Artėjantis 6-asis NOA (Naujosios operos akcija) festivalis, vyksiantis balandžio 2, 14–19 d., žada provokuojančių meninių patirčių programą. Viena jų neabejotinai taps svečių iš Australijos projektas, performatyvi garso ekskursija „Flyway", kviesianti iš naujo permąstyti žmogaus ir gamtos santykį, urbanizacijos keliamus iššūkius.

Su idėjos autore, australų menininke LIZ DUNN kalbasi Rasa Murauskaitė.

Kaip gimė „Flyway" idėja?

Šis projektas sukurtas per 18 mėnesių, per kuriuos smarkiai evoliucionavo. Viskas prasidėjo nuo susidomėjimo viena migruojančių paukščių rūšimi –­ rudakakliais bėgikais, kuriuos pamačiau Melburno muziejuje. Tuomet apie paukščius daug nežinojau, apie šią rūšį anksčiau girdėjusi nebuvau. Mane sužavėjo mažučiai, vos 30 g svorio padarėliai, kasmet skraidantys po 25 tūkst. kilometrų iš Australijos į Arktį ir atgal.
Tuo metu dirbau su videoprojektais, buvau neseniai persikėlusi į Melburną. Labai domėjausi miesto erdvės įrašais, stebėdama visus gyvenimo ten sluoksnius, skirtingų miesto gyventojų patirtis. Mane pribloškė mintis, jog labai dideliuose miestuose mes aptinkame tik keletą paukščių rūšių. Žmonės daug kam neleidžia gyventi šalia. Kitas rūšis dažniausiai „patiriame per ekraną" –­ žiūrėdami dokumentiką ir pan. Tai ir buvo pradinės idėjos, iš kurių viskas išaugo.

Ar galėtum trumpai apibūdinti esminius „Flyway" aspektus tiems, kurie nieko apie šį projektą nėra girdėję?

„Flyway" yra performatyvi ekskursija, įtraukianti publiką į didingą, nepaprastą migruojančių paukščių kelionę. Ji yra pritaikoma kiekvienai vietai, tyrinėja vietiniai miesto paukščiai, mūsų santykis su gamta. Ekskursijos dalyviai turi ausines, žiūronus ir yra įtraukiami į garsinį kraštovaizdį. Jie vedami per miestą, kur „patiria" paukščius, kintančią vizualinę aplinką.

Teko girdėti, jog pats „Flyway" kūrybinis procesas – labai spalvingas. Atskleisk keletą jo detalių.

Kai pirmą kartą rengiau „Flyway" Australijoje, pradėjau nuo mėnesio trukmės 2300 km kelionės po pietinį ir rytinį Australijos krantą. Kelionės metu apsistojau pas 16 skirtingų žmonių, kurie stebi ir saugo paukščius. Su jais keliavau į vietines paukščių stebėjimo vietas, jie parodė man sparnuočius, su kuriais dirba. Ten padariau garso ir vaizdo įrašų, kurie naudojami šiame performanse. Apie paukščius ir jų stebėjimą tuo metu sužinojau labai daug – žmonės buvo nepaprastai dosnūs. Daug diskutavome apie vietines ir globalias problemas ir apie tai, kas šiuos žmones verčia tiek daug laiko skirti paukščiams ir jų natūralioms buveinėms saugoti.

Kiekvienoje vietoje, kurioje pristatomas „Flyway", bendrauju su vietiniais paukščių stebėtojais, vykstu į jų buveines, renku vietinius garsus ir įvaizdžius, kuriuos naudoju audiovizualiniame „Fly­way" kraštovaizdyje. Garsą kiekvieną kartą perkuria mano kolega Lawrence'as Englishas. Kurdama maršrutą, dirbu su vietos prodiuseriais ir, remdamasi jų žiniomis, parenku maršrutą mieste. NOA organizatorė Ana dalyvavo „Flyway" Roterdame, taigi puikiai suprato, kaip tai gali suveikti Vilniuje. Ne aš viena nusprendžiu, koks bus maršrutas – tai tampa bendra kombinacija.

Ar „Flyway" gali būti apibrėžtas tradiciniuose žanro rėmuose?

Mane pačią labai domina „Flyway" egzistavimas tarp meno formų. Čia susilieja videomenas, muzika ir performansas. Aš į jį žvelgiu ir kaip į šokį. Judėjimo afektas yra labai svarbus publikos patirčiai. Mano nuomone, žmonės čia iš naujo per garsovaizdį patiria savąjį judėjimą.

„Flyway" yra pristatomas operos kontekste. Niekuomet apie šį kūrinį negalvojau kaip apie tokią meno formą, bet man labai patinka, kad jis gali gyvuoti ir čia. Ribos yra subjektyvios.

Kokią simbolinę prasmę šiame kūrinyje įgyja paukštis?

Man paukštis yra būdas kalbėti apie dalykus, kurie vienu metu yra ir puikiai pažįstami, ir visiškai nesuprantami. Kurdama „Flyway" skaičiau daug Timothy Mortono filosofijos, radau „nepažįstamo nepažįstamojo" koncepciją. Mes manome žiną, kas yra paukštis, bet kuo labiau gilinamės, darosi vis aiškiau, kad išties nežinome nieko.

Paukščiai yra mistiški. Per amžius pati migracija buvo paslaptis. Žmonės negalėjo suvokti idėjos, kaip paukščiai gali skristi aplink pasaulį. Norėdami paaiškinti jų dingimą, jie kalbėdavo, kad paukščiai žiemas leidžia ežerų dugne arba pavirsta į visiškai kitas rūšis. Mokslininkai iki šiol neišsiaiškino, kaip paukš­čiai skraido – naujausiose studijose keliama hipotezė, kad galbūt paukščiai mato žemės magnetinį lauką.

„Flyway" kalba apie ekologinę filosofiją, socialinę ekologiją ir urbanistinio gyvenimo įtakas mūsų visuomenei. Dauguma šių santykių pokyčių jau yra negrįžtami?

Nemanau, jog verta galvoti apie „grįžtamumą". Viskas nuolatos kinta ir, mano nuomone, tikrasis iššūkis mums yra pasikeisti ir pamilti procesą. Manau, „konservacijos" idėja nėra teisinga. Tai mums perša mintis, kad galime uždaryti tam tikras vietas ar rūšis ir laikyti jas nepaveiktas. Mes tokias sintetines ribas nubrėžėme tarp vietų, kurios skirtos žmonėms, tai yra miestų, ir vietų, kurios skirtos ne žmonėms, tai yra laukinės gamtos. O jeigu išmoktume išties suvokti, rūpintis, gerbti ir vertinti plastikinį maišelį – lygiai taip pat, kaip tai darome su delfinais, miškais ar mūsų mylimaisiais? Tai būtų visiškai kitoks gyvenimo stilius.

Kuo skiriasi gamtos suvokimas gyvenant kaime ir mieste?

Iš dalies tai susiję su tuo, kaip mes suvokiame patys save ir „kito" idėją. Mieste gyvūnai ir augalai atrodo „kiti", o kaime daugumai žmonių atrodo atvirkščiai.

Mes viską patiriame skirtingai. Aš galiu kalbėti tik apie savo asmeninę patirtį. Užaugau vidutinio dydžio mieste, gyvenau skirtingose vietose ir dėl to esu labai laiminga. Tai reiškia, kad galėjau save patirti skirtinguose kontekstuose. Augdama suvokiau, jog matau tik labai mažą pasaulio dalį. Turiu draugę, kuri visą gyvenimą gyveno didmiesčiuose, o neseniai keliavo po nedidelius miestelius ir buvo šokiruota. Ji nepaliaujamai kartojo: aš nesuprantu, ką čia žmonės veikia? Tarsi gyvenimas už miesto ribų stokotų to paties tikslingumo ar vertės pojūčio. Kai kurie žmonės niekuomet neranda priežasties palikti miesto ir galbūt net tampa jo kaliniais.

Kokia urbanizuotų-gamtinių erdvių situacija Australijoje?

Manau, kad mes susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir visas pasaulis. Australijoje daugiausia nykstančių žinduolių rūšių. Didžioji dalis australų gyvena pietvakarinėje šalies dalyje tarp Melburno ir Sidnėjaus. Apie 20 proc. visos populiacijos gyvena pastarajame mieste. Taigi vyksta konkurencija dėl erdvės ir resursų nedidelėje erdvėje. O likusioje milžiniškoje teritorijoje gyvena labai mažai žmonių. Australijoje svarbi anglies kasybos pramonė, turėjusi daug įtakos sprendžiant, kaip naudoti žemę. Anglies bumas jau eina į pabaigą, todėl manau, kad bus pokyčių.

Labai myliu Australiją – tai nepaprasta vieta. Tačiau man liūdna, nes ten dabar vyksta daug siaubingų politinių dalykų.

Viename straipsnyje apie „Flyway" rašoma: „Tai kūrinys visiems miestiečiams – galimybė pastebėti beveik nematomas gyvybės formas, egzistuojančias šalia mūsų." Ar nemanai, kad urbanistinė erdvė nematomą padaro ne tik gamtą, bet ir tave patį?

Galbūt. Miesto gyvenimas gali būti labai izoliuojantis. Manau, „Flyway" apie tai taip pat kalba. Net pats ausinių nešiojimas viešoje erdvėje (ką dabar kasdien daro gausybė žmonių) yra izoliuojantis veiksmas. Tikiuosi, kad „Flyway" dalyviai, pasižiūrėję į balandį, suvoks, kad jis yra dar vienas gamtos kūrinys, kuris dalijasi su mumis miestu ir gyvena savo gyvenimą.

„Flyway" jau buvo kelis kartus rengtas skirtinguose miestuose. Kokia buvo dalyvių reakcija?

Projektas rodytas Melburne, Roterdame ir Varnoje – gana skirtingų kultūrų miestuose žmonės reagavo panašiai. Kiekvienas šią patirtį išgyvena individualiai ir kolektyviai. Mes judame būriu, bet žmones izoliuoja ausinės. Tai reiškia, jog jie gali viską patirti atskirai. Jie dažnai komentuoja tai, ką patyrė, ką jie matė per žiūronus, tai susiedami su konkrečiu garsovaizdžio elementu, intensyvinančiu vaizdą. Žiūronai taip pat izoliuoja vaizdą, todėl akimirkos gali būti ypač intymios ir paveikios. Dalyviai supranta, jog kiekvienas iš jų patyrė specifinę visų elementų kombinaciją.

Skaitydama apie šį projektą, radau frazę „žmogiškasis alkis". Skirtinguose kontekstuose šie žodžiai smarkiai keičia reikšmę. Ko labiausiai žmogus alksta mūsų laikais? Naujų patirčių, progreso ar paprasčiausių emocijų?

Galbūt visų šių dalykų. Mes tarsi jau nieko nebegalime absorbuoti. Galbūt taikos? Taikos smegenyse, tvarkaraščiuose ir bendruomenėse. Nieko naujo, ar ne? Bet pasaulis atrodo toks greitas. Galbūt mes nežinome, ko norime. Žinome tik tiek, kad tai, kas vyksta, yra tarsi pakankamai teisinga.

Jeigu galėtum išsirinkti vieną idėją, kurią „Flyway" turėtų ištransliuoti žmonėms, kokia ji būtų?

Nėra jokių griežtų rėmų – mes esame susiję tarpusavyje ir galime tik įsivaizduoti naujas koegzistavimo galimybes.

Mūsų epocha yra itin dinamiška – lygiai toks pat ir šiuolaikinis menas. Apie ką jis turėtų kalbėti mūsų dienomis?

Apie ką tik nori kalbėti menininkas. Bet ką, kuo jis žavisi ir kuo tiki.

Bet ar menininkai vis dar gali pasiūlyti naujų, šokiruojančių patirčių? Galbūt nūdienos žmonės yra per daug išlepinti?

Nesidomiu šokiravimu. Nemanau, kad taip funkcionuoju. Man įdomu kurti iššūkius, bet šokiruoti – ne, bent jau ne dabar. Man įdomiau suteikti žmonėms laiko ir erdvės pamažu idėją apmąstyti. Be to, menininkas nėra atskiras nuo publikos. Jis išgyvena tokius pačius gyvenimo būdo pokyčius ir kuria būtent iškildamas iš savo konteksto. Menininkas puikiai sugeba būti gyvenimo viduje ir vis vien medijuoti kitokį jo suvokimą.

Ar tiki, kad po dalyvavimo „Flyway" keičiasi savęs ir kito suvokimas?

Taip, kiekviena patirtis mus keičia, net jei tai sunkiai pastebima. Pasirinkimas meną padaryti viena iš mūsų išgyvenamų patirčių jau ir reiškia, jog mes atsiveriame pokyčiams.