× Jurgis Kubilius

 

Tai buvo pirmas kartas, kai susidomėjimą koncertu sužadino muzikologijos tyrimas. Radau jį Nacionalinėje bibliotekoje gruodžio 12 d. vakarą, prieš pat eidamas į koncertą „Mažasis spektaklis: Kutavičius. Juchnevič. Lang“. Kaip tik jame turėjusį skambėti Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Mažasis spektaklis“ (1975) tyrė muzikologė, buvusi LMTA prorektorė Vida Umbrasienė („Lietuvos muzikologija“, 2002). Metodologiškai nuoseklaus ir išsamaus tyrimo išvada tokia: visavertė B. Kutavičiaus „Mažojo spektaklio“ aktorei, dviem smuikams ir dviem fortepijonams patirtis atsiskleidžia tik įgudusiems kamerinės muzikos klausytojams ir literatūros draminio žanro žiūrovams. „Nesąmonė“, – mintyse prunkštelėjau. Išvada tuo metu pasirodė tokia akademiškai uždara, gal net snobiška, kad netrukus spėriai kirtau Žvėryno tiltą skubėdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos link. Norėjau kuo skubiau įsitikinti, kad tie teiginiai negalios koncerte.

 

„Mažasis spektaklis“. Vidmanto Balkūno nuotr.

 

Tiesa, intriguojantis V. Umbrasienės tyrimas atskleidė, kokia visgi kompleksiška yra monodrama „Mažasis spektaklis“, bene pirmasis lietuviškas muzikos teatro (tokio, kur „vaidina“ garsai) kūrinys. Tačiau negalėjau patikėti, kad ją esmingai patirti gali tik treniruotas melomanas. Juk B. Kutavičiaus (1932–2021) modernistiniai muzikiniai sumanymai – gana nesunkiai suvokiami. Dar sovietmečiu kūrėjas atidžiai dirbo su savo auditorijai aktualiais kontekstais: protestu prieš sovietų režimą, tautiškumo paieškomis, archeologija, ekologiniais judėjimais. Kompozitorius visada tikslingai rinkosi aiškiai veikiančias, nors anuomet gal stebindavusias, raiškos priemones. Kita vertus, „Mažojo spektaklio“ atlikimo istorija tarsi sudaro kūrinio nepatrauklumo įspūdį. Po premjeros 1975-aisiais, istorinio įrašo su legendine aktore Nijole Gelžinyte ir Rimanto Smetonos statyto muzikinio filmo (1978), daugiau „Mažojo spektaklio“ atlikimų neaptikau. Tik svarstymą profesoriaus Vytauto Landsbergio knygoje „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“: „Gal kada nors kas nors tai įgyvendins.“ 

Todėl atrodė, kad šiuolaikinės muzikos ansamblio „Fluorescence“ ir solistės, LMTA doktorantės Salomėjos Petronytės (sopranas) sumanymas atlikti B. Kutavičiaus opusą taps muzikos bendruomenei svarbiu įvykiu. Ypač vidurinei ir vyresnei muzikų bendruomenės kartai, dar bendravusiai su pačiu kompozitoriumi ir galbūt prisimenančiai premjeros ar įrašų atgarsius. Tiesa, pastarasis lūkestis nepasiteisino: pilnoje salėje susirinko daugiausia jauni klausytojai. Koncerte dar buvo galima išgirsti naują ansamblio „Fluorescence“ vadovės Beatos Juchnevič-Tamulevičienės kūrinį „Pakalnučių metai“ (2025) ir amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango „Death Speaks“ (2012) premjerą Lietuvoje. 

Labiausiai nustebino ir giliai palietė tai, koks išties paveikus yra kamerinio kūrinio atlikimas, kai jame atsiranda teatrinio pastatymo elementų. Dalis jų numatyta partitūroje: čia groja dvi poros instrumentų – po fortepijoną ir smuiką kiekvienoje. Jos buvo įsikūrusios scenos kairėje ir dešinėje (pianistės Paula Bagotyriūtė ir Medeinė Mickevičiūtė, smuikininkės Augustina Vizbaraitė ir Laisvyda Leckutė). Įgarsintų instrumentų erdviškumą sustiprino kolonėlės pakraščiuose (įgarsinimu rūpinosi „MAMA Studios“). Tokia opozicija erdvėje tarsi iš karpinių knygos į trimatę erdvę iškelia partitūroje numatytus garso teatro dialogus: klausimas ir atsakymas, garsas ir jo šešėlis, panašios laike išsiskiriančios melodijos. Tačiau B. Kutavičiaus partitūroje nėra scenografijos nuorodų. Šį klausimą koncertą prodiusavęs teatras „Utopia“ ir atlikėjai išsprendė panaudoję tamsią salės aplinką ir kelis prožektorius. Šie kūrė šviesos stačiakampius erdvėje tarp instrumentų grupių, ant scenos sienų, vienu metu nušvietė ir kairėje pusėje esančią instrumentų grupę, prie jos priėjus solistei.

Per visą kūrinį veikusios aktorės-solistės partijoje – deklamacija, rečitavimas, truputį dainavimo. Jiems panaudotas Sigito Gedos tekstas yra apie... – taip ir negaliu pasakyti, apie ką jis. Bet ryškiai priminė tarsi karštinės sukeltus klejojimus, išreikštus prisiminimų ir užkeikimo žodžiais, kurie telepatiškai perimti iš kaime augusios ir gyvenusios prosenelės, pamačius ją su kibiru rankose kažin kodėl nulipant nuo upelio liepto, venomis išvagota pėda iš po pakelto sijono žengiant į minkštus birželio žolynus. Paprasčiau tariant, tai abstrakčių ir drauge atpažįstamų prisiminimų nuotrupos, konkrečių medžių, žolelių vardai, virstantys simboliais (kai kurių augalų, nors vaikystėje dar lankiausi senelių sode, jau nebepažinčiau). Tiesa, rišliai suprasti teksto beveik nepavyko ne tik dėl punktyriško S. Gedos teksto, bet ir įgarsinimo: S. Petronytės balsas skambėjo tuo pačiu ar net žemesniu garsiniu lygiu kaip instrumentai. Kas nors dėl nesuprantamo teksto čia įžvelgtų nekokybę, aš gi atradau itin taikliai atskleistą „Mažojo spektaklio“ esmę. Dėl įgarsinimo susipynus B. Kutavičiaus muzikai ir S. Gedos žodžiams, pavienis fortepijono garsas ar smuiko pizzicato tapo lygiaverčiu S. Petronytės rečituojamam skiemeniui – iš tiesų mažuoju garso spektakliu, gėrintis stimulų sąveika čia ir dabar, o ne linijiniu muzikos ar teksto naratyvu.

„Mažojo spektaklio“ atlikimas po beveik penkiasdešimties metų tylos gal nebūtų toks paveikus, jei ne S. Petronytė. Nors ją gerai pažįstu kaip solistę (ir deklaruoju interesų konfliktą: pats jai kuriu muziką), mane kaskart iš naujo prikausto jos buvimas scenoje. Šįkart solistė kūrė vidinį monologą: dainuojamąjį kalbėjimą derino su įvairius išgyvenimus ir būsenas atspindinčiais (bet ne iliustruojančiais) gestais. Veikdama tarp šviesos srautų ir taip sustiprindama jų scenografinį poveikį, vienoje dalyje aktorės-solistės kalba susiliejo į unisoną su fortepijono garsais (įsiminė šio trumpo epizodo ekspresija). Visus veiksmus S. Petronytė atliko taip autentiškai ir tikslingai, tarsi be didesnių pastangų, kad nė akimirką nesinorėjo nuleisti akių nuo to, ką ji daro. Tiesa, „Mažajame spektaklyje“ taip ir lieka neaišku, ką lyrinis subjektas išgyvena ar nori perduoti mums, stebintiems vyksmą. Tačiau matant dainininkės pasirodymą lieka aiškus žinojimas, kad tai, ką ji įgyvendina scenoje, yra visiškai tikra. O prieš akis vykstančio vidinio monologo nepažinumas ir preciziškas išpildymas yra būtent tai, kas traukia atlikimą pamatyti darsyk.

Svarstant grynai muzikiniu požiūriu, koncerte skambėjusiu atlikimu B. Kutavičius nebūtų nusivylęs. Gana laisva, o kai kur ir dviprasmiška kompozitoriaus notacija palieka daug interpretacijos laisvės, ne visada aišku, ar skirtingų instrumentų garsai turi skambėti kartu, ar atskirai. Pianistės P. Bagotyriūtė ir M. Mickevičiūtė, smuikininkės A. Vizbaraitė ir L. Leckutė savo darbą ir be dirigento atliko tinkamai. Visgi norisi palinkėti rasti laiko ištobulinti detales, iki galo išbaigti ansamblio senbuvių ir kviestinių atlikėjų sinchroniją. Vis dėlto pagrindinė atlikimo dedamoji – S. Petronytės veikimas ir komunikacija su įtemptai vienas kito klausančiais instrumentalistais – nukreipė dėmesį nuo gal kiek mažiau pavykusių aspektų. 

Galbūt derėtų kelti klausimą, ką gi Y ir Z kartos pasiūlė po šitiek metų atliktam „Mažajam spektakliui“. Vertinti sunku, nes garso įrašas be vaizdo ar minėto muzikinio filmo metaforiškumas niekaip nesulyginamas su sceniniu vyksmu ir fiziniu garso vibravimu erdvėje. Paminėsiu įdomią smulkmeną – „Fluorescence“ pasirinko nevykdyti kai kurių kompozitoriaus nurodymų. Pavyzdžiui, pirmoje dalyje radosi dinamikos pokyčių ten, kur B. Kutavičius kaip tik nurodė jų nedaryti. Tačiau tai nekliudė, netgi išryškino pavienius garsus kaip objektus, šitaip išpildant trimatį fizinį (t. y. pusiau teatrinį) muzikos kūrinio atlikimą. Be to, S. Petronytė pasirinko gana laisvai interpretuoti, natūraliomis intonacijomis adaptuoti šiaip jau neaiškiai užrašytas kalbamojo rečitavimo kreives. (Tūlas kompozicijos dėstytojas „kirstų liniuote per nagus“ už tokį miglotą užrašymą.) Bent jau mano patirčiai nekliudė nė vienas iš pakeitimų. 

Gali pasirodyti, kad pirmasis koncerte skambėjęs penkiolikos minučių „Mažasis spektaklis“ užtemdė kitą programą, kurioje skambėjo D. Lango ir B. Juchnevič-Tamulevičienės kūriniai. Pastarasis kūrinys anaiptol nepasirodė nustelbtas. B. Kutavičiaus garso teatro garsai keliauja erdvėje, o „Pakalnučių metuose“ solistei, smuikui ir elektrinėms gitaroms buvo galima išgirsti paties garso, tarsi judančios skulptūros ar šokėjo, grožį. Tam padėjo toks pat netobulas įgarsinimas, suliejęs S. Petronytės ekspresyviai dainuojamą ir skaitomą Jurgos Ivanauskaitės tekstą su smuikininkės A. Vizbaraitės griežimu. Tiesa, kai kur partitūroje smuikas, regis, perteikia teksto prasmes ar būsenas, nors bendras įspūdis gana abstraktus. Savo laisvumu sužavėjo „Fluorescence“ senbuvė A. Vizbaraitė: jos atlikimo gestai, tiksliai ir kartu gaivališkai formuojamas garsas. Labiausiai patikusi „Pakalnučių metų“ dalis – elektrinių gitarų (Aidas Tamulevičius ir B. Juchnevič) ūžesys pasiekia nebemalonaus garsumo ribą, o garsų masei nutilus solistė tyliai niūniuoja žodį „pakalnutės“, išnykstantį kaip šnabždesys. Šio epizodo norėčiau pasiklausyti dar sykį.

Deja, iš konteksto gerokai iškrito D. Lango „Death Speaks“. Šio kūrinio tekstas surankiotas iš Franzo Schuberto dainų, kuriose kalba mirtis. Išklausius B. Kutavičiaus garso teatrą ir B. Juchnevič garso bei triukšmo trimatę ekspoziciją, įprastai įkvepiantis D. Lango muzikos sterilumas tarsi erzino. Nejaukiai pasijutau ir girdėdamas atlikėjų ansamblį, kuris, regis, nepasiekė D. Lango muzikai taip reikalingos tikslumo ir lengvumo pusiausvyros. Visgi šiam kūriniui suteikčiau antrą progą – galbūt ramų vakarą būtų verta pasiklausyti kokybiško vinilinės plokštelės įrašo.

Pasibaigus koncertui, kurį laiką ėjau šnekučiuodamasis su bičiuliu muzikologijos studentu. Mūsų patirtys koncerte šiek tiek skyrėsi, jo nuomonė apie B. Juchnevič ir D. Lango kūrinius buvo kritiškesnė. Tačiau dėl vieno, regis, sutarėme: ansamblio „Fluorescence“ gyvai atliktas ir S. Petronytės preciziško vidinio monologo persmelktas B. Kutavičiaus „Mažasis spektaklis“ yra tikrai prieinamas plačiai auditorijai. V. Umbrasienės muzikologiniame tyrime nagrinėtos giliosios kūrinio struktūros, žinoma, nepasieks daugumos klausytojų. Tačiau partitūros garsus perkėlus į trimatę erdvę su meistrišku solistės vidiniu monologu, tų struktūrų ryšiai išsyk nuskaidrėja. Bent jau pasąmonėje. Tikiu, kad B. Kutavičiaus opusas su scenos veiksmu gali būti paveikus be didesnės kamerinės muzikos klausymosi patirties.

Apskritai naujasis „Mažojo spektaklio“ pasiūlymas man pasirodė tarsi prakirstas siauras koridorius tarp filharmoninės salės ir kaimynystėje stovinčio teatro. Atsiradus jungčiai, koncertas netampa teatru, bet į patalpą plūsteli šviežio deguonies, kuris atpalaiduoja įsitempusius kostiumuotus klausytojus ir prakaituojančius atlikėjus. Norisi palinkėti, kad tokie kūriniai kaip su scenos veiksmu atliekamas „Mažasis spektaklis“ dažniau pasiektų klasikinės muzikos klausytojus sostinėje ir plačią auditoriją regionuose. Juk ne avangardo specialistams B. Kutavičius ir jo kolegos kūrė nuosaikųjį modernizmą. Būtent tokie nuosaikiai „keisti“ kūriniai atveria naujas galimybes, kai programose derinamas prometėjiškai nešamas kitoniškumas ir muzikos mėgėjų įprastai laukiamas malonumas.