Austė Nakienė. Broniaus Kutavičiaus muzika ir Kristijono Donelaičio pamokymai

Pranešimas iš Baltijos muzikologų konferencijos „Bronius Kutavičius: muzika, pakeitusi laiką“, vykusioje rugsėjo 12–14 d. Vilniuje

Bronius Kutavičius – kompozitorius eruditas, perskaitęs ir naujai interpretavęs daugybę lietuvių kultūros istorijos puslapių. Jis tarsi muziejininkas nuolat surasdavo kokią nors savitą, paslaptingą kultūros vertybę ir ją aktualizuodavo. Klausytojų žinotas kultūrines prasmes kompozitorius papildydavo naujomis, išblukusius jų prisiminimus atgaivindavo ryškiomis muzikinėmis asociacijomis. 8–9 dešimtmetyje kompozitorius buvo „prisirišęs prie senojo medinio kaimo“, tačiau intensyviai ieškojo miestietiškų lietuvių kultūros raiškos formų, savo muzikos kūriniuose atspindėjo lietuvių kultūrinės tapatybės kaitą.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu kompozitorius susidomėjo lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poema „Metai“. 2005–2008 metais, atkartodamas poemos sandarą, jis parašė 4 dalių kūrinį: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.
 XVIII a. Rytų Prūsijoje parašytas kūrinys – protestantiškos lietuvių savimonės liudijimas. Liuteronų kunigo sukurtoje poe­moje vaizduojami valstiečių darbai ir šventės, dėstoma protestantiška moralė, raginama vykdyti Dievo valią. Pasak poe­to, žmogus gyvena dorai, kai seka gamtos pavyzdžiu. Gyvūnai ir augalai vykdo Dievo valią savaime, o žmogus turi tą daryti kantriai dirbdamas, atlikdamas savo pareigas, rūpindamasis savo artimaisiais. Donelaitis nevaizduoja savo parapijiečių susirinkusių bažnyčioje, bet rašo apie juos triūsiančius laukuose: šienaujančius, pjaunančius rugius, kuliančius žirnius; jis nevaizduoja valstiečių giedančių, tik dainuojančius rugiapjūtės pabaigtuvių dainas ir visu balsu traukiančius vestuvėse. Donelaičiui svarbus ne viešas krikščioniškas elgesys, bet sugebėjimas krikščioniškai elgtis gyvenime, kasdienybėje. Jo aprašomi būrai nėra daug besi­meldžiantys – prie valgiais nukrauto vestuvių stalo jie pamiršta sukalbėti poterius. Vis dėlto poetas ragina juos padėkoti Dievui už dovanas, pasimelsti pradedant ir užbaigiant darbus, nepamiršti, kad visos gėrybės jiems tenka iš Viešpaties malonės.
Pervertus Kutavičiaus „Metų“ partitūrą, matyti, kad jo oratorijoje pasakoma ir išdainuojama ne tiek daug Donelaičio teksto. Dažniausiai tai būna ištraukos iš kiekvienos dalies pradžios ir pabaigos. Poemos turinys neatpasakojamas žodžiais, tačiau daug aprašytų vaizdų perteikiama muzika. Donelaičio poema – daugiasluoksnis ir daugiaprasmis kūrinys, tad rašydamas oratoriją, kompozitorius Kutavičius stengiasi įprasminti visus svarbiausius jos sluoksnius, atspindėti amžinąjį gamtos kitimą, nesibaigiančius valstiečių darbus, taip pat užsiminti ir apie lietuvybės išsaugojimą.
Archajiškasis, mitinis poemos sluoksnis kompozitoriui Broniui Kutavičiui labai svarbus. Kaip pastebi tyrinėtojai, poemoje vaizduojamas metų ratas nesutampa su bažnytiniais liturginiais metais1, neprasideda Kristaus gimimu, tačiau ima suktis pagal valstietišką suvokimą, prasideda pavasarį, kai diena susilygina su naktim ir vis kaitriau šviečianti saulė nutirpdo sniegą. Tuomet įspūdingai atbunda visa gamta: vandenyje, žemėje, medžiuose ir ore esanti gyvybė „keliasi iš numirusiųjų“ ir ima džiaugsmingai garbinti Dievą.
Pasak mitologo Norberto Vėliaus, Donelaičio kūrinyje atsispindi žemdirbių mitologijai būdingas erdvės ir laiko suvokimas, „iš visų ciklų kaip svarbiausias čia išskirtas metų ciklas“. Tai galėjo lemti paties poeto pasąmonėje glūdintis dvasinis patyrimas, taip pat ir iš etninės kultūros perimtas gyvas tikėjimas. „Kaip įprasta archajinėje pasaulėžiūroje, šis ciklas koreliuojamas su kitais laiko ciklais (pasaulio pradžios-pabaigos, žmogaus gyvenimo). „Pavasario linksmybėse“ daugiau negu kitose „Metų“ dalyse skiriama vietos pirmapradei Dievo kūrybai (kalbama apie gyvūnų sukūrimą, pirmuosius žmones Adomą ir Ievą) ir vaikystei (ilgokas intarpas apie panašią būrų ir ponaičių prigimtį, vaikų polinkius ir pomėgius). Vasarą užsimenama apie jaunystę („kad ūsai pirmi jau pradeda želti ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti“), apie jaunų mergaičių aprangą, samdytų jaunų bernų darbus. O rudenį dejuojama apie senatvę, kuri „graudena kailinius imtis“, pateikiama ilga nusenusio Pričkaus išpažintis. (...) Žiemą prisimenama pati pasaulio pabaiga – paskutinis Dievo teismas. Žiema Donelaičiui, kaip įprasta mitologijoje, asocijuojasi ne tik su senatve, mirtim, bet ir su chaosu: žiemą kalbama apie vagystes, svetimtaučius, apie iš žmogaus kontrolės ištrūkusią griaunančią ugnies stichiją“2.
Pirmosios panteistinės dalies „Pavasario linksmybių“ muzika parašyta su didžiausiu įkarščiu, iš muzikos istorijoje žinomų pavyzdžių ši dalis primena Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. Čia vykstantys gamtos pokyčiai tokie esminiai, visuotiniai, kad žmogaus reikalai šalia jų atrodo nesvarbūs, jos muzika pirmapradė, gaivališka, labiau kosminio nei žmogiško masto. Dalies pradžioje atlikėjai perskaito pirmąsias poemos eilutes, o tada prasideda orkestro vaizduojamas gamtos pabudimas ir sujudimas.

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
(...)
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo,
O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą.
(p. 11–12)

M. K. Čiurlionis. Vasaros sonata. Finale. 1908Pasak mitologo Gintaro Beresnevičiaus, religinis gamtos išgyvenimas buvo savaime suprantamas Viduramžių Europoje ir dėl to specialiai nereflektuojamas. Toks išgyvenimas buvo būdingas ir vėlesnių laikų valstietiškam religingumui. Anot jo, „sakraliai išgyventas žmogaus santykis su aplinka – natūralus, prigimtinis, tik civilizacijos užgožtas“3. Tad galima manyti, kad šis iš prigimtinės kultūros paveldėtas pojūtis būdingas ir šiuolaikinei lietuvių kultūrai. Broniaus Kutavičius muzika sako, kad žmogaus ir gamtos vienybė tebejaučiama ir XXI a.
Donelaičio poemoje Dievą garbina ne tik žmonės, bet ir paukš­čiai: gandras, gervinas, lakštingala, žvirbliai. „Pamokslauja visa gamta. Tolminkiemio klebonas stovi šalia, jam kalbėti nebėra jokios būtinybės“4. Kutavičius pritaria žemdirbių kunigo raginimui įsižiūrėti į gamtą. „Pavasario linksmybių“ dalyje jis savo muzika taip pat ragina žmones imti pavyzdį iš ankstyvą pavasarį sugrįžtančių paukščių. Jie neranda pakankamai lesalo, tačiau tuo pasitenkina. Žmonės irgi turėtų netrokšti vis daugiau gėrybių, bet mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Šie XVIII a. parašyti raginimai vartoti saikingai skamba labai šiuolaikiškai.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa,
O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
Tau, žmogau! Miels Dievs daugių daugiaus dovanojo
O tu dar niurni, kad kartais alkaną dieną
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai.
(p. 17)

Tyrinėtojai ir skaitytojai apibūdina Donelaičio poemą kaip kūrinį, kuriame nuolat kažkas vyksta, tačiau kuris neturi aiškaus siužeto, svarbiausio įvykio, kulminacijos. Taip atrodo vertinant jį pagal šiuolaikinės literatūros ir kino išugdytą supratimą. Tačiau kūrinys buvo rašomas tuomet, kai sniego nutirpimas, paukščių parskridimas, pirmosios vagos išarimas buvo įvykiai. Poetas ir žemdirbių kunigas apie tai rašo su nuostaba. Iš tiesų įvykių ir pokyčių poemoje tiek daug, kad dar nepasibaigus vienam, prasideda kitas, ir suvokėjui staiga tenka nukreipti dėmesį kažkur kitur. Toks polifoniškas vyksmas gana artimas Kutavičiaus muzikai, kurioje vienas sluoksnis neretai užkloja kitą, vos girdimas kontrapunktas pamažu sutirštėja ir virsta pagrindiniu muzikos audinio sluoksniu, nustelbiančiu ankstesnįjį. Nuolatinė neskubi kaita ir ją retkarčiais pertraukiantys netikėti įvykiai / garsai turbūt yra bendros Donelaičio pasakojimo ir Kutavičiaus muzikos komponavimo savybės.
Antai „Vasaros darbuose“ vienam iš valstiečių sakant filosofinio pobūdžio monologą, kuriame žmogaus gyvenimas prilyginamas pumpurus kraunančioms, žydinčioms, o vėliau dalgio pakertamoms žolelėms, staiga pasirodo vakmistras ir taip susikeikia, kad monologas nutrūksta. Keiksmas trenkia lyg vasaros griaustinis. Lietuviai valstiečiai, įpratę dieną pradėti malda, lieka sukrėsti, pasigirsta pamokymai, kaip nedora šitaip vokiškai keiktis ir iš pat ankstyvo ryto griauti pasaulio harmoniją. Po kiek laiko vėl grįžtama prie trumpo ir netikėtai nutrūkstančio žmogaus gyvenimo ir per patį žydėjimą pjaunamų žolių palyginimo. Vaizduojamas vienas svarbiausių vasaros darbų – šiena­pjūtė. Kompozitorius pasirenka abu minėtus epizodus, jo sukurtoje „Vasaros darbų“ dalyje per šienapjūtę taip pat nugriaudėja keiksmai. Tiktai jo interpretuojama šienapjūtės scena užsitęsia, į vasaros žalumą ir pievoje siūbuojančius pjovėjus ilgiau žiūrima, į šį vaizdą ir jį perteikiančius garsus labiau įsijaučiama.

Mes, silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjės ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia. (p. 43)
(...)
Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo
Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.
Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,
Kardus ir šobles į margas nusinešė pievas.
Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė
Ir visoms lankelėms raudą didę padarė. (p. 57)

„Vasaros darbuose“ Donelaitis aprašo ir rugiapjūtę: pabaigtuvių vainiko nešimą ir apeiginį laistymąsi vandeniu, turintį skatinti derlingumą. Tačiau šį epizodą Kutavičius praleidžia, rugiapjūtės nevaizduoja. Tad „Vasaros darbuose“ didžiausią įspūdį palieka dalgių plakimo, jų pustymo ir žolės pjovimo garsai (skambantys iš įrašo). Šie su šienapjūte susiję garsai veikiausiai įsiminė iš kaime prabėgusios kompozitoriaus vaikystės, kai dalgių žvangėjimas būdavo įprastas vasaros priešpiečio ir popiečio garsinis fonas.
Kiekvienos „Metų“ dalies pradžioje labai tiksliai apibūdinamas prasidedantis metų laikas, nusakoma saulės kelionė dangaus skliautu, gamtos pokyčiai ir tuos pokyčius atitinkančios žmonių nuotaikos. „Rudens gėrybių“ dalis prasideda rudens lygiadieniu, kai saulės šilumos ir šviesos ima mažėti, gamtos įvairovė, turtingumas, grožis pradeda vis labiau nykti. Vėstančius orus, vis ilgėjančius šešėlius atitinka ir dalies muzikinė raiška. Antrosios metų pusės nuotaiką labiausiai perteikia kompozitoriaus pasirinkta „rudeniška“ dermė.

Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia,
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
(p. 69)

Kurdamas muziką pagal Donelaičio „Metus“, Kutavičius naudoja savo pamėgtą rekonstrukcijos metodą. „Rudens gėrybėse“ jį sudomina vestuvių aprašymas, kur minimas dainavimas ir šokimas, griežiant kaimo muzikantų ansambliui. Tačiau Donelaitis nepasako, kokios dainos buvo dainuojamos ir kokie šokiai šokami. Iš neigiamo apibūdinimo „kiauliškos dainos“ galime tik numanyti, kad tai galėjo būti pašaipūs vestuvininkų apdainavimai arba muzikantų sušunkami erotiniai kupletai. Pasikliaudamas savo vaizduote, kompozitorius įgarsina vestuvių linksmybes. Jis parenka dvi dainas iš Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos lietuvių liaudies dainų rinkinio: švelniai erotišką sugultuvių dainą ir trokštamą jaunikį vaizduojančią piršlybų dainą. (Tačiau nepadorių dainų neranda, nes romantizmo epochai atstovaujančio Rėzos rinkinys skirtas subtilaus skonio skaitytojams, tad jame tokių nėra.) Vestuvinių linksmybių scenoje kompozitorius kuria dainavimo įkaušus įspūdį, grubokas dainavimas pereina į šokį – kaimišką smuikavimą primenantį intarpą. Galų gale šokis pereina į triukšmingą klegėjimą, vienu metu girdimus barnius ir džiūgavimą, juoką. (Tikėtina, kad gyvo, uždegančio kaimiško muzikavimo garsai ataidi iš kompozitoriaus prisiminimų.)

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę
Ir tirštų maukelių jau dosnai prisisiurbę,
Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo
Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)
Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė. (p. 76)
(...)
Taip besipasakojant, štai špielmonai susibėgo
Ir savo būriškus ant šokio skambino žaislus.
Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką,
Bet Žnairiuks zūbus ištempęs birbino vamzdį.
Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs,
Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti. (p. 78)

Poemoje epizodai dažnai gretinami kontrasto principu: po kokio nors komiško atsitikimo dažnai seka tragiškas įvykis, vienas valstiečių elgesio pavyzdys būna girtinas, o kitas – peiktinas. Kaip jau minėta, neretai keli įvykiai vyksta tuo pat metu. Donelaičio aprašomos vestuvės baigiasi netikėtai – svečiai išsigąsta kaimynų kluone pasigirdusio triukšmo.

Žemė su visais daiktais virpėti pagavo.
Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,
Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,
Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,
O kiti rankas ar kojas buvo palūžę.
O štai vis dėl niekniekių taip nusitiko,
Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius,
Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė,
Kad ir pelės po šiaudais krebždėti nedrįso. (p. 95)

Vestuvininkus išgąsdinęs žirnių kūlimas – ritmiškas šešių spragilų bumbsėjimas – nelieka kompozitoriaus nepastebėtas, be abejo, jis susidomi darbo ir ritmo sąsaja ir sumano atkartoti šį epizodą muzikoje. Tačiau Kutavičius įgarsina kūlimą ne „Rudens gėrybių“, bet „Žiemos rūpesčių“ dalyje.

Ant žiemos narsai jau rūstaudami grįžta,
Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandyt.
Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro
Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

Šaltasis metų laikas – žiema – mitinėje mąstysenoje susijęs su irimu, senatve, pabaiga, mirtimi. Šioje poemos dalyje Donelaitis aprašo į kaimo krivūlę susirinkusių vyrų pasitarimą bei dėl neatsargumo kilusį gaisrą ir šio atsitikimo kaltininko teismą. Tačiau baisios gaisro ir teismo scenos Kutavičius atsisako. Sekdamas poetu, dalies įžangoje jis tik įvesdina klausytojus į prasidedantį šaltąjį metų laiką, o tada vaizduoja vieną iš nesibaigiančių valstiečių darbų – kūlimą. Vaizduodamas šį darbą, kompozitorius ir vėl įterpia tautosakos pavyzdžius. Šįkart tai iš kelių skiemenų sudaryti trumpi teksteliai – kūlimo keturiese, penkiese ir šešiese pamėgdžiojimai. Parodydamas dėmesį darbui, jis neprieštarauja Donelaičiui, kadangi jo kūrinyje darbas yra didžiausia vertybė. Pagal protestantų įsitikinimą, žmogus labiausiai tarnauja Dievui tada, kada gyvena ir dirba pagal savo pašaukimą. Sekant šia mintim, valstiečiai doriausiai elgiasi būtent tuomet, kai dirba jiems priklausančius ūkio darbus. Paskutinioji poemos ir oratorijos dalis „Žiemos rūpesčiai“ baigiama padėkos malda, dėkojant Dievui už praėjusiais metais suteiktas gėrybes ir prašant jo globoti žmones taip pat ir ateinančiais metais.
Didžiajam XVIII amžiaus lietuvių poetui labai rūpėjo tautinio savitumo klausimai, todėl kultūrologas Vytautas Kavolis laiko jį Johanno Gottfriedo Herderio – tautų individualizmo principo, romantinės nacionalizmo koncepcijos autoriaus – pirmtaku. Donelaitis supranta, kad savitą kiekvienos tautos būdą formuoja kalba, kuria tos tautos žmonės apmąsto pasaulį. Tačiau, pasak kultūrologo, jis dar „nėra prasigrūmęs iki tautinių individualybių universalios vertės supratimo – gal dėl to, kad jam, ne taip kaip vokiečiui Herderiui, reikėjo ginti tautinę individualybę, kurios vertė buvo kitų, save laikančių pažangesniais, neigiama“5.

Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
(p. 128)

„Savo ginamų lietuvių elgesį Donelaitis vertina reikliau nei kitų tautų atstovų, juos dažniau giria, bet dažniau ir kritikuoja. Jis bara tuos lietuvius valstiečius, kurie tinginiauja, kankina gyvulius, netaupo, nesiruošia ateičiai, <...> apsiryja, žioplinėja, nerūpestingai elgiasi su darbo įrankiais, barasi ir plūsta, nešvarūs, netvarkingi, imituoja vokiečius, nesiunčia vaikų mokyklon, nenori mokėti mokytojams algos, kritikuoja kunigus ir t. t. O šalia gyvenančius vokiečius, šveicarus, prancūzus, poetas peikia už tai, kad vagia, apgaudinėja, meluoja, keikiasi, kasdien girtuokliauja ir skleidžia velnio mokslą (turbūt sekuliarinę Apšvietos filosofiją)“6.
Pasak Sauliaus Žuko, „tautos garbė „Metuose“ vertinama ne pagal jos istorinius nuopelnus, o pagal žmonių gebėjimą dorai gyventi“7. Tad poetas nemano, kad lietuvių tauta nors kiek menkesnė už kitas, ragina išlaikyti gimtąją kalbą, giria lietuvių pamaldumą, jų tradicinius valgius ir margus rūbus. Jis įsitikinęs, kad etiniu požiūriu lietuviai net galėtų išsiskirti iš kitų kaimynystėje gyvenančių tautų, jei tik neperimtų iš jų bedievystės ir kitų iš modernėjančio Vakarų pasaulio ateinančių ydų.
Ar kompozitoriui Kutavičiui svarbūs Donelaičio samprotavimai apie tautiškumą? Taip, nes kompozitorius nuolat kreipė dėmesį į lietuvių tapatybės kaitą ir tuos pokyčius atspindėjo savo muzikoje. Donelaičio žodžiai apie tautinį savitumą girdimi „Vasaros darbų“ dalyje, kuri prasideda lietuvių valstiečių pasveikinimu:

Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs,
Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą.
<...>
Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin,
Ir lietuviškai kalbėdams į baudžiavą seka.
(p. 39)

Kreipdamasis „Sveiks, svieteli margs“, autorius turi omeny būtent lietuvių tautinę mažumą, iš aplinkinių išsiskyrusią raštuotais, ryškiaspalviais rūbais, nes šalia gyvenantys labiau mėgo lygių audinių, tamsesnių spalvų rūbus. Jis sveikina kalbančius lietuviškai, jų kalbą laiko ne atgyvena, bet svarbia, saugotina vertybe. Įdomu, kad Apšvietos amžiaus autorius nerašo apie mums įprastą tėvynės meilę, nes tai vėlesnės romantizmo epochos įvaizdis. Jis rašo apie Lietuvos garbę – pasak jo, išlaikydami kalbą, lietuviai gerbia save ir savo tėvynę.
Donelaitis suvokia, kad vietinių gyventojų lietuvių padėtis nepavydėtina – jie baudžiauninkai, o aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir Rytų Prūsijos valstybės administracijoje įsitvirtinę kitataučiai. Apie lietuvius jis kalba: „mes, lietuvininkai vyžoti, mes, nabagėliai“, tačiau mano, kad priklausymas valstiečių luomui tautos nežemina. Poemoje jis sulygina luomus, tardamas: „Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam. <...> Ponų dar nė viens su kardu negimė sviete, o tarp būrų dar nei viens sau n‘atnešė žagrę“ (p. 87). Įdomu, kad apie žmogaus teises ir laisves Donelaitis rašo panašiai kaip ir JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius Thomas Jeffersonas, jos įžangoje teigęs: „Visi žmonės sukurti lygūs ir Sutvėrėjo apdovanoti prigimtinėmis neatimamomis teisėmis, prie kurių priskiriamos gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“ (1776). Taigi, visi žmonės lygūs iš prigimties ir visi vienodai gali užsitarnauti garbę, dorai besielgdami.
„Vasaros darbų“ dalyje kompozitorius atkreipia mūsų dėmesį į XVIII amžiaus poeto mintis, kurios tikrai neprarado aktualumo. Donelaitis rašo apie lietuvių tautą, gyvenančią ne okupacijos ir kultūrinės rezistencijos sąlygomis, kaip buvo XX a. antrojoje pusėje, bet esančią greta kitų Europos tautų, kaip buvo XVIII a. ir kaip yra dabar, XXI amžiuje. Jis kalba apie savitos tautinės tradicijos ir bendresnės Europos tradicijos santykį, kurį nuolat tenka apmąstyti. Kad ir klausimą, kas geriau, ar iš lietuvių etninės kultūros paveldėtas religinis gamtos pokyčių išgyvenimas, ar vakarietiškas, moksliškas, sekuliarus tų dalykų supratimas?
XXI a., kai daugybė lietuvių emigravo į kitas Europos valstybes ir tolesnius kraštus, paaiškėjo, kad iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės bajorų paveldėta silpna tapatybė – gente lituanus, natione polonus – nepadeda tuose kraštuose išlikti lietuviais. Emigrantai stengiasi kuo greičiau pritapti prie naujo konteksto, greitai atsisako savo kalbos, netgi vardo ir pavardės, kuriuos esą sunku ištarti. XVIII amžiuje Dviejų tautų respublikoje viešojo gyvenimo kalba buvo tapusi lenkų kalba, todėl didžioji dalis bajorų atsisakė savo kalbos, o kartu ir lietuviškos tapatybės, manydami, kad taip įgyja kitą, geresnę tapatybę. Dabar elgiamasi panašiai, nes bajorija paliko mums tradicijos atsisakymo tradiciją... Norint išlikti, reikia prisiminti Donelaičio pamokymus. Būtent tai ir sako kompozitorius Kutavičius, supratęs, kieno žodis gali padėti išlikti šiais laikais – mūsų griežtojo poeto.
Poemoje „Metai“ gyvenimo patirtimi ir asmeniniu tikėjimu besidalijančius valstiečius Kristijonas Donelaitis vadina „lietuviškais kytriais pilosopais“. Bronius Kutavičius, nuolat apmąstantis tautiškumo ir kosmopolitiškumo, archaikos ir modernybės suderinimo galimybes, taip pat yra lietuviškas filosofas.

Poema „Metai“ cituojama iš leidinio: Donelaitis K. Metai ir pasakėčios. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.


1 Petkūnas D. „Poema „Metai“ – pamokslų rinkinys?“, in: Tiltai, Nr 2/3. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998, p. 132.
2 Vėlius N. „Profesionalusis menas ir mitologija“, in: Tautosakos darbai, t. I (VIII). –­ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1992, p. 176.
3 Beresnevičius G. Ant laiko ašmenų. – Vilnius: Aidai, 2002, p. 94.
4 Petkūnas, op. cit., p. 131.
5 Kavolis V. Epochų signatūros. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991, p. 69.
6 Kavolis, op. cit., p.192
7 Donelaitis K. Metai ir pasakėčios. – Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 6.