Martynas Bialobžeskis: „Muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“

× Ona Jarmalavičiūtė

 

Kompozitorius Martynas Bialobžeskis visada vertino komponavimo naujoves ir iššūkius. Skirtybių sintezę realizuodamas stilistiniu koliažu ir intuityviai judėdamas pagal muzikos formą kompozitorius ieško balanso tarp jausmo ir proto. Šios paieškos veda skirtingais keliais – akademinės, teatro ir kino, klubinės muzikos bei nepažinto skambesio kryptimis. 17-os Martynas debiutavo kaip teatro kompozitorius ir įvairiose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas su įvairiais režisieriais sukūrė muziką 60-iai spektaklių. Jis yra kolektyvų „Diissc Orchestra“ ir Elektroninės muzikos trio narys, kaip muzikos ir tekstų autorius dirbo su tokiomis grupėmis ir atlikėjais kaip „Exem“, „Sel“, „Happyendless“ ir kt., miuziklų „Tadas Blinda“, „Pietinia kronikas“ ir „Lituanica“ bendraautoris.

Rudenį planuotas naujausias kūrybinis iššūkis – rezidencija Švedijoje – netikėtai buvo atidėtas. Šiame pokalbyje M. Bialobžeskis kalba ir apie tai.

 

Martynas Bialobžeskis:  „Muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“

 

Šį rudenį planavote kompozitoriaus rezidenciją Švedijoje. Kaip keitėsi planai?

Rezidencija Švedijoje, pajūrio kaimo sodyboje, dabar nukelta ne dėl pačios pandemijos, o prevencijos keliamų ribojimų – saviizoliacijos ir pan. Dėl suvaržyto judėjimo keliems mėnesiams užstrigti svetimoje šalyje nesinori. Nusprendžiau šį laikotarpį praleisti namuose, kur visi darbai ir projektai. Jų ilgesniam laikui apleisti negaliu. Nors niekas neaišku, į Švediją ketinu vykti žiemą.

Pirminis sumanymas, kurį bandysiu įgyvendinti rezidencijoje – vaikščiojant kita Baltijos pajūrio pakrante įrašyti žiemos ir pajūrio garsus – vėją, vandenį, bangų ošimą, paukščius. Tai man gana nauja patirtis. Iš visų šių aplinkos garsų bandysiu sudaryti kartoteką, kurioje jie visi bus skirstomi – bangų ošimas, vėjo gūsiai prie melodinės grupės, akmenukų dunksėjimas, žingsniai, byrantis smėlis – prie ritminės ir t. t. Taip susirinkęs instrumentus galėsiu komponuoti muziką.

 

Išbandyti neatrastus dalykus yra vienas pagrindinių jūsų kūrybos bruožų – komponuojama muzika nepaprastai įvairi ir stilistiškai sunkiai apibrėžiama.

Nesu jau toks didelis novatorius ir avangardistas. Kartais netgi sąmoningai vengiu to atradimo džiaugsmo, nes galbūt jis nuves į tokias džiungles, iš kurių neberasiu išėjimo. Dėl atsargumo kartais vėliau apgailestauju, bet tai turbūt irgi kūrybinio charakterio ypatybė. O kurdamas dažnai jaučiuosi it šizofrenikas, nes nuolat dirbu su tarpusavyje nesisiejančiais projektais. Pavyzdžiui, neseniai pristačiau instaliaciją, tuo pačiu metu pabaigiau kūrinį Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, dabar rašau muziką teatro spektakliui vaikams, o netolimoje ateityje laukia muzika filmams. Nuolatinė kaita, regis, pastoviausia mano, kaip kompozitoriaus, savybė. Pats komponavimo procesas taip pat nepastovus. Mėgstu tingėti – man artima Mikės Pūkuotuko filosofija – kai nieko neveiki, labai daug padarai. Ištisomis dienomis nieko nedarau, o paskui kažkas spragteli ir pradedu intensyviai dirbti. Visa tai, be abejo, neišvengiamai kuria vidinį ir išorinį chaosą.

 

Martynas Bialobžeskis:  „Muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“

 

Ką gaunate įvaldęs skirtingus muzikos žanrus?

Kiekvieną kartą pats turiu nuspręsti, ar išeiti už žanro ribų. Teatre dažnai galiu žaisti skirtingais muzikos žanrais, atsiribodamas nuo jų paskirties ir taip trindamas juos skiriančias ribas. Panašiai ir su elektronine ar kamerine muzika – rašai pirmiausia sau, paskui galvoji apie klausytoją. Vėliau pats tampi moderatoriumi tarp kompozitoriaus ir žiūrovo, kūrinį koreguoji.

Kitais atvejais turi žaisti pagal tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, prieš keletą metų kūriau tekstą ir dalį muzikos miuziklui „Lituanica“. Nors miuziklas orientuotas į išsilavinusią publiką, tai vis dėlto buvo masinio vartojimo kūrinys. Kad ir kokią laisvę turi kompozitorius, negali sau leisti tokiai publikai pateikti estetiškai netenkinančios muzikos. Iš principo juk galima miuziklą „Lituanica“ rašyti techno stiliumi, bet kai orientuojiesi į masinį vartotoją, eksperimentuodamas rizikuoji jį prarasti. Žanras ir jo ribos dažnai yra susitarimo klausimas, jį lemia užsakovas, paskirtis, klausytojas.

 

Komponuojate kaskart vis kitaip. Kaip formuojate idėjas ir jas paverčiate materija?

Mano, kaip kompozitoriaus, smegenys niekada neišsijungia – jos visą laiką sąmoningai ar pasąmoningai gaudo aplinkos garsus arba kuria savus. Vairuodamas mašiną ir atsidaręs langą kartais girdžiu švilpiančio vėjo kuriamas tylias harmonijas. Apmaudu, jog tuo metu momentinis idėjų užrašymas neįmanomas. Net jei užfiksuočiau garsą diktofonu, dalis to, ką išgirdau, įraše neskambėtų. Turi išmąstyti, atrasti, kaip tam tikrus garso elementus paversti muzika. Tylą visame šiame nesibaigiančiame skambesio chaose rasti sunku, todėl tykius momentus branginu. Kartais jų pasitaiko net ir mieste, tačiau dažniausiai – gamtoje. Pamenu, miške paryčiais išlindau iš palapinės ir susidūriau su visiška tyla. Supratau, kad tai tyla, nes kažin kas kėlė įtampą, erzino – atrodė, kažko trūksta.

 

Martynas Bialobžeskis:  „Muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“
Martynas Bialobžeskis. Jono Jurkūno nuotraukos.

 

Kaip suvokiate save, kaip kompozitorių?

Nemėgstu kūrybos sudvasinimo, kurį Lietuvoje dažnai pastebiu. Patys menininkai mėgsta save idealizuoti ir savo darbus, čia daug arogancijos, o kartu provincialumo. Be abejo, tikrai turime ir tarptautiniu lygiu pripažintų, superinių menininkų, tačiau stebint socialinių tinklų aktyvumą, dažnai susidaro vaizdas, kad Lietuvoje genialus yra kiekvienas, ovacijos ir nuopelnai liejasi net ir už niekuo neišsiskiriančius pasiekimus. Tikimės vertinimų užsienyje, tačiau tokių kaip mes pasaulyje daugybė. Geras draugas ir klasiokas, grupės „Happyendless“ narys Marius Narbutis yra pasakojęs, kaip atsiėmę jiems skirtą „MTV Baltics“ apdovanojimą pasivaikščiojo po Liverpulio barus – jis buvo apstulbęs, kokio lygio grupės ten groja. 

O mes gyvename savotiškame burbule, įsivaizduojame esantys tuo, kuo nesame. Tame burbule vieni kitus giriame, o jei kas kritikuoja, dažnai užsipuolamas. Tai tampa problema, nes patys kultūros lauko žmonės pradeda neadekvačiai priimti scenoje matomus vaizdus, nebelieka jokio kritinio vertinimo. Kai didžioji dalis kultūrinio gyvenimo vyksta šiame burbule, prarandamas klausytojas, žiūrovas, vertintojas. Kuo greičiau pripažinsime, jog esame kultūrinė provincija, tuo mums patiems bus lengviau. Juk čia iš esmės nėra nieko blogo, tiesiog tapti pasaulio kultūros centru neturime resursų. Mums reikėtų išmokti realistiškai save vertinti, pasitenkinti tuo, ką turime. Suvokę ir priėmę realybę, galėsime sukurti šį tą tikrai vertinga.

Jokių aukštų meno materijų nebus be buities ir kasdienio darbo. Kūryba nėra tik polėkis – tai savo ribas ir atsakomybes turintis procesas, susidedantis iš užsakymų, finansų, laiko terminų. Komponuodamas kankintis nemėgstu, todėl stengiuosi net ir nemėgstamuose projektuose rasti ką nors, kas užkabintų, teiktų džiaugsmo.

 

Ar kompozitoriaus idealizavimas turi įtakos atlygiui?

Gal reikėtų praplėsti – menininko idealizavimas... Atlygis – vienas iš dalykų, apie kuriuos vengiama kalbėti. Kadangi menas yra neva aukščiau pinigų, jo kūrėjams lėšų nereikia ir neskiriama. Kai pats save finansiškai nusivertini, tada kiti tavęs negerbia. Dažnai pastebiu, jog statant spektaklį pasikviečiami geriausi režisieriai, kompozitoriai, žinomi scenaristai, scenografai ir norima, kad šie dirbtų už pusę honoraro. Siūlomas atlygis neadekvatus, bet atsisakius gali prarasti užsakymus ateityje, juk gyventi reikia. Akivaizdu, Kultūros ministerija atsiduria podukros vietoje, o mes patys dėl menko kultūros finansavimo nuolat verkiame. Bet abejoju, ar matydami save iš šono, kaip elgiamės su skiriamomis lėšomis, tokiems projektams skirtume pinigų. Užburtas ratas, tai liūdina. Valstybinėms institucijoms ir mums patiems reikia keisti požiūrį, kaip kultūra turi būti finansuojama.

 

Kai kurie šiuolaikiniai kūriniai dažnai gyvuoja vos viename koncerte. Ką manote apie muzikos laikinumą?

Gyvename intensyviame, nuolat kintančiame informacijos sraute. Jame viskas laikina. Rinkčiausi artimų žmonių ir kuriamų santykių, o ne muzikos ar kūrybos pastovumą. Svarbu nepamiršti, jog net ir viename koncerte išgirstas šiuolaikinės muzikos kūrinys išlieka pasąmonėje. Taip muzika, nors neapčiuopiama ir nematoma, toliau tęsia egzistenciją. Pavyzdžiui, vakar nežinia iš kur ir kodėl pradėjau švilpauti S. Prokofjevo „Petia ir vilkas“. Kiek laužiau galvą, negalėjau suvokti, kodėl ši melodija iškilo galvoje – kažkas pasąmoninio... Gal kur perskaičiau S. Prokofjevo pavardę? Tokie dalykai vyksta ir kolektyviniame lygyje – jaunimas klausosi 9 dešimtmečio popmuzikos arba grįžta prie jos savo kūryboje; galime padainuoti kūrinius, sukurtus baroko ar romantizmo epochoje, nors tikslaus jų pavadinimo jau neprisimename; niūniuodami imituojame viduramžių monodijų giedojimą. Pasirodo, muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dėl emocinio poveikio muziką atsimename daug geriau nei žodžius, skaičius ar kitą informaciją. Girdėdamas savo anksčiau komponuotus muzikos kūrinius, ryškiausiai atsimenu kūrybiniame procese puoselėtus santykius su kitais žmonėmis. Kūryba man nėra svarbiau už žmones, kartu praleistą laiką, patirtas emocijas, prisiminimus.

 

Martynas Bialobžeskis:  „Muzika daug ilgaamžiškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“
Martynas Bialobžeskis. Jono Krivicko nuotrauka.

 

Esate minėjęs, jog kurti muziką teatrui reiškia sugerti visą spektaklio statymo procesą ir išreikšti garsu atspindint žmones, režisūrą, scenografiją ir kitus elementus. Ar muziką spektaklyje taip pat vaidinate?

Teatre muzika derinama prie vaizdo, režisieriaus idėjų. Kūrinio vientisumo link judi intuityviai, emocija siedamas skirtingus elementus. Tačiau viskas suvaldyta žanro, stiliaus ir konteksto. Kompozitorius ir jo muzika dažnai teat­re nematomi, kartais netgi neminimi recenzijose. Vis dėlto ji turi labai stiprų poveikį. Tiesiogiai veikdama emocijas, ji užneša spektaklį ant bangos, padeda aktoriams ir publikai įsijausti, pažinti personažus, pajusti ritmą.

Pamenu, per vieno spektaklio repeticijas man nepatiko mano paties parašyta finalinė muzika ir premjeros išvakarėse nusprendžiau ją iš esmės pakeisti. Kitą dieną visi buvo gerokai sutrikę, nes kartu su nauja muzika turėjo keistis spektaklio finalo trukmė, bendras pulsas, dramaturgija. Staiga viskas pasikeitė visiems – režisieriui, aktoriams, choreografui, šviesų dailininkui, videomenininkui... Supratau, jog muzikos poveikis spektakliui yra nepaprastai svarbus – tai lygiavertė bendros visumos dalis.

 

O kuriant muziką kinui?

Kine kiek kitaip, kadangi kompozitorius filmavimo procese dažniausiai nedalyvauja. Tačiau čia irgi viską lemia bendradarbiavimas su režisieriumi. Kitas svarbus žmogus – garso režisierius. Jis svarbus ir teatre, bet vėl kiek kitaip. Kine garso režisierius yra tarsi aranžuotojas, o teat­re jis labiau atlikėjas.

Dažnai darbo su nauju režisieriumi patirtis būna neįprasta, nepatogi. Jie nekalbūs, neaiškiai formuluoja, kokio rezultato iš tavęs tikisi, gali įsižeisti, jei nepataikai – tai jautrios, dėl savo kūrybos nerimaujančios asmenybės. Bendraudamas su režisieriais privalau kiek įmanoma daugiau išsiaiškinti apie projektą ir savotiškai bandyti perskaityti jų mintis, suprasti lūkesčius ir projekto viziją.

 

Koks muzikos komponavimo kinui procesas jums labiausiai įsiminė?

Režisieriaus Sulevo Keeduso filmui „Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ kurtas garso takelis atnešė vieną svarbiausių kūrybos įvertinimų – Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ apdovanojimą. Pirmieji susitikimai Estijoje nesuteikė labai daug naudos – režisierius muzikinės filmo vizijos aiškiai nesuformulavo, atrodė, prašė manęs pagalbos. Supratau, jam svarbi filmo atmosfera, bet tada dar viskas buvo labai abstraktu. Kita vertus, mačiau, kad Sulevui muzika išties svarbi, tai turbūt ir paskatino ieškoti. Tad toliau judėjau intuityviai, savo nuožiūra. Atrodo, stovėjau vidury lauko ir nežinojau, kur eiti, bet intuityviai pasirinkau kryptį ir nuėjau tinkama linkme. Garso režisierius Saulius Urbanavičius mano muziką su vaizdu tarsi suliejo, įpynė į bendrą filmo atmosferą. Jo darbas daug ką pakeitė, prisidėjo prie galutinio rezultato ir tokio įvertinimo. Esu jam labai dėkingas.

 

Atrodo, iš vienos pusės, kuriate sau, tai, ką norite, iš kitos – esate labai ribojamas režisieriaus, paties projekto. Kaip visa tai suderinate?

Svarbu išlaikyti balansą – pačiam mėgautis kūryba ir kartu bendradarbiauti, atsižvelgti į kitus. Svarbu, kad muzika būtų spektaklio ar filmo dalis, kad individualistiniais muzikiniais eksperimentais neišardyčiau darbo visumos. Lygiai svarbu iš savęs neatimti galimybės daryti tai, kas patinka – kurti pagal savo suvokimą ir įsivaizdavimą. Manau, kiekvienas kompozitorius nori, kad jų muzika tiktų ir patiktų, būtų klausoma, vertinama. Taip ir balansuoji – tarp kūrimo sau ir kūrimo kitiems.

 

M. Bialobžeskio muzika ČIA

Draugai