Jau seniai vyliausi ir slapta laukiau, kada gi pagaliau Lietuvos chorų padangėje galėsime išgirsti kokybišką visuotinai pripažintų šiuolaikinių kompozitorių (o taip, kuriančiųjų šiuo metu yra nemažai, tik spėk gaudyti) kūrinių atlikimą. Todėl, vos tik sužinojusi apie Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika" paruoštą repertuarą, kuriame puikavosi Ėriko Ešenvaldo ir Erico Whitacre'o kūriniai, nekantriai ėmiau laukti koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tuo labiau kad dar neišblėsę atsiminimai iš nuostabaus šio choro 25-mečio teatralizuoto koncerto (kurį, beje, visą nuo pradžios iki galo galima peržiūrėti „YouTube").

Pats choras nurodė, jog pristato velykinį koncertą, kuriame skambės pasaulio chorinės muzikos madas diktuojančių kompozitorių kūriniai. Dėl madų diktavimo nelabai verta abejoti, juk štai Whitacre'o „Lux Aurumque" virtualaus choro vaizdo klipas „YouTube" kanale yra sulaukęs beveik 5 mln. peržiūrų. Šis kompozitorius buvo subū­ręs virtualųjį 185 dainininkų chorą iš dvylikos skirtingų šalių (tai reiškia, kad kiekvienas dainininkas įrašė ir nufilmavo savo partiją atskirai ir pabaigoje visi įrašai buvo sujungti į vieną pasaulinio masto choro įrašą). Įtariu, kad būtent masinio choro projektu buvo neįprastai išgarsėta. Nenoriu per daug plėstis analizuodama Whitacre'o veiklą, užteks pasakyti, kad jis originaliai ir profesionaliai sugeba į muziką įjungti techniką, tuo populiarindamas chorinę muziką ir plėsdamas klausytojų būrį.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=YKFC56e7bxM{/youtube}

Ešenvaldo ir Whitacre'o kūrinius galima mylėti už jų akordų ir intervalų sąskambius, kurie ne tik artimi širdies plakimui, bet kartais, rodos, praplėšia Šv. Kotrynos bažnyčios stogą ir leidžia trumpai slapčiomis žvilgtelėti į dangaus begalybę.

Koncerte skambėjusius Ešenvaldo kūrinius iki galo išgyventi galėjo klausytojas, suprantantis dermių ir tarpusavio susiklausymo sudėtingumą, tad sugebantis įvertinti ir šio choro profesionalumą. Maža to, Ešenvaldo muzika mums itin artima. Abejoju, ar tik dėl to, jog dainuojanti lietuvio širdis jaučia muzikuojančio latvio širdį. Netradicinių ir įprastų garsų dermių vienovė įtraukia ir sudomina.

Šypseną veide uždegė chorui dirigavusio Vaclovo Augustino tonų padavimas kūriniams ne visiems įpras­tu ir nebeįdomiu kamertonu, o išmaniosios programėlės garsais. Tai leidžia daryti džiugią prielaidą, jog pagaliau nebėra kreipiamas dėmesys į tai, kaip yra priei­nama prie muzikos, nereikia slapto vien tik dirigento ausiai girdimo garso la, dabar tiesiog kreipiamas dėmesys į atliekamos muzikos turinį kaip į visa ko esmę.

„Lux Aurumque", kaip ir tikėtina, pradėjo to paties pavadinimo šventinį koncertą. Labiausiai patiko tai, jog nors choras nėra milžiniškas, skambėjimo gausmas neleidžia net pagalvoti, kad choristų galėtų būti daugiau (žinant, jog Whitacre'as savo kūrinių atlikimui renkasi didesnės apimties chorus). Tuo labiau kad „Jauna muzika" meistriškai sukuria nenutrūkstančią garsų vienumą, leidžiančią patikėti, jog šis choras, nors ir susidedantis iš kiekvieno individualaus dainininko, vis dėlto yra vientisas pulsuojantis organizmas.

Penkias hebrajų meilės dainas ypač padailino chorui pritaręs styginių kvartetas „Chordos". Žaismingą pradžią su būgneliu pakeitę pom pom pom garsai iš choristų lūpų sukūrė giedrą muzikinį spektaklį ausims ir perkėlė į tolimus izraelitų kraštus.

Šviesi „Alleluia" nuskaidrino Šv. Kotrynos skliautus. Solistės Ievos Skorubskaitės minkštas vokalas kūrinio pradžioje ir pabaigoje tapo vyšnaite ant choro visumos torčiuko. Įspūdį sustiprino choro balsų vientisumas, kuriai bažnyčios erdvė atvėrė galimybę aukštai kilti.

Violončelės sodrumas Ešenvaldo kūrinyje „In Paradisum" skambėjimą pakėlė dar aukščiau, o širdis, vedama įtampos, susigniaužė stipriau ne vieną kartą. Pavelo Giunterio užgauti varpai per „Vinetą" šiek tiek supurtė, juolab kad kūrinys pakankamai sunkus dainuoti ir klausyti.

Vienintelis gerai žinomas kūrinys, kurio šiame koncerte lyg ir pasigedau – Whitacre'o „Sleep". Na, bet „jaunieji muzikiečiai" vis tiek sudainavo miego tema. Programoje pas­kutinis buvo Ešenvaldo „Only in Sleep". Išgirdusi suvokiau, kad vis dėlto ničnieko šiame koncerte netrūko. Šviesus ir giedras solistės Agnės Markevičiūtės sopranas išspinduliavo šilumą, kurią kartu su soliste klausytojams suteikė minkštu nenutrūkstančiu mormorando gaudžiantis choras.

Pabaigoje, jau po bravo šūksnių, nuskambėjo programoje neužrašytas Vladimiro Marinovo „Blaženy" (бла­же­нны Нищие Духом). Kūrinys bent jau man pažįstamas iš styginių kvarteto „Kronos" „The Beatitudes". Tai tarsi žadinanti ryto giesmė, sveikinanti kylančią saulę, kurios spinduliai pro primerktas blakstienas kutena akis. Trijų solisčių giedri balsai nebūtų gerai suskambėję be vientiso choro palaikymo.

Choro profesionalumas priklauso ne tik nuo pačių choristų, ne tik nuo vadovo meno vadovauti, bet ir parinktų kūrinių, kuriuos nuo pradinės natos iki paskutinio siūlelio gali išpildyti choras kaip vienis. Norisi pasidžiaugti, jog Vilniaus miesto savivaldybė tikrai turi kuo didžiuotis – „Jauna muzika" koja kojon eina su pasaulio chorinės muzikos tendencijomis, profesionaliai paruošia mažus muzikinius gardėsius ir neleidžia klausytojui nuobodžiauti. Kiti Vilniaus chorai, klausydamiesi jaunai skambančių muzikos garsų, gali labai daug ko pasimokyti. Atrodytų, kad jau gal ir per daug tų pagyrų, tačiau – tikrai ne per daug. Ateityje norisi išgirsti daugiau tokių šiuolaikinių kūrinių, kuriems nereikia skintis kelio pas klausytoją, šiuos kūrinius klausytojas sugeria pats.