„Kartelė leidinių viršininkams visiškai nerūpi“

1. Kaip dirba ir už ką atsako mūsų Muzikos akademija, jei per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos muzikos kritika, lyginant ją su kita meno ir literatūros kritika, smuko į akivaizdų dugną, – nesugebama paruošti naujos muzikologų kartos, specialistų, kurie atidengtų visuomenei muzikos (rimtos, o ir nerimtos) galias?

Tam, kad įsitikintume, ar kritika tikrai „smuko į akivaizdų dugną", turėtume apibrėžti, kas yra tas dugnas, ir palyginti jį su kokiomis nors viršūnėmis. Bet gal tai pernelyg kaprizingos prielaidos, kai neradus to, kas patinka, piktai treptelima koja? Nemanau, kad kritikos buvimas arba nebuvimas tiesiogiai susijęs su mokymo įstaiga. Tai painesnis reiškinys, negu išmoktų dalykų taikymas gyvenime.

Daugelis apie muziką rašomų tekstų yra bent iš dalies kritiniai – tik nelygu kokios kritikos juose ieškoma. Kažkas vertinama, lyginama, giriama ir peikiama, ieškoma paralelių, sąsajų, įtakų ir originalumo. Pasirinkimas, apie ką tekstuose kalbama, o apie ką tylima – taip pat kritikos dalis. Visai nebūtinai tą kritiką pastebi kiekvienas jos skaitytojas, jei jam trūksta rimtesnio pasikaustymo, nes jo žvilgsnis tiesiog nuslysta teksto paviršiumi.

Kritika egzistuoja beveik visada, net tada, kai apie ją negalvojama. Įvairios vos juntamos užuominos gali turėti didesnį kritinį krūvį, negu stori teoriniai traktatai. Tačiau tradiciškai norima to, kas laikoma kritika įprastesne prasme: muzikos įvykių išrankesnės kronikos, renginių komentavimo, išmanaus leidinių recenzavimo. Įsijautus į tuos, gal ir turinčius pagrindo, tačiau iki galo retai patenkinamus lūkesčius, kartais atrodo, kad muzikos pasaulis apskritai gyvena be jokios refleksijos. Tik ar tikrai geresnė dabartinė lietuvių literatūros, kinematografo, teatro kritika? Abejoju. Muzikos kritika nėra žemesnio lygio, gal tik ji gerokai mažiau pastebima tų, kas ja specialiai nesidomi.

Nenoras skelbti kritikos dažnai susijęs su pernelyg viešo akto vengimu: aplink ir taip beveik nieko kito nėra, išskyrus nesibaigiančius visų ir visko kritikavimus. Daugelis dalykų tarsi praranda jautresnę esmę, kai per daug atvirai afišuojami. Galbūt autoriams nesinori prarasti tam tikro intymumo, kuris svarbus mąstant apie rimtus reikalus: juk dabar ir filmus įmanoma žiūrėti ne tik dideliame kino teatro ekrane, bet ir išmaniajame telefone, įsitaisius traukinyje ir gulint lovoje, o ką jau sakyti apie visur ir visąlaik skambančią muziką. Galima iki užkimimo ginčytis, kas tokiu atveju prarandama ir kas laimima, tačiau neįmanoma ignoruoti stipriai kintančių stebėjimo, girdėjimo ir suvokimo rakursų.

Prieš keliasdešimt metų tėvų karta skaudžiai išgyveno, kad gyvą dainavimą keičia begalinis įrašų klausymasis. Tada tai atrodė nelyg egzistencinė ir niekuo neužpildoma skylė. Tačiau realiai nieko baisaus nenutiko, muzikos vartojimas tik padidėjo ir įsitvirtino truputį kitokie ritualai. Kai kas pasikeitė ir muzikos kritikoje: aptarimai spaudoje išsikėlė į uždaresnes bendrijas, socialinius tinklus ir gerokai privatesnę sferą. Tam tikra dalimi įslaptintas, kritikos fokusas susiaurėjo ir tapo socialiai tikslesnis, taigi, nebūtinai suprastėjo. Be to, mėgstantiems skaityti tokią lektūrą šiandien atsivėrė kone visi pasaulio kritiniai tekstai internete – negi tai mažiau svarbu?

Kalbos apie naujos ateinančios kartos nepajėgumą nėra naujos, jos niekad nesiliauja, ir jose galima įžvelgti nesąmoningos pačių kalbėtojų savikritikos fragmentų, kurie, kad ir kokie nepatrauklūs būtų, stimuliuoja kritinį mąstymą ir kritišką laikyseną, be kurių kultūros procesai tiesiog uždustų. Kita vertus, tos kalbos signalizuoja apie nesugebėjimą užmegzti produktyvesnio dialogo su naująja karta, bet tai, spėju, gerokai platesnė problema, negu konkretūs vargai dėl muzikos kritikos.

2. Kodėl ne tik komerciniai, ieškantys skandalų dienraščiai, bet ir kultūros savaitraščiai, mėnraščiai, ieškantys raštingo, kontekstualaus, siaurą specifiką išmanančio ir sugebančio ją vaizdžiai kitiems atskleisti muzikos kritiko, nesugeba jo surasti? Ar leidinių kartelė ne taip iškelta / nuleista?

Manyčiau, kad iš tikrųjų jie beveik neieško, o gal ir niekad neieškojo. Nes ta santykinės tylos situacija, kai nedažnai rašoma apie muziką –­ ne reklaminiais ir informaciniais tikslais, bet rimčiau – rodo redakcijų abejingumą, kartu ir nesigaudymą. Nepradėsiu juokingų aiškinimų apie beviltiškus honorarus, naivius visažinių redaktorių įgeidžius, reguliarių rubrikų nebuvimą ir bendrą kultūrinių tekstų apimties mažinimą dešimtmečiais. Taigi, kartelė – nei aukštai, nei žemai: jos išvis nėra, nes leidinių viršininkams ji visiškai nerūpi.

Reikia suprasti: rašantiems žmonėms labai sunku apsispręsti bendradarbiauti su tokiais principais besivadovaujančia žiniasklaida. Jie ja nepasitiki, neretai prisibijo ir nenori atskleisti savo minčių. Juk garantijas turi suteikti tik rašantieji, o redakcijos sau gali leisti viską: nepublikuoti, trumpinti, perrašinėti, darkyti kalbą ir teksto kompoziciją, iliustruoti atsitiktinai prikergtomis nuotraukomis, užsisakinėti straipsnius – tai baisiai nereguliariai, tai nežmoniškai dažnai. Koks sportininkas ištvertų tokį perversišką režimą?

Kai sisteminis cinizmas trunka dešimtmečius, vienas iš jo padarinių –­ sukaustyta, kompleksuota ir nenatūraliomis intonacijomis kalbanti kritika. Žinoma, tada, kai ji dar apskritai kažkaip egzistuoja. Kritikui labai sunku išlaikyti pusiausvyrą, jam sunku įgyti būtino socialinio svorio. O jau tada, žingsnis po žingsnio, jis ima rašyti vis daugiau banalių komplimentų, kol vieną dieną pats supranta, jog jo tekstuose nieko kito nebelikę – tik išsivadėję reklaminiai atodūsiai, bet ne racionali ir kažką apibūdinanti kritika.

Visai nenuostabu, kad iš šios srities gana greitai pasitraukia didžioji dauguma tų, kas išbando kritiko duoną studijų metais ar trumpą laiką po jų. Aplinkos nykuma sužlugdo karščiausius entuziastus, taip ir nesugebėjusius savyje atrasti gilesnės šios veiklos motyvacijos.

3. Išvardykite tris skaitomiausius, autoritetingiausius muzikos kritikus.

Toks pageidavimas varo į neviltį. Situacija įpareigoja gerbti kiekvieną, mėginantį rašyti ar jau seniai rašantį. Reitingavimas čia tik atbaido ir kiša koją. Jis gana primityvus ir neadekvačiai atspindi padėtį.

Iš tikrųjų, aš nežinau, kas yra skaitomiausi ir autoritetingiausi: gyvenu gana uždarai ir tokių dalykų su kitais neaptarinėju. Iš šimtmečio perspektyvos mane žavi Claude'o Debussy kritinė veikla, iš pastarųjų dešimtmečių – lenko Andrzejaus Chłopeckio tekstai.

Didelį įspūdį daro Edmundo Gedgaudo eseistika, nors ji tik iš dalies susijusi su muzika, o kartais ir su kritika. Tačiau tikrai nesu tas, kuris siekia žūtbūt perskaityti viską, kas galėtų būti laikoma muzikos kritika Lietuvoje ir pasaulyje. Neturiu tokio poreikio, domiuosi truputį kitokiais dalykais.

Šarūnas Nakas
kompozitorius, eseistas, internetinio naujosios muzikos žurnalo modus-radio.com moderatorius

* Žr. Jūratė Visockaitė „Rudens ekvinokcija" („Literatūra ir menas", Nr. 37. 2014-10-10, p. 20.)