Raimonda Žiūkaitė. „Gaidos“ čempionatas. Antras kė­linys ir finišas

Į antrąjį „Gaidos" kėlinį buvo sukrautas visas festivalio masalas, seniai mirgėjęs miesto afišose. Festivalio spurtu tapo meno pasaulio įžymybės ir elektroninės muzikos projektai, o užbaigtas šių metų čempionatas buvo teatrališkai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lapkričio 5 d. į Vilnių atvyko bene populiariausias šiuolaikinis kompozitorius Philipas Glassas, tačiau tokį koncertą laikyčiau autonomišku reiškiniu – jį sunku įsprausti į „Gaidos" programą kaip ir į jį patekti.

Kadangi retai sulaukiame naujos lietuviškos operos (neskaitant „Bruknelės" vaikams ir „Naujosios operos akcijos", tai būtų, regis, tik B. Kutavičiaus „Lokys", sukurtas 2000 m.), o ir užsienietiška šiuolaikinė opera „Gaidoje" paskutinį kartą šmėkštelėjo 2010 m. (žviegimo kupina „Massacre"), šių metų vasarį pastatytas

„Kornetas" buvo įtrauktas į „Gaidos" programą ir lapkričio 6 d. vakarą kvietė į LNOBT. Vartant galvoje šį Onutės Narbutaitės kūrybos vaisių – kompozitorė yra ir libreto autorė – dingtelėjo nerimta mintis, kad nauja lietuviška opera, kaip ir seni lietuviški filmai, lėta ir tyli. Man ypač įdomus buvo laiko dvilypumas, kai scenoje vienu metu pasirodė ir rašytojas Raineris Maria Rilke (XX a. pr.), ir jo sukurtas kornetas (XVII a.). Taip pat operai būdingi kartojimai: tiek simboliuose (raitelio įvaizdis, praslenkantis fortepijonas, rožė), tiek librete (atsisveikinimo su markizu scena kartojasi tris kartus, tos pačios teksto frazės klajoja per skirtingus veikėjus). Orkestras naudojamas ne visas, jis subtiliai perteikia atmosferą, o ji yra slogi. Net šokis čia statiškas, užsikertančių judesių; vėliavos įteikimas, kuris turėtų būti džiaugsmingas, skamba mirties fleita, o balius – vaiduokliškas, tarsi negyvas. Bet labiausiai apstulbino korneto žūtis – tokia greita, nežymi... Jei sakytume, kad muzika, o gal ir bet koks meno kūrinys gali teikti arba katarsį (apeliuoti į jausmus per stiprų veiksmą), arba nušvitimą (tarsi nieko specialiai nevyksta, bet kūrinys paveikia) – šią operą priskirčiau pastarajam poveikiui: joje nėra brutalumo, šokiravimo, reikia tik kantrybės (nepalikt salės iš nuobodulio) ir ji atsivers.

Nedažnai „Gaidoje" sulaukiame ko nors iš tolimosios Australijos. Laimei, lapkričio 7 d. europinio turo CIRCUIT metu į ŠMC atvyko kolektyvas „Speak Percussion" iš Melburno, greta akustinių mušamųjų instrumentų pasitelkiantis semplerius (garso įrašų sintezatorius) ir įvairius skambančius objektus. Muzikantai pristatė jaunosios kartos tėvynainių kūrybą bei po vieną JAV ir Europos kompozitorių kūrinį, beveik visus sukurtus specialiai šiam ansambliui. Nepanašu į komplikuotąją darmštatišką stilistiką (Darmštato vasaros kursai pokariu buvo avangardo kompozitorių-serialistų meka), labiau krypsta į populiariosios muzikos ar tarpdisciplininio meno pusę. Smagu stebėti gyvą ir išradingą muzikavimą juostiniu magnetofonu, šviesomis, mikrofonais ar elektros kabeliu.

Roberto Henke’s „Lumière“. Adomo Švedo nuotrauka

Thomo Meadowcrofto „Cradles" (2013), anot autoriaus, yra utopinė lopšinė (pavadinimas reiškia lopšį) praeities muzikos technologijoms. Analoginio sintezatoriaus garsų įrašais grojamos tonalios, svajingos melodijos, ateiviški tampomų magnetofono juostų garsai, barškinami pakabinti varpeliai kuria įspūdį, jog muzikantai scenoje žaidžia. Tokia muzika gerai susiklausytų prieš miegą.

Sau pačiam skirtą kūrinį – Anthony Patheras „Hypnagogics" (2005) – atliko kolektyvo meno vadovas Eugene Ughetti. Paprasta kompozicija, kurioje formą valdo tembras: iš garso įrašo sklindančio aukšto veriančio ostinato fone grojama mikrotoninėmis lėkštelėmis ir kitais objektais, vėliau iš metalinio tembro pereinama prie mažų tomtomų ir vėl sugrįžtama.

Paskutinį australiškai muzikai atstovaujantį kūrinį, Matthew Schlomo­witzo „Popular Context Volume 6" (2013), sudarė keturios dalys, iš kurių atliktos dvi: I dalyje imituojamas bigbendo, ir ypač saksofono skambesys, II –­ bosinė gitara įvairiuose muzikos stiliuose. Šie semplais grojami „pagrindiniai" instrumentai palydimi būgnų ir stilistiškai svetimoko vibrafono.

Trimitininkas Marco Blaauw atlieka Hannos Kulenty kūrinį. Adomo Švedo nuotrauka

Koncerto fenomenu ir atradimu man tapo Steve'o Reicho „Pendulum Music" (1968), demonstruojantis fazių techniką. Kompozitoriaus sumanymu visa „kūryba" patikėta švytuojantiems mikrofonams ir stiprintuvams. Keturi kabantys mikrofonai paleidžiami vienu metu lyg sūpynės ir, priartėdami prie stiprintuvų, jie reaguoja išgaudami įvairius tembrus ir ritmus, vienu momentu net primenančius gegutės kukavimą. Neįtikėtina! Patys daiktai kuria muziką, geriau struktūruotą, nei tai padarytų daugelis kompozitorių. Ir tuo pačiu kaskart gaunamas kiek kitoks rezultatas. (Beje, šiuo metu ansamblis kartu su menininku Robinu Foxu rengia projektą „Transducer", tyrinėjantį mikrofonus kaip garsinius objektus.)

Vos mikrofonams baigus savąjį pasirodymą, prie dūzgiančio ir švytinčio „stalo" jau sėdėjo „Speak Percussion" muzikantai, ėmęsi atlikti danų kompozitoriaus Simono Løfflerio kūrinį „b" fluorescencinėms šviesoms, specialiems pedalams ir elektros kabeliui (2012). Čia siautėjo elektros srovė: elektros kabelio skleidžiami garsai, kartais erzinančiai rėžiantys ausį; kompozicijos dalimi buvo ir atlikėjų rankų gestai, vienas kito lietimas ir užsidegančios lempos. Už 2011-ųjų „Gaidoje" girdėtą elektros lempučių muziką tai skambėjo šimtąkart aršiau –­ tiek decibelų, tiek žiežirbų atžvilgiu.

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tą patį vakarą ŠMC erdvėje pasiūlyta ir daugiau multisensorinių įspūdžių. Atminty liko pernai „Gaidoje" įspūdinga vaizdo ir muzikos sinteze publiką žavėjęs vokiečių menininkas Alva Noto. Šiemet jo tautietis, elektroninės muzikos ir technologijų kūrėjas Robertas Henke dovanojo dar įspūdingesnį reginį: lazerių ir elektroninės muzikos šou „Lumière" (2013), kuriame vaizdai pasirodo ne ekrane, o piešiami erdvėje lazeriais. Daugia­sluoksnei, keliaplanei muzikai atitarė tokios pat daugiaplanės, persiklojančios vizualizacijos, figūroms artėjant ir tolstant sukuriančios 3D efektą. Tiesės ir taškai peraugo į apskritimus, elipses bei spirales ir nuostabiai tiks­liai derėjo su muzika. Kokybiškas, įspūdingas renginys.

Projektą „apšildė" Vytauto V. Jurgučio nauja kompozicija „L7". Spragsėjimą primenantiems garsams antrino ekrane pasirodančios fraktalus ar molekules primenančios figūros. Po to pasirodė visas DIISSC Orchestra (Martynas Bialobžeskis, Antanas Jasenka, Vytautas V. Jurgutis, Jonas Jurkūnas): tiesa, nelabai supratau, ką veikė programėlėje nurodyta trijų vaizdo menininkių grupė, turėjusi kurti vaizdo projekcijas, nes keturiuose ekranuose mirgančios buitinės ar kelionių nuotraukos iš, spėju, kolektyvo narių mobiliųjų telefonų „pakvipo" kaip avarinis sprendimas. Be to, begalinis neaiškios koncepcijos garsų srautas gerokai prailgo – gal apskritai būtų pakakę vien skoningo Jurgučio kūrinio.

„Gaidos" finišas pasiektas lapkričio 8 d. Filharmonijoje. Uždarymo koncerte tvyrojo teatrinė nuotaika, griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas.

Centriniu festivalio kompozitoriumi skelbto vokiečio Heinerio Goebbelso kūrybą išgirdome tik šiame koncerte. „Aus einem Tagebuch. Kurze Eintragungen fur Orchester" (2003) yra muzikinis dienoraštis: sinkopuota, lengvai praskriejanti kompozicija, sudaryta iš trumpų atskirų paveikslų. Kaip koks Edgard'as Varèse'as, kompozitorius atsisako styginių, palikdamas šešis kontrabosus. Kartais nugriaudėdavo variniai pučiamieji, nors šiaip orkestro svorio nesijautė, buvo naudojami kasdienių triukšmų įrašai. Skambėjo tarsi užmaskuota lengvoji „televizinė" muzika, eklektiškai daugiatemė, perleista per spalvinių efektų ir svingo filtrus.

„Sopranas, atliekantis Hamleto mo­nologą, man pasirodė gan įdomiu, bet lyg ir logišku posūkiu", – teigė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, pristatydamas pasaulinę premjerą „Sapnas pagal Viljamą" sopranui, aktoriui ir orkestrui. Aktorius Andrius Bialobžeskis ir sopranas Viktorija Miškūnaitė (tyru tembru, bet neaiškia angliška tartimi) skaito/dainuoja tekstus iš dėdės Viljamo Šekspyro „Audros" ir „Hamleto". Šiomis tekstų atkarpomis fragmentuojamas kūrinys, orkestrui lyg sapne teakompanuojant gražiais, švelniai tęsiamais akordais, iš bendro plaukimo kartais išsišokant tik kokiam pučiamajam... Ar galiausiai sulauksime ko nors originalesnio? Staiga užklumpa banali pabaiga: „So to be or not to be?" – sužvinga solistai ir orkestras atitaria vangiu glissando.

Slovėnų kilmės prancūzų kompozitoriaus Vinko Globokaro kūrinyje orkestrui be dirigento „Les chemins de la liberté" (2003–2005) dirigentais tampa patys orkestrantai, daliai jų pasisukant į savo kolegas ir sudarant ratelius. Pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į J. P. Sartre'o novelių rinkinį tuo pačiu pavadinimu, tad gal „keliai į laisvę" reiškia dirigento atsisakymą? O gal visa tai dėl autoriaus akcentuojamos „muzikos-kalbos" idėjos? Juolab kai kompozicijoje tikrai pastebimas dialogas tarp mušamųjų sekcijos ir likusio orkestro. Prasidėjęs tamtamų šėlsmu, kūrinys dar išsiskiria trumpais kartojamais motyvais, susiveliančiais į sonorą, ir spalviniais mušamaisiais, pvz., tarškyne, metaliniu lakštu.

Lenkų kompozitorės Hannos Kulenty „Koncertas trimitui ir orkestrui" (2002) skirtas olandų trimitininkui Marco Blaauw, kuris ir pradėjo kūrinį, užtrimituodamas balkaniško atspalvio frazę. Prie jo prisijungus orkestrui, kaip ir buvo galima tikėtis, muzika tapo repetityvi. Jau iš kitų kūrinių pažįstamos besisukančios nuoseklios harmoninės slinktys, nuolatiniai „persijunginėjimai" į kitą harmoniją, ko gero, ir yra rato įvaizdis, apie kurį kalba autorė. Jos „europietiškoji transo muzika" mažiau subtili ir gryna nei amerikietiškas minimalizmas. Vėliau transas baigėsi – orkestras akompanavo smulkiems trimito motyvėliams (po koncerto įstrigusiems ausyse) arba juos atkartojo tarsi aidas. Pabaigoje groti liko tik mušamieji ir trimitas, o užbaigta buvo fortepijono tembru. (Tiesa, jau trečiame kūrinyje šį vakarą pasigirdo statiškas styginių grojimas pianissimo!)

Iš viso „Gaidoje" atlikti penki Kulenty kūriniai sudarė gerai konstruojamos, publikos virtuoziškumo poreikį patenkinančios muzikos įspūdį. Tačiau šis emocinės įtampos kupinas traukinys stokoja dvasios, gelmės, subtilumo... Nors autorė deklaruoja iš širdies trykštančią muziką, ši meta formalumo šešėlį ir manęs neįtikina.
Paskutinysis festivalio renginys vyko lapkričio 9 d. Nacionaliniame dramos teatre. Muzikinis Heinerio Goebbelso teatras buvo pristatytas spektakliu „Max Black" (1998), kuriame vienintelį vaidmenį atliko aktorius André Wilmsas. Jis skaitė egzistencialisto Paulio Valery, amerikiečių menininko Roy'aus Lichtensteino bei analitinės filosofijos figūros Maxo Blacko tekstus ir įkūnijo po sceną-laboratoriją besiblaškantį mokslininką.

„Aš pats esu instrumentas, savimi groju įvairiausias melodijas", – sako personažas, taikliausiai apibūdindamas spektaklio muziką. Ją sudaro musique concrete ir aktoriaus kalbos ritmas, kaip ir „Speak Percussion" atveju, naudojami sempleriai. Aktoriaus paleisti garsai lieka suktis kolonėlėse, o viename spektaklio epizode atidaromi objektai patys skleidžia muziką ir nutyla tik juos uždarius. Viskas, prie ko prisiliečia aktorius, ima groti, judėti, degti – taip perteikiamas tyrinėjimo ir atradimo džiaugsmas. Svarbi sceno­grafijos dalis yra specialieji efektai, priartinantys teatrą prie cirko: pirotechnika, mėlyna ugnimi liepsnojančios grindys, publiką prajuokinę iš dėžės tarsi iš pypkės leidžiami dūmų žiedai. Personažas tuo metu samprotauja apie būtį, kartais paskaičiuodamas, kiek skirtingų būdų galima paremti ranka galvą.

Kaip ir „Lumière", šiame muzikiniame spektaklyje vaizdas labai glaudžiai susietas su garsu. Šis sinchronas stebina ir lieka mįsle – tobulai surepetuota ar mechanika valdoma vien aktoriaus? Žiūrovai galėtų pasigesti tradiciniame teatre esančio naratyvo, dramaturginės linijos, veiksmų ir teksto sąsajos, bet, kaip teigia Goethe's instituto direktorė Johanna M. Keller, „Goebbelsas jau seniai įrodė, kad teatre siužetas nėra svarbiausias, jo spektakliuose tvyranti nebūties estetika suteikia publikai galimybę patirti ypatingų išgyvenimų".

Štai taip baigėsi kasmetinis šiuolaikinės muzikos čempionatas. Jis radikaliai nesiskyrė nuo ankstesnių metų.

Šiemet į dvi savaites išsiplėtusi festivalio programa pasiūlė visus įmanomus žanrus: tiek šiuolaikinės akademinės, tiek sceninės, tiek elektroninės muzikos, tiek tarpdisciplininio meno. Kaip ir anksčiau, dalis kūrinių neįtikino ar buvo neaktualūs, todėl lieka tikėtis, kad 2015-ųjų programoje bus mažiau kompromisų. Tačiau kol „Gaida" yra vienintelis tokios apimties šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, – tegyvuoja ji ir toliau. Į ką gi mes dar kaip į atlaidus eitume kiekvieną gilų Vilniaus rudenį???

Draugai