Lakštingalų slėnyje. Arnoldo Baryso nuotrauka iš LM archyvo. 

 

Neseniai skaičiau interviu su muzikologijos profesoriumi Holgeriu Schulze, kuriame jis aiškino, kaip lavina savo ausis naudodamas kanadiečio garso tyrinėtojo Raymondo Murray’aus Schaferio metodą, vadinamą ausų valymu. 

Vėliau pagal tą R. M. Schaferio metodą jo kolegė Hildegard Westerkamp sukūrė garsinio pasivaikščiojimo koncepciją. Garsinio vaikščiojimo pavyzdys: grupė žmonių eina nustatytu maršrutu, niekas nekalba, visi sutelkia dėmesį tik į juos supančius garsus. Kartkartėmis grupė sustoja ir aptaria, ką girdėjo. Tapti dėmesingu ir sąmoningu klausytoju mokomasi visa gyvenimą. Gerai pagalvoję tikriausiai prisimintumėte keletą nepaprastų savo gyvenimo garsų ir audiopatirčių. Išvardysiu saviškius. 

Technobosai, sklindantys iš garso sistemos ant sunk­vežimio 1997 m. per „Meilės paradą“ Berlyne. Prieš tai buvau lankęsis keliuose nebloguose klubuose ir koncertuose, netgi tame pačiame „Meilės parade“, bet niekada nepajutau tokio masyvaus, tokio artimo, tokio fiziškai intymaus ir kartu brutalaus boso. Atrodė, su kiekvienu ritminiu trenksmu į mano kūną smogia vėjo gūsis. Pagaliau supratau, ką mano mėgstami didžėjai turėjo omenyje sakydami, kad nuo muzikos galima apsvaigti. 

Nepamenu, kas grojo, kai pirmą kartą įžengiau į klubą „Panorama Bar-Berghain“, bet galiu atkurti patį jausmą. Erdvė tarp garsų! Girdėjau kiekvieną mažytę pauzę, girdėjau, kaip mano draugai šalia kalbasi šokdami pagal pačią intensyviausią muziką, kokią kada nors esu patyręs uždaroje patalpoje. Tos erdvės iki šiol pasižymi ypatinga, sakraline aura. 

Prisimenu, kaip kadaise muzikos parduotuvėje per kelias valandas išbandžiau dešimtis studijinių garsiakalbių. Ten stovėjo savotiškas pagrindinis pultas, kuriuo galėjau perjungti skirtingas garsiakalbių poras. Netyčia pasirinkau garsiakalbį, kurio niekada nebuvau matęs – kubą, regis, tik su viena membrana, su konstrukcija, kuri, kaip vėliau sužinojau, buvo vadinama koaksialine sistema. Ji skambėjo visiškai kitaip, tarsi būčiau pakeitęs ne tik monitorius, bet ir ausis. Nušvito ir skambėjo taip, tarsi aš, trumparegis, staiga būčiau įsigijęs naujus akinius. Negalėjau liautis groti įvairius kūrinius, girdėdamas visas juose skambančias brangias detales ir suprasdamas, kaip jos surinktos. Muzika apsinuogino priešais mane. 

Tai, be abejo, nuostabios akimirkos, kurias bet kada galiu atgaivinti savo atmintyje, tačiau tai tik vienas specifinis būdas – viena patirtis klausantis elektroninės muzikos tobuloje aplinkoje. Norėdami iš tikrųjų įvertinti muziką ir apskritai garsą, mes kaip maisto gurmanai, vyno someljė ar kvepalų kūrėjų nosis turime sukaupti kuo platesnį akustinių patirčių spektrą. 

Užlipęs Berlyno filharmonijos laiptais dieną lėtai atidarau vienas iš durų, kurių sandarumas panašus į vakuumą (galiu prisiekti, girdžiu, kaip koncertų salėje sumažėja slėgis). Pagrindinė Johanneso Brahmso Pirmosios simfonijos tema suskamba ir paliečia mano ausis. Per vieną iš repeticijų slapčia stebėjau neįtikėtiną sero Simono Rattle’o orkestrą. Po kelių minučių išeinu iš balkono, vakuuminės durys šnypšdamos užsiveria iš paskos. 

Šv. Petro bazilikoje Romoje aidas atsimuša nuo arkų ir kupolų, ornamentų ir paveikslų. Per didžiulę salę sklinda visų žemynų kalbos kartu su lankytojų kojų, stuksenančių į marmurines grindis, garsais. Prie jų prisijungia maldų, apeigų ir varpų balsai. Užsimerkiu ir esu ten... 

Esu mūsų mėgstamame vasarnamyje Dzūkijoje, Lietuvoje. Visą dieną lyja. Vanduo bėga stogo šlaitais į terasą. Vieni lašai krenta į dukros žaislinį kibirėlį, kita serija patenka ant gražaus plokščio akmens, kurį šįryt parsinešiau iš laukų. Trumpi lašelių garsai kelias sekundes sinchronizuojasi tarsi dvi minimalistinės muzikos plokštelės, o paskui vėl išsiskiria laike. Gurkšnoju arbatą ir tikiuosi, kad lietus greitai nesibaigs. 

2011 m. vasara, šalia mūsų namų Berlyne – tuščias sklypas. Anksčiau čia stovėjo kitas namas, kol 1944 m. jį perskrodė britų bomba. Visa teritorija – mažytė laukinės gamtos sala, tankiai apaugusi žole ir medžiais, joje dažnai lankosi miesto triušiai ir lapės. Sekmadienio rytą guliu lovoje, klausausi, kaip vėjas narsto po medžių šakas, apsimetu, kad tai Baltijos jūros bangų, atsimušančių į mano gimtojo miesto krantus, garsas.

Ir dar girdžiu, kaip mano vaikai žaidžia kieme ar mano mama kažin ką gamina virtuvėje, Klaipėdos pakraštyje. Paukščių balsus pavasario naktį, laivų sig­nalus rūke, policijos automobilio sireną Niujorke, po saulėlydžio Tailando džiunglėse šėlstančius vabzdžius, iš vieno vidinio kiemo Kijeve sklindančius pianino repeticijos garsus, mano senelės atodūsį po ilgos dienos ir dar, ir dar, ir dar... Na, jau turėjau sukelti jūsų galvoje bent keletą įdomių prisiminimų. Užsirašykite juos!

 

Matas Petrikas – elektroninės muzikos kūrėjas bei propaguotojas, buvęs grupės „Exem“ narys, gyvenantis Berlyne. Tekstas paimtas iš jo knygos „The Joy of Electronic Music“ (2020).