Monika Sokaitė. Iš maršų seklumos į šokių vandenyną

1957 m. kompozitoriaus ir dirigento Vito Žiliaus įkurtas (kaip Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko muzikos kolektyvas) „Trimitas“ išaugo į Valstybinį pučiamųjų instrumentų orkestrą. Nuo 2018 m. orkestrui vadovauja Antanas Kučinskas. Nuo 2021 m. meno vadovo ir vyr. dirigento pareigas eina Leifas Karlssonas (Švedija), orkestro dirigentas – Karolis Variakojis. Naujomis programomis siekiama atsiplėšti nuo žygiuojančio ir maršus grojančio orkestro įvaizdžio, neriama į virtuozines ir iššūkių keliančias programas. Toks buvo ir Vilniaus rotušėje liepos 9 d. vykęs koncertas „Simfoniniai šokiai“ (tai nuoroda į to paties pavadinimo koncerte skambėjusią Leonardo Bernsteino siuitą).

 

Monika Sokaitė. Iš maršų seklumos į šokių vandenyną

 

Karštą penktadienio vakarą rotušėje susirinko publika, tarp kurios buvo ir garbių svečių – Švedijos ir Italijos ambasadoriai. Koncertą pradėjo Adamo Gorbo „Yiddish Dances“. Klezmerių muzikos paveikta penkių dalių siuita uždavė energetiškai stiprų toną koncertui. Iš pradžių atrodė, kad orkestrui sunku įsivažiuoti ir spėti paskui dirigento mostus, tačiau netrukus buvo galima pajusti kolektyvo klezmerišką šėlą. Luko Kašėtos klarneto solo žavėjo virtuozišku tikslumu.

Po klezmeriškai nuotaikingos koncerto pradžios klausytojai gudriai buvo nugramzdinti į Jeano Sibeliaus Karelijos siuitos, op. 11, II d. baladę. Ankstyvasis suomių autoriaus opusas lengvai užliūliavo klausytojus muzikiniu pasakojimu, atrodė, net ir salėje tapo vėsiau. Orkestro garsas įsiminė kaip minkštas, gaivus. Po tokio emocingai lėto koncerto numerio jį pakeitė kontrastingas prancūzų kompozitoriaus Alexanderio Kosmickio „Dance Satanique“. Koncerto vedėja pabrėžė, kad kūrinyje susipina geriausios prancūzų muzikos tradicijos: harmonija, ritmas, preciziška orkestruotė. Tikra tiesa, kūrinys buvo kokybiškos muzikos pliūpsnis, klausantis orkestro norėjosi linguoti kartu į taktą, trypti. Atlikimas įtraukė, kolektyvas puikiai susitvarkė su visais muzikiniais išbandymais. 

 

Monika Sokaitė. Iš maršų seklumos į šokių vandenyną
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Koncertą vainikavo genialiojo amerikiečių kompozitoriaus, dirigento ir pianisto L. Bersteino „Simfoniniai šokiai“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“. A. Kučinskas sakė: „Nuoseklus darbas repeticijų metu ilgainiui ėmė duoti apčiuopiamų ir malonių rezultatų – kultivuotą garso estetiką, ypatingą dėmesį artikuliacijai bei kitoms detalėms.“ Atlikimas nebuvo ypač tikslus, vietomis kai kurie atlikėjai atrodė pasimetę šokių diktuojamoje atmosferoje ir ritmuose. Vis dėlto atlikimas pavyko, rezultatas (su nedidelėmis klaidelėmis) stulbino suvaldytais kontrastais ir įtampa, sekamais dirigento mostais, ypač išraiškinga dinamika. Atlikėjai tikėjo tuo, ką grojo, o nesusipratimai atliekant kūrinius neleido sugriūti visam muzikos statiniui.

Programa „Simfoniniai šokiai“ įrodė, kad Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ lyg kulka šovė iš stereotipinio žygiuojančio ir maršus pučiančio orkestro seklumos į nerimstantį virtuozinių šokių vandenyną.

Draugai