Suslavičius V. Džiazo jaunystės miestas. – V.: Petro ofsetas, 2013.

„Džiazo jaunystės miestas" – ypatingas fotoalbumas. Šis fotomenininko Vytauto Suslavičiaus rinkinys dedikuotas Elektrėnų džiazo festivaliui „Jaunystė", kuris 1968 m. tapo pirmuoju mūsų šalyje tokio žanro reiškiniu (gerai žinoma, kad vakarietiškosios muzikos propagavimas SSSR laikytas kone nusikaltimu, ir toks renginys buvo neeilinis istorinis įvykis), o 2008 m. atgimė kitomis sąlygomis ir jau tapo Elektrėnų tradicija. Taigi, šioje vaizdų knygoje brėžiama keturių dešimtmečių istorinė arka: pirmuosius puslapius užpildo vertingos dokumentinės nuotraukos, liudijančios tuomečio įvykio sąlygas, dalyvius, atmosferą, taip pat iliust­ruojami Elektrėnų saviveiklininkų džiazo ansamblio „Volta" kūrybinio gyvenimo momentai, ir nejučia iš nostalgiško nespalvoto fotopaskojimo žiūrovas pakliūva į kitą pasaulį: kostiumus ir klasikinio kirpimo sukneles keičia marškinėliai trumpomis rankovėmis ir plazdančios tunikos, iš salės persikeliama į lauko sceną, istorinių herojų veidus keičia dabarties džiazo meistrai, jaunuomenė, vaikai, ir drąsaus praeities eksperimento įtampa užleidžia knygos erdvę šiuolaikinio kultūrinio įvykio nuotaikoms.

Šiandienis Elektrėnų džiazo festivalis nebepanašus į savo pirmtaką. Tai yra miesto šventė, kurios pagrindinis akcentas išlieka džiazo jaunimas, ir kuri pavirto miela muzikantų susitikimo sala tarp Vilniaus ir Kauno. Bet greta koncertuoja vietinės muzikos mokyklos ugdomi vaikai, pažangesni miesto ansamb­liai (nebūtinai grojantys ką nors panašaus į džiazą), kviesti kolektyvai mielai akompanuoja miestelio solistams, t. y. eklektiška programa sutverta atskleisti Elektrėnų muzikinį potencialą. Vytauto Suslavičiaus fotoalbumas, drįstu spėti, pajėgus sužavėti ne tik kurio kito miesto, bet gal ir kitos planetos žiūrovą.

Pirmiausia krintanti į akį ir imponuojanti šio rinkinio ypatybė – preciziškas istorinės dalies parengimas, jos dėmesingas papildymas recenzijų, istorinių straipsnių fragmentais. Pirmojo džiazo festivalio akimirkos yra jaudinantys Lietuvos kultūros puslapiai – puslapiai, kurių detaliai neužrašė muzikologai ir neįrašė garso režisieriai, bet įamžino fotografai. Tenka pripažinti, jog ir nūdien būtent fotografai yra uoliausi ir darbščiausi Lietuvos džiazo kultūros istorikai. Įrašoma nesistemingai, recenzijų po festivalių globaliajame tinkle neranda net visagalės paieškos sistemos, tačiau fotoreportažų būna apsčiai, ir kokių! Džiazo fotografija išaugo į kone atskirą meno šaką, labai turtingą, gyvą ir įvairiaspalvę: nuo tiesioginės, paprastos dokumentikos iki ekspresyvių abstrakcijų, kuriose kartais nebeatpažįstami muzikantų bruožai, tik siluetai, spalvos, atšvaitai, leidžiantys bemaž užčiuopti, pamatyti fotografavimo akimirką sklidusį garsą... Vytautas Suslavičius yra tikras garso vertimų į vaizdo kalbą virtuozas. Matyti sceną, išmanyti kompoziciją, perspektyvą, „pagauti" išskirtinę veido išraišką yra daug, bet tikras maestro tai peržengia ir nebefotografuoja muzikantų, o fotografuoja pačią asmenybę ir muziką. Taip gimsta tikri šedevrai, savo vizualiu skambesiu pajėgūs pakerėti net ir visiškai abejingą džiazui, bet imlų vaizdo iškalbai skonį.

Iki šiol geriausiai man buvę žinomi V. Suslavičiaus darbai – ekspresyvūs, filosofiški džiazo muzikantų vaizdiniai. „Džiazo jaunystės mieste" tokių taip pat yra (pvz., Viačeslavo Ganelino, Vytauto Labučio nuotraukos, įspūdingas Deniso Murašovo siluetas, skendintis raudoname rūke, ekstatiškas Julijos Jačėnaitės galvos kadras), bet greta jis pristato visiškai kitokios, kur kas žaismingesnės atmosferos darbus. Tai nuotraukos, kalbančios nebe tik apie muziką, bet apie gyvenimą su ja. Klasikinis grojančio scenoje muzikanto motyvas išlieka dominantė, bet dažnai menininko kadre atsiduria tai, į ką niekas koncerte nežiūri, bet kas sudaro naujojo „Jaunystės" festivalio išskirtinumą. Veiksmas greta lauko scenos, vaikų mimikos, palinkę prie pulto garso režisieriai – visa tai taip pat iškalbinga, kaip ir taiklūs, neretai šmaikštūs muzikantų portretai, netradicinių rakursų žvilgsniai į sceną, netradicinio siužeto kolektyvų nuotraukos (vienoje, pvz., pagrindiniu akcentu pavirsta ne lyderio figūra, o daili merginos koja!). Fotomenininkas, atrodo, mato viską: kiekvieną smulkiausią festivalio detalę, nuo jį pripildančių veidų iki batraiščių... Tiesa, tas regos spektras aprėpia tik tai, kas gyva.

Rinkinys pavadintas „Džiazo jaunystės miestas", bet jo pagrindinė tema – ne miestas, o žmonės: veidai, kūnai, siluetai, kojos, šypsenos, pirštai, plaukai ir nugaros. Festivalio vizualika, objektai, daiktinė aplinka yra matomi nuotraukose, bet niekada neveda pagrindinės partijos, ir tai atrodo visiškai natūralus, gal netgi sąmoningai nesvarstytas pasirinkimas.

Rinkinį vainikuoja festivalio afišos, detalus visų renginių dalyvių sąrašas, primenantis žiūrovui kilnią dokumentinę šio albumo misiją. Mano akiai, „Džiazo jaunystės miestas" ją pranoksta. Tai yra labai šiltas ir nuoširdus vaizdų himnas mažo, bet reikšmingo Lietuvos miesto muzikinei sielai. Šį albumą privalu pavartyti besidomintiems džiazo istorija, Elektrėnais ar turintiems pažįstamų jo puslapiuose. Tačiau ir žiūrovui, kuris neturi menkiausių sentimentų jame įamžintam festivaliui, tikiu, šis fotografijos pasakojimas suteiktų pozityvios meninės patirties bei sužadintų muzikos alkį. Turiu įtarimų, jog autorius pageidavo sukelti tokį šalutinį efektą.