Raimonda Žiūkaitė. „Gaidos“ čempionatas. Startas

Šiemet 24-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida" numojo ranka į kelerių metų tradiciją – pagrindinės, festivalio programą vienijančios temos(-ų) pasirinkimą – ir tai pakeitęs šūkiu GO!, kaip iš gausybės rago pažėrė orkestrų koncertų. Tiesa, išlaikyta tradicija didesnį dėmesį skirti pasirinktų „centrinių" kompozitorių kūrybai. Šiais metais jais tapo Hanna Kulenty, Phillipas Glassas, Heineris Goebbelsas (pastaruosius du vadinti kviestiniais gana drąsu). Taip pat po pernykščio deficito vėl sugrąžintas padorus lietuviškų kūrinių skaičius – skambės 10 mūsų kompozitorių premjerų. Įdomu, kad autorių amžiaus spektras nuo 25 iki 85 metų, taigi išgirsime 60 metų lietuviškos muzikos istoriją, nusidriekusią per šešis orkest­rinius koncertus, ir ne tik. Kai nėra pagrindinės temos, nežinia, ko laukti, kita vertus, smalsu, kokias naujoves pasiūlys šiųmetiniai renginiai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vietoje įprastinio iškilmingo simfoninio koncerto Kongresų rūmuose festivalis šiemet prasidėjo daug mistiškiau. Strasbūro mušamieji – pirmasis pasaulyje mušamųjų instrumentų ansamblis – Šiuolaikinio meno centre atliko jam dedikuotą spektralisto Gérard'o Grisey kosminę misteriją „Le Noir de l'Etoile".

Astronomija per amžius siejama su muzika. 1967 m. radioteleskopais išgirsti šnabždesiai pasirodė besan­tys periodiškus impulsus skleidžiantys pulsarai. 1989–1990 m. Grisey perrašė šį fenomeną į muzikinę partitūrą. Nuo vienos iš šešių aplink publiką išdėstytų scenų pasigirdus didžiojo būgno dundėjimui – klausytojai krūpteli netikėtai tarkštelėjus šaižiai medinei trinkai – į muzikinį vyksmą po vieną įsitraukia kiti atlikėjai. Erdvę pripildo praskriejantis, kariško būgnelio tremolo sukurtas dūzgesys, peraugantis į žemesnio dažnio pliūpsnius. Šį įspūdingą sukimąsi ratu kontrastuoja braukomo gongo ir būgnų gaudesys bei protarpiais naudojama elektronika, nutraukiama perkusijos kirčių. Klausydamasi kuriamų gausmo samplaikų, atsimenu Stockhauzeno ir Cowello samprotavimus apie itin greito ritmo susilydimą į besitęsiantį toną. Neutroninės žvaigždės pulsarai vėliau įgarsinami grojant šluotelėmis, barškalais, strykais. Kosminė odisėja baigta vienam atlikėjui nulipus nuo scenos ir daužtelėjus salės centre įtvirtintą diską – šis lėtėdamas sukasi apšviestas ryškaus spindulio ir simbolizuoja pulsarą, kosminį švyturį.

Po vyriškos mušamųjų įžangos – pirmasis moteriškas orkestro koncertas. Antrą kartą į festivalį pakviestas austrų dirigentas Rolandas Freisitzeris ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras interpretavo keturių skirtingų laikmečių menininkių kūrinius. Lenkų kompozitorės Hannos Kulenty dar 1998 m., „europietiškosios transo muzikos" periodu, parašytas kūrinys „Part One" pasižymėjo nereguliarių trukmių melodinėmis linijomis ir kintančiomis ritminėmis menzūromis. Nors festivalio buklete kompozitorė kviečia „atsiverti jausmams ir pasinerti į apmąstymus", klausant šio konstruktyvaus, aiškios formos opuso jokie jausmai neatsivėrė. Nepanirta nei į apmąstymus, nei į transą.

Sofijos Gubaidulinos „Das Gastmahl während der Pest" (2006) muzikinėmis metaforomis įkūnija šiuolaikinio pasaulio prieštaravimus: artėjančią negandą ir linksminimąsi. Neganda stereotipiškai vaizduojama mušamųjų, varinių pučiamųjų, fortepijono temb­rais. Orkestruojama instrumentų grupėmis, tas pats motyvas perspalvinamas kitais tembrais. Iliustratyvūs štrichai net primena Berliozo Fantastinės simfonijos 5-ąją dalį. Ką gi, makabriška tematika būdinga abiem. Tik štai netikėtai pasigirsta klubinių šokių ritmų intarpai, liaudiškai tariant, bumčikas ir staiga nutyla. Ko gero, tai linksminimosi garsinė iliustracija. Jai besikartojant, dėmesys atbunka, imama laukti tų intarpų, juolab kad orkestro griežimas tuo tarpu gan nuobodus. Pasiekus kulminaciją, persimetama prie accelerando, sonoro, būgno konvulsijų ir „sustingdyto" orkestro. Nors bumčiko fenomenas prablaškė ir tikrai suteikė kūriniui įsimenamumo, jis vis dėlto išlieka keistoku sprendimu, juolab kad autorei tuo metu buvo jau 74-eri metai.

Gaiviau nuskambėjo dviejų jaunų lietuvių kompozitorių pasaulinės premjeros. Ugnė Giedraitytė, jau rašiusi klarnetui ir styginių orkestrui („Panneau", 2006), vėl pasitelkė šį instrumentą simfoninėje kompozicijoje „Arco Iris Circular". Tai atmosferiškas, rytietiškos estetikos, retoriška klarneto melodija, tembriškai spalvingas, šviesus kūrinys, autorės sukurtas intuityviai, o anotacijoje aprašytas dvasingai.

Rūtos Vitkauskaitės, taip pat intuicija kūryboje besi­vadovaujančios kompozitorės, stilius atspindi įvairių kultūrų apeiginės muzikos elementus. Šįkart su intensyvų kvėpavimą primenančiu inuitų gerkliniu dainavimu autorę supažindino akordeono žvaigždė Martynas Levickis, tapęs efektingo kūrinio simfoniniam ir akordeonui „Ashraga" savotišku bendraautoriu. Ne veltui Levickis tituluojamas kaip charizmatiškasis – net grodamas vienintelį toną (techniškai sudėtingos, virtuoziškumo reikalaujančios medžiagos kūrinyje ir nebuvo) atlikėjas darė veido grimasas ir šokčiojo, lyg kūną tampytų nematoma jėga, tokia atlikimo ekspresija primindamas NI&Co kolektyvą. Kūrinys lėtokas, statiškas, įdomiai besikeičiančių dalių, jame vyrauja triukšmai ir oro pūtimo garsai, spengiantis monodinis akordeono solo. Dirigentui mostelėjus lyg paukščiui per orkestrą nuvilnija beldimo į instrumentų korpusus banga, na, o įspūdingiausioje kūrinio vietoje visi muzikantai pučia į savo instrumentus. Kūrinį baigia solinis M. Levickio dūsavimas.

„Le Noir de l’Etoile“ Šiuolaikinio meno centre. Adomo Švedo nuotrauka

Sekmadienio koncerte belgų ansamblis SPECTRA pristatė Flamandų regione gyvenančių šiuolaikinių kompozitorių kūrybos tendencijas. Tai saikingi kūriniai, puantilistiškai bepulsėje erdvėje klajojantys garsai, atskiesti tyla ir joje išnykstantys, pagardinti išplėstinėmis grojimo technikomis. Belgų šiuolaikinės muzikos esencija pūstelėjo dviejų jaunosios kartos Belgijos kompozitorių Daano Jannsenso ir Frederiko Neyrincko kūriniai „Paysages-études IV" bei „Gestalt VIII"; taip pat ansamblio dirigento Filipo Rathé „Avec Diamants Extremes", kuriame, kaip prieš atlikimą atviravo autorius, perteiktas iš vaikystės patirčių kylantis verksmas –­ muzikoje tai plėšomo popieriaus ir kiti knabždesiai tarp aštrių, skausmingų instrumentų intarpų. Išgirdome ir serializmą metaforiškai su durimis, padėjusiomis išeiti iš tonalumo ir pažvelgti į jį vėl, bet per atstumą, palyginusio Karelo Goeyvaertso kūrinį „Les voix du Verseau" (solistė Nora Petročenko), vis dėlto nepalikusį didelio įspūdžio.

Hannos Kulenty opusas „Crossing Lines" šiame koncerte iškrito iš konteksto. Autorė nebijo „klasikinio" garso, nenaudoja jokių išplėstinių grojimo technikų – tai savaime nėra blogai. Tačiau nors ši laipsniškai chromatine gama kylančių ar krintančių melodijų konstrukcija sukurta jau 2001 m., ji savo arkų polifonijos technika (kuomet muzikos kūrinį sudaro keli vienu metu skambantys sluoksniai, prasidedantys skirtinguose taškuose ir skambantys skirtingu tempu) atrodo tarsi būtų iš ankstyvosios autorės kūrybos, kalbant atvirai, net labai ankstyvosios, nes priminė kompozicijos bakalauro studentų rašomus kūrinius.

Nekantriai laukta dabar Paryžiuje gyvenančios Justinos Repečkaitės kūrinio „Acupuncture" pasaulinė premjera. Tai garsų audinyje Fibonacci skaičių seka užkoduotas akupunktūros metodas. Aiškios pavienės atakos tęsiamo muzikinio sluoksnio fone išauga į individualias kiekvieno instrumento polifonines linijas – tarsi plinta po kūną nerviniai signalai, sužadinti akupunktūros adatų, o ausį pagaunanti „nestabili" intonacija sukuriama mikrotonais. Kompozicija parašyta „Gaidos" užsakymu, be to, tai ir autorės debiutas šiame festivalyje. O SPECT­RA ansamblis, nors, pasak autorės, sugrojo net dviem minutėm greičiau, tai padarė labai gerai.

Koncerto pabaigoje atliktas gana senas G. Grisey opusas „Talea" (1986), kuriame priešinami veržlūs garso pliūpsniai ir švelnesnis skambesys, o žemi fortepijono tonai duoda impulsą kitiems, virštonius išskleidžiantiems instrumentams.

Draugai