Lina Navickaitė-Martinelli. Apie meninio tyrimo balsą

Šiems pasvarstymams rastis paskatą suteikė keletas netiesiogiai susijusių aplinkybių. Galėčiau jas išvardyti chronologiškai atbula tvarka: ką tik – pirmąją gruodžio savaitę – Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido pirmąją meno daktarų – muzikos atlikėjų – laidą; rugsėjo 25 d. LMTA nauja meninių tyrimų ir atlikimo studijų platforma HARPS (harps.lmta.lt) surengė pirmąjį simpoziumą, pamėginusį „įbalsinti" šias ilgai mūsų akademinės muzikologijos paraštėse buvusias tyrimų sritis; rugsėjo pradžioje tarptautinės ekspertų grupės gretose teko dalyvauti Suo­mijos Menų universiteto Sibeliaus akademijoje vykusioje pirmojoje tarptautinėje muzikos atlikimo ir meninių tyrimų konferencijoje-festivalyje „Muzikuojantys daktarai"; kovo 6–8 d. EPARM (Europos muzikos meninių tyrimų platforma) menininkus ir meno tyrėjus kvietė į kasmetinį forumą, kuris šiemet vyko Stokholmo karališkajame muzikos koledže ir buvo rengiamas kartu su SAR (Tarptautine meninių tyrimų draugija): kaip vienai iš platformos finalinio renginio –­ plenarinės sesijos „Salos ir tiltai" apskritojo stalo diskusijos kalbėtojų teko diskutuoti, kaip būtų galima plėtoti ir sutvirtinti įvairių meninių tyrimų disciplinų tarpusavio sąsajas, kartu išsaugant kiekvienos jų unikalumą. Kita diskusijos potemė – kokį vaidmenį vienijant ar skiriant įvairių disciplinų meninių tyrimų koncepcijas atlieka verbalinė raiška.

Visi šie renginiai ir reiškiniai, o kartu ir apskritai tas faktas, jog pastaruoju metu meniniai tyrimai atkakliai skverbiasi į akademinį gyvenimą – neretai sutikdami didesnį ar mažesnį mokslininkų humanitarų (ką jau kalbėti apie tiksliųjų mokslų atstovus) pasipriešinimą, skatina mąstyti ir kalbėti(s) apie meninio tyrimo išskirtinumą ir kartu savotišką pasimetimą tariamai „neutralioje", o iš tiesų stipriai „įkrautoje" žodžių teritorijoje. Stokholmo diskusijoje nuskambėjo ir visai konkretus klausimas: kokios būtų praktinės kliūtys, o galbūt – potenciali nauda, jei meno ir tyrimo dialogas būtų plėtojamas ne verbalizuojant meną, bet reaguojant į tyrimo poreikį pačia kūryba?

Man regis, į šį klausimą įmanu atsakyti dvejopai ar, veikiau, dviem kryptimis: viena jų driektųsi nuo tyrimų prie meno, tuo tarpu antrasis kelias –­ priešingai, vestų nuo meno tyrimų link. Kitaip tariant, čia norėtųsi apsvarstyti tuos būdus ir strategijas, kuriuos moks­linėje aplinkoje renkamasi siekiant „įbalsinti" meno reiškinius, ir –­ iš kitos, pirmąją papildančios pusės –­ tai, kokie svarstymo būdai apie savo kūrinius labiau priimtini meninei aplinkai (ir tai, kokie procesai nulėmė priežastis tokiam mąstymui įsišaknyti).

Gera naujiena, kad galime nesunkiai atrasti reikšmingų pavyzdžių abiejose srityse. Mažiau optimistiškai nuteikia, jog ši problema – ne vienintelė, su kuria susiduriame. Prieš sprendžiant dialogo problemą, visų pirma dar tenka išsiaiškinti, ar nestinga ketinimų ir motyvacijos tą dialogą apskritai kurti. Ne paslaptis tipiška klišė – sąmoningas menininko atsisakymas verbalizuoti darbo procesą, tarsi taip būtų prarandama magija arba –­ dar blogiau – banalizuojama tai, kas neišreiškiama. Garsioji citata „Kalbėti apie muziką yra tas pat kaip šokti apie architektūrą" tariamai mėgina demaskuoti esminį kalbėjimo apie muziką (ar bet kurį kitą meną) absurdiškumą, tačiau tikriausiai galime sutikti su tuo, kad ji iš tiesų mums padeda: bet kuris, bent kiek nusimanantis apie šokį ir architektūrą, puikiai žino, kad šios dvi meno sritys pasižymi ypatinga partneryste ir dalijasi dauguma, jei ne visomis, pagrindinėmis erdvės mąstymo, projektavimo ir konstravimo paradigmomis. Taigi iš tiesų dialogas yra ne tik įmanomas: jį gali paskatinti ir palengvinti kaip tik tie, kurie juo labiausiai abejoja.

Kad ir kaip ten būtų, menininkas neretai pasijunta „neturįs žodžių" ne tik todėl (ar nebūtinai vien dėl to), kad jis jaučiasi esantis pernelyg „meniškas" jiems atrasti, bet ir dėl to, kad jam atrodo, jog įvardyti savo meno procesus yra bemaž nuodėminga. Jau kone porą šimtmečių meninis diskursas aktyviai palaiko ir vadovaujasi tokio pobūdžio mentalitetu. Šiuo atžvilgiu – tai galėtų būti pirmasis žingsnis – mes galbūt galėtume paro­dyti kai kuriems menininkams (galbūt – būsimiems meno tyrėjams), kad daugybė jų kumyrų, kurių sakralumą jie norėtų apsaugoti nuo žodžių vulgarumo, iš tiesų buvo netgi labai linkę verbalizuoti savo ar kolegų darbus. Ir čia turiu galvoje ne tik tuos, kurie buvo „nepakankamai geri" mene ir todėl pasuko prie rašymo (plačiai paplitusi nuomonė!). Vargu ar pavadintume antrarūšiais Kandinskį, Cage'ą, Eizenšteiną ir panašius į juos, ką ir kalbėti apie ištisus meninius judėjimus, tokius kaip futurizmas ar Fluxus. Regis, verta būtų pastudijuoti, kaip tokie menininkai, nesipriešinę žodžio „banalumui" (ar sudėtingumui?) savo darbais mezgė jau minėtąjį dialogą. Keliaujant nuo meno prie tyrimo, galima atsigręžti ir į tokį reiškinį kaip meno tinklaraščiai, kurių nemažą dalį kuruoja ne meno kritikai, bet patys menininkai. Galiausiai, ar ne kompozitoriai buvo puikiausieji muzikos kritikai – nuo Claude'o Debussy iki Virgilo Thomsono?

Tačiau buvo paminėta ir kita kryptis: artėjimas nuo mokslinių tyrimų prie meno. Einant šia linkme taip pat atsiveria įdomiausių išteklių aptarti mūsų problemą. Matyt, neabejojant galima būtų įvardyti rūpimą tyrimo ir meno dialogą kaip, visų pirma, vertimo klausimą. Knygą apie vertimo studijas Umberto Eco pavadino „Dire quasi la stessa cosa": „pasakyti beveik tą patį". Žodžių pozicionavimas tarp meno ir mokslinių tyrimų nebūtinai yra buvimo ar nebuvimo, bet veikiau dviejų skirtingų kalbų (galbūt net kalbinių grupių), kurios gali susijungti (arba ne) padedamos žodyno, klausimas. Vertimo studijos vis labiau domisi realijų klausimu: galbūt „realijų mene" sritis turi ateitį ne tik siejant jas su įvairiomis kultūriškai specifinėmis praktikomis ir žanrais (commedia dell'arte, flamenko ir pan.), bet ir su meno procesų kaip tokių specifika?

Čia galėčiau pasiremti savo sritimi: žymus italų muzikos semiotikas Gino Stefani darbuose apie muzikos kompetenciją nesyk pabrėžė mąstymo poreikį neeiline sinestetinio muzikos (ir meno apskritai) diskurso gausa pasižyminčiame kontekste. Muzikai nuolat kalba apie savo meną vartodami kategorijas, kurios gali būti taktilinės, terminės, vizualinės, olfaktorinės, degustacinės... Jie aptaria muzikos garsus kaip šiltus ar šaltus, šiurkščius, apvalius, grubius, spalvingus... Sąrašas būtų begalinis. Ar tai jau yra tam tikra dialogo/vertimo forma? Kitaip tariant, ar sinestezija (ar kitos retorinės strategijos) – tai jau sąmoningas mėginimas perkelti meną į „neutralią" jutiminės patirties teritoriją, kuri peržengtų konkretų (muzikos atveju –­ akustinį) tam tikro meno kanalą?

Tuo tarpu vietoje atsakymo į Stokholme užduotą klausimą, ar pačius meno kūrinius galėtume potencialiai laikyti „tyrimu", aš pasirinkau taktišką nutylėjimą. Komentaro vengimas turbūt laikytinas pakankamai aiškiu pasisakymu. Tokį klausimą labiau norėtųsi palikti atvirą: ar tikrai bet kuris puikus meno kūrinys, kurio pati esmė yra įspūdžių stimuliavimas ir minčių provokavimas, yra „meninio tyrimo dalis", ar jis tikrai turėtų toks būti?

P. S. Kaip parodė ir teksto pradžioje minėtieji LMTA meno doktorantų darbų gynimai, menininkai operuoja tekstais geriau, nei jie patys iš savęs tikisi (tai buvo matoma tiek besiginančiųjų darbuose, tiek ir gynimo tarybų, kurių didžiąją dalį sudarė menininkai, komentaruose). Belieka, dar subtiliau paieškojus, atrasti ir išlaikyti tapatumą –­ savitą meninio tyrimo balsą.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą (sutarties Nr. MIP-095/2013) kultūrinės plėtros projektą „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose".

Draugai