Su smuikininke RUSNE MATAITYTE šnekučiuojasi smuikininkas PETRAS KUNCA

Šį kartą pradėkime pokalbį prisimindami „Smuiko magiją“ – Jūsų jubiliejinį koncertą. Klausėmės ne tik Jūsų, bet ir Jūsų vaikų – Ryčio Pauliaus Juškaičio – pianisto, smuikininkės Austėjos Juškaitytės, Jūsų muzikavimo kartu su trio „Kaskados“ kolegomis Albina Šikšniūte, Edmundu Kulikausku, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir dirigentu Donatu Katkumi.
Šventinio vakaro programa pasižymėjo vientisa dramaturgine linija, įvairių stilių ir žanrų kūriniai papildė vienas kitą, džiugindami ir atlikėjus, ir klausytojus. Buvo akivaizdu, kad tiek įvairių kūrinių į visumą sulydė Jūsų originali meninė mąstysena, atlikimo stilius ir profesinė branda. Gal pakomentuotumėte, kokios mintys lydėjo programos atranką?
Koncertą rengiau norėdama apmąstyti gyvenimą, pasidžiaugti rezultatais, o muzikantui geriausias būdas pasidžiaugti –­­ koncertuojant, tai mūsų laimingiausios akimirkos, mūsų egzistencijos prasmė.
Norėjosi aprėpti kuo daugiau muzikos stilių – nuo baroko per neoklasicizmą iki nūdienos kompozitorių kūrinių. Atlikėjai turi būti muzikinės kalbos „poliglotai“, mokėti perteikti šiuolaikiniam klausytojui įvairių epochų muziką. Man ir mano dukrai yra labai įdomi barokinio atlikimo stilistika, todėl ir grojome tos epochos genijaus Antonijaus Vivaldžio Koncertą dviem smuikams. Tai tarsi dviejų žmonių pokalbis. Džiaugiausi, nes jutau, kad mes puikiai suprantame viena kitą.
Kitas programos kūrinys – „Nelaukta šviesa“ smuikui, styginių orkestrui ir mušamiesiems – sukurtas mano bičiulės, Australijoje gimusios anglų kompozitorės Sadie Harrison. Šį opusą ji skyrė ne tik man, bet ir Donatui Katkui, ko jis, vesdamas koncertą, žinoma, nepaminėjo. Esame jau įrašę šį kūrinį į kompaktinę plokštelę, kuri išleista NMC firmos Londone. Kūrinys mums abiem su maestro Katkumi yra brangus. Be to, opusas paremtas lietuvių liaudies dainomis, kurios persmelkia visą kūrinį. Tik pagalvokite, man pavyko sutikti Anglijoje žmogų, pajutusį mūsų minorinių dainų grožį ir sugebėjusį talentingai jį perteikti. Tai juk irgi mažas stebuklas!

Mes, Jūsų klausytojai, tai jutome. Prisimenu ir pirmąjį „Nelauktos šviesos“ atlikimą Nacionalinėje filharmonijoje. Šįkart bažnyčios akustika buvo tikras atlikėjų partneris, padėjęs išryškinti kūrinio begalines erdves, kuriose girdėjome skambant lietuviškas intonacijas. Nepamirštama ir kūrinio pradžia – subtilus Jūsų ir perkusininko Sauliaus Astrausko duetas.
Išskirčiau charakteringiausią vakaro programos atlikimo bruožą – eleganciją. Jau pirmojo koncerto kūrinio, Vivaldžio Koncerto a-moll op. 3 Nr. 8, interpretacija žaviai jungėsi su baigiamojo, Bohuslavo Martinů Concertino (fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui) skambesiu. Martinů neoklasicistiniam stiliui būdingos alegriškos barokinės pirmosios ir ketvirtosios dalių struktūros Jūsų jubiliejinį vakarą apgaubė šviesos, žaismingumo ir energijos aureole.
Skoningai sudėliodavote Vokietijoje, Kaselyje organizuojamų „Kaskadų“ festivalio programas – galiu tai patvirtinti, kadangi buvote pakvietusi dalyvauti ir mus, Vilniaus kvartetą. Lankėme kitų atlikėjų koncertus, grojome kūrinius kvartetui, kartu su Jumis ir pianiste Margit Julia Zimmermann atlikome Ernesto Chaussono Koncertą smuikui, fortepijonui ir styginių kvartetui. Jau tuo metu Jūsų atlikimo mene ėmė ryškėti stiliaus vientisumas – savybė, kuria šiandien, ko gero, galėtumėm apibūdinti apskritai visą Jūsų su muzika susijusią veiklą.
Įdomu pastebėti, kad pastaruoju metu, kai, be intensyvių darbų su „Kaskadų“ trio, dar dalyvaujate įvairių kitų kamerinių ansamblių koncertuose, scenoje nepradingsta Jūsų individualumas, atkreipiantis dėmesį gražiu garsu, minties aiškumu, jautrumu, plačia šiltų spalvingų emocijų skale.
Grįžtant prie koncerto programos: Jūsų pasaulėjautai būdinga menų sintezė tikriausiai pradėjo formuotis dar vaikystėje, namų aplinkoje?
Man net į galvą negalėtų ateiti mintis, kad muzika, dailė, teatras galėtų egzistuoti atskirai. Muzikos kūrinių, spalvų, nuotaikų derėjimas man yra natūralus, specialiai apie jį net ir negalvoju. Aišku – tai mano tėvelių kūrybos įtakos rezultatas. Augau apsupta gražiausių lietuviškų dainų, teatro scenos kvapo ir dailės kūrinių estetikos pasaulio. Be to, manau, Antono Čechovo mintis, kad viskas žmoguje turi būti gražu: ir rūbai, ir žodžiai, ir mintys turi gilią prasmę. Aš nesu antiestetikos šalininkė. Man norisi kiekviename disonanse ieškoti harmonijos ir netgi tada, kai autorius jos savo kūrinyje nenumato, aš ją sau surandu. Manau, kad tai girdi ir mano klausytojai.

Entuziastingai grojate moderniąją muziką. Be kita ko, esate „Gaidos“ ansamblio narė. Kartais šio ansamblio koncertai būna nepaprastai sėkmingi, kartais – palieka klausimų ateičiai. Žinom, kad per trumpą laiką kūrinius paruošti nėra paprasta, bet Jūs vis tiek pasiryžtate procese dalyvauti, jį akumuliuoti. Jaučiamas Jūsų įdedamas triūsas, jis visuomet sutaurina skambesį ir kūrinio mintį. Bet ypač tai girdime „Kaskadų“ trio interpretacijose.
Trio atlieka itin daug lietuviškos muzikos. Lietuviška muzika Jums artima?
Vėlgi viskas prasidėjo vaikystėje. Mane tėvelis vesdavosi į Kompozitorių sąjungoje vykusias naujų kūrinių perklausas, o dažniausiai – į tų anuometinių „undergroundų“ Kutavičiaus, Balakausko, Bajoro kūrinių perklausas. Žinojau, kad tai yra ateities muzika. Čiurlionio mokyklą baigdama, grojau Barkausko Partitą smuikui solo, ji tapo neatskiriama mano repertuaro dalimi. Studijuojant P. Čaikovskio konservatorijoje, vykdavo SSRS tautų muzikai skirti vakarai. Ten grojau Osvaldo Balakausko pjesių ciklą „Kaip marių bangos prisilietimas“, Felikso Bajoro Šokių siuitą. Man ta muzika niekada neatrodė sunkiai suprantama, gal kiek sunkiau „suskaičiuojama“. Tik nežinau, kiek jaunystė leido ją atlikti prasmingai. Man visada buvo natūralu ieškoti kontaktų su kompozitoriais. Kai susibūrėme į „Kaskadų“ trio, pradėjome kompozitorių prašyti naujų kūrinių, nes tuo metu jų nebuvo itin gausu. Taip ir susikaupė mūsų auksinis lietuviškas repertuaras.
Netgi kompozicijos truputį mokiausi mokykloje, pas Kutavičių ir Balakauską, tik nugalėjo stiprus atlikėjo pašaukimas. Juk tai irgi kūryba, kai į ką tik atsiradusį kūrinį įdedi daugybę savo individualių minčių ir emocijų. Tas procesas – be galo įdomus.

Tradiciją tęsia Jūsų vaikai, koncerte Rytis Paulius skambino solo partiją atliekant Juliaus Andrejevo koncertą fortepijonui ir orkestrui „Negrįžtančiam paukščiui“. Kaip šis „paukštis“ nutūpė į jauno atlikėjo repertuarą?
Labai džiaugiuosi, kad profesorius Julius Andrejevas patikėjo Ryčiui atlikti savo naują Koncertą. Kompozitorius Rytį pažįsta nuo to laiko, kai Rytis dar visai mažiukas 2006 metais su Lietuvos kameriniu orkestru atliko jo Mini koncertą. Nuostabu, kad praėjus šešeriems metams Rytis vėl susitiko su Juliaus Andrejevo muzika. Juk tokie įvykiai jauno žmogaus gyvenime labai svarbūs, nepamirštami, kaip ir susitikimai su iškiliomis Lietuvos asmenybėmis. Šis Koncertas Ryčiui buvo irgi tarsi kažkoks atspirties taškas – vieno etapo pabaiga ir kito pradžia. Rugsėjo 5 dieną jis išvyko mokytis į H. Purcello muzikos mokyklą Londone.

Nors abu Jūsų vaikai tęsia muzikos studijas svetur (Austėja – Kopenhagoje), bet aišku, kad nuo muzikos pedagogikos neatitrūkstate nei namie, nei LMTA – joje dėstote ir kamerinę muziką, ir smuiką. Kaip žiūrite į muzikos dalykų dėstymą Lietuvos jaunimui šiandien?
Stengiuosi žiūrėti optimistiškai (juokiasi). Ilgai esu gyvenusi Vokietijoje, Anglijoje, galiu pasakyti, kad muziko kelio nesirenkama, norint pasipelnyti. Ryžtamasi dėl dvasios turtų. Didžiulis malonumas prisiliesti prie europinės ir pasaulinės kultūros paveldo, praeities genijų kūrybos, groti naujus kūrinius. Tai yra didžiulis džiaugsmas, tą noriu perduoti ir savo mokiniams, ir vaikams. Kad neieškotų vien naudos. Įsigilinęs pamilsti šią profesiją ir nebegali be jos gyventi. Čia ir yra visa paslaptis.

Bet ar neturėtume daugiau dėmesio skirti jaunimo psichologinei ruošai, jam žengiant nelengvu muzikos atlikėjo keliu... Prieš metus interviu LM atkreipėte dėmesį, kad imdamasis ir artisto, ir meno vadybos darbų, vienoje iš šių sričių lieki tik mėgėjas.
Bet taip yra daug kur pasaulyje – menininkas pats rūpinasi ir savo veiklos medžiagiškąja puse.

Muzikos istorija pasakoja, koks garsus vadybininkas buvo Niccolò Paganinis! Pastebėjęs, kad jo padėjėjai sukčiauja, jis ėmė pats pardavinėti bilietus į savo koncertus, po to sukviesdavo publiką į salę, užrakindavo duris ir eidavo į sceną smuikuoti. Dabar jaunimas stiebiasi į muziką, į nepaprastą grožį, ir čia pat susiduria su kartais net žiauria realybe... Kokio šviesaus proto ir valios turi būti žmogus, kad ryžtųsi ir toliau tam grožiui aukotis.
Kas lėmė, kad nusprendėte grįžti į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės, nors buvote ten tvirtai įsikūrusi?
Muzikantams niekur nėra labai lengva.
O kitur dar vargina ir labai dideli ats­tumai, pavyzdžiui – Londone, norėdamas pasiekti darbo vietą, turi sueikvoti mažiausiai 2–3 valandas. Iki šiol negaliu atsidžiaugti, kad Vilnius toks kompaktiškas, kad tiek daug per dieną galima suspėti.
Man Lietuvos trauka, bendravimas su kolegomis lietuviais, pedagoginis darbas Lietuvoje yra daug vertingesnis už pinigų sumas, kurias gaudavau. Tiesa, tikrai nenorėčiau teigti, kad tai vienintelis kelias būti patriotu. Violeta Urmanavičiūtė garsina Lietuvos vardą negyvendama Lietuvoje. Taip pat ir daugelis kitų išvykusių lietuvių muzikų. Svarbu nepamiršti savo šaknų.

Suprantu Jus. Iš tiesų meilė savo kraštui, savo tautai, jos kultūrai tampa atramos tašku visam gyvenimui. Tačiau norėčiau vėl grįžti prie „Kaskadų“ trio. Trio pergalė (Pirmoji premija) garbingiausiame, Brahmso konkurse Austrijoje – išskirtinis mūsų kultūros faktas jau pats savaime. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ansamblistai viršūnių pasiekia daugybę metų dirbdami kartu, paremdami vienas kitą. Tokios pergalės įkvepia veržlesnę ansamblių veiklos ir muzikos kūrybos plėtrą ne tik Lietuvoje. Kokios Jūsų mintys apie kamerinės muzikos situaciją mūsų krašte?
Tenka apgailestauti, kad ji susikoncentravusi dideliuose miestuose. Didžiausia mūsų svajonė būtų, kad ta aukšto lygio kultūra pasklistų po visą Lietuvą, kad atsirastų daugiau jos mylėtojų ir puoselėtojų. Pavyzdžiui – Vokietijoje bet kuriame, kad ir mažiausiame miestelyje atsiranda entuziastas – dantų gydytojas, advokatas ar atsargos karininkas, kuris pats labai mėgsta muzikuoti, suburia kamerinės muzikos mylėtojų draugiją, renkančią lėšas, organizuoja koncertus, reklamuoja, publikos pritraukia. Kultūringų, išsilavinusių entuziastų turėtų būti visur. Kaip kad buvo tarpukario Lietuvoje. Daug esame praradę per okupacijos metus, sunku atgaivinti kultūrą provincijoje. Šioje srityje dar yra labai daug veiklos mums visiems. Begaliniai darbų horizontai.

Klausantis Jūsų aiškėja, kad be kamerinės muzikos negalėtumėte įsivaizduoti savo gyvenimo. Tačiau prisiminus Jūsų solinius koncertus ir Jūsų atliktus I. Stravinskio, K. Szymanowskio, F. Bajoro, O. Balakausko koncertus smuikui ar orkestrui, Ramintos Šerkšnytės „Sūkurį“ smuikui ir „Gaidos“ ansambliui, Algirdo Martinaičio Koncertą fortepijoniniam trio ir kameriniam orkest­rui, drįsčiau teigti, jog ir mūsų visuomenė negali įsivaizduoti tolimesnės šio žanro raidos be Jūsų. Kaip pasireikš čia Jūsų lietuviška smuiko magija?
Labai norėtųsi dar labiau paskatinti šio žanro klestėjimą Lietuvoje. Sukurti šiuolaikinį koncertą smuikui ir orkestrui yra labai sudėtinga užduotis. Norint panaudoti šio instrumento virtuozines ir spalvines galimybes, reikia puikiai išmanyti jo specifiką. Todėl atlikėjo ir kompozitoriaus draugystė būna tokia įkvepianti. Juk be smuikininko Aleksandro Livonto turbūt nebūtų atsiradę lietuviškos muzikos šedevrų – Eduardo Balsio Koncertų smuikui, Vytauto Barkausko Partitos, be Raimundo Katiliaus – Osvaldo Balakausko ciklo „Kaip marių bangos prisilietimas“ ir Felikso Bajoro Koncerto. Todėl ir norėčiau pasvajoti apie tokias kūrybiškas draugystes su kompozitoriais.

Tikrai, Jūsų žodžiai apibūdina ne tik smuikininko, bet kiekvieno menininko kūrybinio gyvenimo prasmę. Įeiti, bręsti, gražiai darbuotis savo kultūroje kiek lemta – didelė laimė. Esu visiškai tikras, jog artimiausiais kūrybos dešimtmečiais atversite naujas savo talentų erdves. Gal tai aptarsime būsimuosiuose pokalbiuose?
Dėkui.

Parengė Rita Nomicaitė