Emilija Visockaitė. Lietuviška muzika: didieji lūkesčiai

2009 m., renkant medžiagą knygai apie tuometinę Lietuvos roko kultūrą, mano išvados buvo stebėtinai negatyvios. Nors geros muzikos lyg ir buvo, bet nebuvo jai skleistis reikiamos infrastruktūros, vadybos, bendradarbiavimo. Konstatavau, kad lietuviško roko auditorija tokia maža, jog visi vieni kitus pažįsta iš matymo; žiniasklaida, komercinis radijas, juolab TV atstovauja „kelių į žvaigždes“ kultūrai; vienintelis būdas apie alternatyvią sceną ką nors sužinoti – nueiti pasiklausyti koncerto į barą belangiame rūsyje, kur turi kentėti prastą kvapą ir prastą garsą.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Trumpai priminsiu orientacinius 2009-ųjų taškus: 1. Roko festivaliai: „Bliuzo naktys“, „Roko naktys“, „Mėnuo Juodaragis“, „Kilkim žaibu“, būtent tais metais startavo „Tamsta muzika“ ir „Velnio akmuo“. 2. Sostinės roko barai: „Artistai“, „Bix“, „Balti drambliai“, „Tamsta“, ką tik atsidarė „Pogo“, „Alaus namai“, „Metro“, „Musė“. 3. Stambesnių muzikos organizacijų nerasta, išskyrus porą, kurios orientuotos vien į metalą ir folkmuziką.

Lyginant tuometinę ir dabartinę situaciją, galima sakyti, kad Lietuvos muzikos kultūroje kaip tik per pastaruosius 5 metus įvyko svarbus lūžis. Sąlygiškai senąją muzikos kultūrą pavadinau gatvine kultūra, o naująją – hipsterine kultūra. Senąją sieju su pogrindžiu, naująją – su viešumu ir komercija (ne su parsidavimu, o apskritai su rinka ir pinigų egzistavimu). Nei gatvinė, nei hipsterinė kultūra nereiškia konkretaus muzikos stiliaus: tiesiog alternatyvią, vidutinio sudėtingumo muziką, turinčią potencialo išpopuliarėti.

Perėjimas nuo pogrindžio prie popmuzikos, pogrindžio virtimas populiariu, lengvai prieinamu yra labai įdomus, nors ir daug kam skausmingas, procesas. Šis perėjimas, atstumas nuo gatvės iki populiarumo, mano manymu, ir yra muzikos kultūra – t. y. tam tikra industrinė ir psichologinė terpė, kurioje atsiduria kiekvienas muzikantas, nusprendęs išeiti iš garažo ir pasirodyti pasauliui. Šio teksto tezė būtų tokia, kad per penkmetį Lietuvoje susiformavo kokybiškos muzikos kultūra.

2009 m. teko imti interviu iš grupės „Arklio galia“. Pokalbis išėjo labai simptomiškas. Tautvydas Augustinas, kuris dabar yra grupės „Baltasis kiras“ lyderis, tada štai ką sakė apie lietuvišką muzikos kultūrą: „Dabar yra du pasauliai: „Opus 3“, MTV, panašios tusovkės ir tokios gatvinės grupės kaip mes ar „Senas kuinas“, kurios groja šūdinose skylėse. „Opus 3“ gimtadienyje propaguojamas visai kitoks skambesys, vaizdas ir požiūris į muziką, ten atlikimas jau visai skiriasi nuo tų, kurie visą gyvenimą „Baltuose drambliuose“ pragrojo. Gatvinės muzikos bėda, kad ji nebekyla, nebesikeičia. Ji buvo gana aukšto lygio, nuo jos viskas prasidėjo, bet ji nebetobulėja. O naujoji, pižoniškesnė, kultūra, be abejonės, yra įdomesnė. Dabar žmonės verčiau sumoka daugiau, bet nueina į „Opus 3“ gimtadienį, kur groja visos tos naujos kokybiškos grupės. Iš tiesų ten mažai grupių, kurios net mane užknistų.“

Tautvydas labai tiksliai užfiksavo būtent to lūžio, apie kurį čia kalbu, pradžią. Iš jo pasiskolinau gatvinės kultūros terminą, o hipsterinę kultūrą jis apibūdina kaip „pižonišką“, „kokybišką“ ir sieja ją su komercija. Paties Tautvydo karjera šiuo požiūriu irgi įdomi: su „Arklio galia“ ilgai grojęs skylėse grynai sau ir draugams dėl smagumo, per keletą metų su „Baltuoju kiru“ jis tapo plačiai žinomas, groja solinius koncertus „Lofte“, to paties „Opus“ radijo terasoje, kur įėjimas kainuoja 3 eurus. Dar įdomiau tai, kad „Baltasis kiras“ savo esme nesiskiria nuo „Arklio galios“ – prieš 5 metus „Kiras“ būtų buvęs viena iš šūdinose skylėse grojančių grupių. Taigi, viena vertus, pasikeitė jų pačių požiūris į savo muziką (atsirado ambicijų), kita vertus, pasikeitė kultūrinės aplinkybės.

Lūžį galima pastebėti Lietuvos festivaliuose. Prieš penkmetį pagrindiniais buvę festivaliai „Roko“ ir „Bliuzo naktys“ bei „Juodaragis“ – specializuoti, seno kirpimo renginiai, atstovaujantys gatvinei, menkai komercializuotai roko kultūrai. „Velnio akmuo“ pirmąkart vyko 2009 m. kaip ekstremalaus metalo festivalis, bet jau 2012 m. pasuko prie lengvesnio roko, taip iškart išplėsdamas auditoriją, ir dabar jau save vadina ekstremalaus rokenrolo festivaliu. „Roko naktys“ 2011 m. tapo „Roko naktimis/Galapagais“, o po metų jau vien „Galapagais“, kuriuose headlineriai buvo jau nebe rokeriai, o „G&G sindikatas“. Tokiu būdu roko grupės buvo įterptos tarp elektronikos, repo ir popmuzikos. Lygiai taip pat, kaip ir staiga iškilusiame festivalyje gigante „Karklė“ (startavo 2010 m.) ar „Granatose“ (2013 m.), kuriuose surinktas visas muzikos spektras (dėl to nepaprastai išsiplėtė auditorija, pagausėjo komercinių rėmėjų).

Dar aiškesnis pokytis matyti sostinės roko baruose. Pavyzdžiui, tarp šalia įsikūrusių „Muzikos rūsio“ (pigi skylė) ir „Akivarų“ (švarus, tvarkingas, brangesnis). Pernai atsidaręs „Liverpool“ taip pat pabrėžia savo, kaip kokybiško ir švaraus šiuolaikinio roko baro, statusą. Tokie šūdbariai kaip jau užsidaręs „Pogo“ ar „Muzikos rūsys“ dabar atrodo kaip praėjusio laiko ženklai. Bet tai nereiškia, kad jie išnyks. Tiesiog daugėja pasirinkimo galimybių.

Turbūt svarbiausias šio penkmečio pokyčių katalizatorius yra „Loftas“, kurį priskirčiau prie daugiafunkcių muzikos organizacijų. Iki jo Vilniuje nebuvo aktyvios vidutinio dydžio muzikos erdvės, tarpinės tarp baro ir arenos. „Loftas“ atsidarė 2010 m., talpina apie 1000 žmonių ir per keletą metų užėmė dominuojančią poziciją muzikos kultūroje. Nuolat rengdami brangius (ir organizatoriams, ir publikai) užsienio muzikantų koncertus, jie vis dėlto nepozicionuoja savęs vien kaip stambios firmos – „Lofte“ vyksta ir debiutuojančių grupių konkursas, ir buvusių gatvinių grupių nemokami koncertai. Svarbiausia, kad „Loftas“ diktuoja jau visai naujoviškas muzikinės industrijos tradicijas – orientuojasi ne į seną ir patikrintą, o į visai naują, šiandien aktualią, o kartais dar net nespėjusią išpopuliarėti muziką.

Ne mažiau svarbus (gal net beprecedentis) „Lofto“ bendradarbiavimas su „LRT Opus“. Nacionalinis transliuotojas ne tik suteikia lietuviškai muzikai šiek tiek radijo eterio, bet ir jau keletą metų rengia „Opus Ore“ koncertus. Tai reiškia, kad grupės pasirodymas profesionaliai nufilmuojamas, rodomas per TV ir viešinamas „YouTube“. Grupių atranka šiam projektui nepriekaištinga, įtraukiant ir gerai žinomą, ir visai naują įvairiausių stilių kokybišką muziką.

„Liverpool“, „Vasaros terasa“ irgi laikosi margo koncertinio modelio: „Terasoje“ groja ir „Sindikatas“, Mamontovas, ir indie muzikantai, ir ultrahipsteris Beis­soul, ir tokios šūdinose skylėse užaugusios grunge grupės kaip „Monkey Tank“.

Pora išvadų. 1. Plečiasi muzikos spekt­ras: koncertinė vieta ar festivalis nepozicionuoja savęs kaip vienos subkultūros atstovų, atsiveria įvairioms populiarumo potencialą turinčioms muzikos kryptims. Taip nyksta skirtis tarp gatvinių pankelių ir iščiustytos Jazzu. Lygiai taip pat nyksta skirtis tarp senų ir naujų grupių: šalia pasirodo 30 metų grojantys „Rebelheart“ ir prieš keletą metų susikūrę „Deeper Upper“ – suartėja radikaliai skirtingos roko sampratos, šviečiasi ir senojo, ir naujojo roko gerbėjai. 2. Plečiasi auditorija: baras, festivalis nebėra girtų nepilnamečių ar girtų studentų vieta, tai tampa tinkama vieta ir vyresniems žmonėms, kuriems reikia švaresnių tualetų ir geresnio garso. Taigi visai naujas grupes turi progą išgirsti ir studentų tėvai, ir žurnalistai.

*

Paminėsiu keturias konkrečias grupes, kurių karjeros yra vienaip ar kitaip simptomiškos. „Garbanotas bosistas“ susikūrė 2008 m., išgarsėjo kaip „Baltų dramblių“ kavinės grupė, grojo kaip „Led Zeppelin“, taigi pusės amžiaus senumo roką. Bėgant metams, stiliaus nekeitė, tačiau dabar jų pozicija muzikos lauke visai kitokia. Jie rengia solinius koncertus „Lofte“, groja didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus“, jų daina pateko į eksportui skirtą lietuviškos muzikos rinktinę. Turi beveik 10 tūkst. gerbėjų feisbuke. Jų, kaip ir, tarkim, „Baltojo kiro“, statusas pasikeitė pirmiausiai dėl to, kad civilizavosi lietuviškos muzikos kultūra, viską aplinkui sutraukdama į indie lauką.

Markas Palubenka gali simboli­zuo­ti atsiribojimą, atsitolinimą nuo roko. 2008 m. pogrindžio publikai jis tapo žinomas kaip grupės „Grim City“ lyderis (grojo „The Doors“, „Pink Floyd“ stiliaus muziką), bet išgarsėjo tik metęs roką, pradėjęs kurti vienas, šiuolaikiškai, madingai, elektroakustiškai, filmuoti kokybiškus klipus ir profesionaliai piarintis.

„Freaks On Floor“, iki iškylant „Bosistui“, buvo populiariausia naujojo lietuvių roko grupė. Šio statuso pasiekė pirmiausia dėl stabilumo (groja nuo 2007 m., išleido 3 albumus) ir dėl geros vadybos, gerų viešųjų ryšių, kas jau savaime yra grynai naujosios kultūros bruožas. Niekada nebuvo gatvinė grupė ir iš esmės užvedė hipsterinio roko bangą.

„ba.“, Benas Aleksandravičius, išgarsėjo prieš porą metų savarankiškai internete, dabar veda laidą per „Opus“ radiją, profesionaliai reklamuojasi, publikos išrinktas Talino muzikos savaitės atradimu, groja pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, soliniuose koncertuose sulaukia fanatiško gerbėjų būrio. Benas priėmė didžiausius lietuviškos muzikos iššūkius: dainuoja vien lietuvių kalba ir nuo elektronikos pasuko prie roko. Ypač išsiskiria dabartiniam rokui nebūdingu kovingumu, sveiku pykčiu, atviromis emocijomis. „ba.“ galima laikyti autentiškos gatvinės ir naujosios ambicingos, komerciškai paklausios kultūros sinteze.

Taigi keturi skirtingi atvejai: gatvinis „Bosistas“, kuris nesikeitė, bet buvo įtrauktas į hipsterinę erdvę; Palubenka, kuris sąmoningai pasikeitė, kad patektų į hipsterinę kultūrą; „Freaksai“, kurie visada joje buvo; ir galiausiai „ba.“, kuris sujungia šiuos du polius.

Grupės „ba.“ koncertas „Vasaros terasoje“. Luko Šalnos nuotrauka

*

Dabar apie liūdnesnius reikalus. Gana aiškias išvadas apie dabartines lietuviškos muzikos tendencijas galima susidaryti per debiutuojančių grupių konkursus. Šiemet per „Tamstos“ rengiamą konkursą „Garažas“, atvirą visų stilių muzikai, užsirašiau tokias pastabas: 1. Staiga visi dainuoja lietuviškai. 2. Tekstai apgailėtini – vienintelis jiems žinomas poetas yra Mamontovas. 3. Jaunimas neturi ką pasakyti, vien gamtiška, romantiška leksika apie orą. 4. Vienintelė įdomi muzika – elektroninė. 5. Roko nėra – visi žiauriai kietai apsirengę, bet muzika arba visiškai nyki, arba komiška 30 metų senumo roko kartotė.

Kitas dalykas: Lietuvoje, kaip ir užsienyje, didžiausi vardai priklauso „seniams“ – „Antis“, SEL, Mamontovas, „Sindikatas“. Neįtikėtinai mažai žmonių, paprašytų įvardyti ką nors iš dabartinės lietuviškos muzikos, paminėtų per pastaruosius 10 metų atsiradusią grupę. O jei ir paminėtų, tai tikriausiai būtų Alina Orlova.

Tokia ta iliuzinė lietuviška šlovė: net jei aktyviai koncertuoji 8 metus įvairiuose miestuose ir kaimyninėse šalyse, tavo pavadinimą vis tiek žinos 1000 žmonių, iš kurių 100 gal nusipirks tavo kompaktą. Vos žingsnelį nutolsi nuo tikslinės auditorijos – niekas apie tave net nebus girdėjęs. Šlovės lubos Lietuvoje labai žemos – kol kas jas pramušti gali nebent atsidavęs TV projektams ar laimėjęs „Eurovizijos“ atranką (Jeronimas Milius, Tomas Sinickis).

Gali būti ir taip, kad niekas niekada nebesulauks tokios šlovės kaip senosios roko grupės. Gal pati muzika tapo mažiau nuostabi. O gal tiesiog klausytojai išsiskaidė radikaliai pasikeitus muzikos prieinamumui: dauguma klauso atsitiktinių dainų „Spotify“ ir nesidomi, kas jas atlieka.

*

Martynas Tyla, pagarsėjęs kaip SEL vadybininkas, yra sakęs, kad norėtų „muziką paversti ūkio šaka, kuri Lietuvai duotų pelno“ ir kad „andergraundą irgi galima parduoti“. Anksčiau labai plėšydavausi tarp svajonės, kad alternatyvi muzika Lietuvoje būtų populiari, ir tarp baimės, kad išnyks pogrindis, supuvusios skylės, viskas taps švaru, profesionalu ir tvarkinga. Bet dabar manau, kad supuvusios skylės niekur nedings, atvirkščiai – išryškės skirtis tarp pogrindžio ir lengvai prieinamos populiarios muzikos. Dėl to turėtų suaktyvėti cirkuliacija, judėjimas tarp šitų polių, kas, be kita ko, yra ir subkultūrų atsiradimo sąlyga. Mūsų muzikos kultūra civilizuojasi, tampa palankia terpe kurti. O susiformavus sveikai grybienai, kada nors iš jos užaugs ir tikri dideli grybai.

Pranešimas skaitytas neakademinėje konferencijoje „Literatūrinis staugsmas“ rugpjūčio 1 d. Daržininkų kaime, Zarasų rajone