėms dainos melodijų linijoms nenuspėjamai kinta ir melodijų ritmika, jų tėkmė. Antra, nenuspėjami harmonijos poslinkiai: dažnoje dainoje mažorinę ar minorinę dermę persmelkia šuoliniai nukrypimai į tolimus dainos tonacijai akordus, netikėtos dermės laipsnių alteracijos arba taip pat neretai pasirenkama senovinė dermė, pvz., „Stay in the Shade“ ar „Leaf off / The Cave“ dainose atpažįstama miksolydinė dermė. Ne mažiau svarbi ir tipinė originalioms dainoms perregima faktūra, leidžianti įsiklausyti į savitą dainininko balso tembrą bei gitaros partijos daugiabalsiškumą. Šios subtilybės per koncertą girdėtų dainų aranžuotėse yra meistriškai išskleidžiamos, ir, rodos, kiekvienai dainai suaranžuoti buvo atrastas unikalus, ne šabloniškas sprendimas.

Iš tiesų, kompozitoriui ir vakaro dirigentui Nackt teko svarbi užduotis: išskleisti kiekvieną José kūrinį taip, kad finale nesusiniveliuotų nė vienas iš minėtųjų subtilumų. Kad kiekvienas iš jų dainoje atrastų momentą iškilti į paviršių ir laiku atsitraukti. Kad kiek­vienas aranžuojamas kūrinys neprarastų savo skambesio – nuotaikos. Ir tuomet pasigirsta daugelio susirinkusiųjų ne kartą niūniuotoji „Heartbeats“, kurią lydi šešėliškas, itin lengvas styginių ir balsų dvelksmas, nepaslepiantis nė vienos José užgautos stygos skambesio, suteikiantis šiai dainai erdviškumo, tarsi užuominą į naują dimensiją. Arba „How long“, kurioje kompozitorius atrado veikiausiai net pačiam dainos autoriui netikėtų harmonijos sanklodų ir pasitelkė visas orkestro instrumentų grupes šios dainos dramaturgijai sustiprinti. Gana svarbus vaidmuo kai kuriose aranžuotėse teko ir neįprasto tembro, sonorinių efektų paieškoms, kurios išsipildė pasitelkus elektroakustines priemones bei išplėstines grojimo technikas. Koncerto ant­rojoje pusėje skambėjusi „Vissel“ tapo šių paieškų viršūne, sukurdama bene atogrąžų miškų garsinį peizažą, kurio horizonte – lėtai žingsniuojantis gitaros ostinato. Simboliška, kad José sugrįžta į sceną biso vienas ir atlieka kiek mažiau žinomą „Line on Fire“, kuri, kontrastuodama prieš tai skambėjusiai masei, trapumu priverčia publiką susikaupti ir iš naujo suklusti – skamba grynasis autoriaus pavidalas. Šios tikrųjų pavidalų atmainos sukuria žavų ir keistą efektą: regis, jos tam tikru lygiu apibendrina visa, kas iš autoriaus buvo girdėta iki šio vakaro, bet taip pat primena dar vieną svarbų dėsnį – visa aplinkinė materija, visos realybės situacijos yra daugialypės, tereikia jautrumo tai įžvelgti, ir, jei būtina, atskleisti, suteikiant tam tinkamą formą.

Atsitraukus nuo šio vakaro, visų raiškos priemonių ir techninių sprendimų, norėtųsi apmąstyti J. Gonzálezo muzikos prasmę popkultūros nualintoje dabartyje. Ori, neprovokuojanti jo kūrybos egzistencija natūraliai sąmonėje tapatinasi su tūkstančiais metų dangų raižančių kalnų erdve, kuri santūriai egzistuoja nepriklausomai nuo gerėjimosi ja – ji ne mums ir ne dėl mūsų. José kūriniai, kaip pats autorius teigia, niekuomet negimsta užsakyti, o ir pats gimimas nepaprastai prailgsta. Ir veikiausiai šiandien mūsų klausoma José kūryba būtų lygiai tokia pat, net jei ir autoriaus vardas mums nieko nesakytų. Nes toji kūryba – ne dėl mūsų, tačiau būtent mes, įsiklausę į šią muziką ir suvokę ją lydinčių tekstų gylį, suteikiame jos egzistavimui prasmę, ir, beje, be galo didelę. Nes atsisukame į dėmesio nevagiantį meną.