Rytis Ilionis. Vilniečių repo dueto „Pilaitė“ „dirty selfie“

 

Niekio ir esmo žinovas Arvydas Šliogeris gyveno filosofo Immanuelio Kanto vardu pavadintoje alėjoje sostinės Pilaitės rajone. Mano bičiulis, kadaise ėjęs per Kanto laiptines pas matytoju – ne mąstytoju – siekusiu būti A. Šliogerį, aptiko akinių reklamą. Ji skelbė: „Tu gali pamatyti viską!“ Nežinau, ką tikėjausi išgirsti susitikdamas su „Pilaite“, iš to paties vardo rajono kilusia avangardinio repo grupe, kurią sudaro tekstų, muzikos autorius Paulius Janušonis ir kompozitorius, garso dizaineris Vytautas Franukevičius.

Jų išleistas antrasis albumas „Sveiki gyvi“ (2021) vienu metu paguldė ant grindų panašiai, kaip Larso von Triero filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“. Jame žudikas naktį persisveria per aukos buto langą ir jai girdint į tuščias gatves bei pastatus išrėkia: „Niekas nenori padėti!“

­IYE pseudonimu išleistame reperių albume „Sveiki gyvi“ yra šauksmo („Skambinu, skambinu, skambinu – niekas nebekelia“), yra pusantros minutės kūrinys „Bl3t“, laukia „vakarienė artimųjų tarpe“ („numetu parkes, šaunu markes“). Tamsus ir beveik hipnotinis įrašas, galimas daiktas, yra ta juoda katė juodą lapkričio naktį, kurią sutikę jūs tuo metu nesapnavote.

MO muziejuje „Pilaitė“ gyvai pasirodė uždarydama parodą „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“. Renginio afiša skelbė apie galimybę pasivaikščioti intymumo, vienatvės, susvetimėjimo ir moralumo ribomis. Sausakimšoje muziejaus salėje išgirdau naujų „Pilaitės“ kūrinių. 

Su grupės nariais P. Janušoniu ir V. Franukevičiumi susitikome studijoje, kur šiuo metu įrašinėjama turbūt 40-oji naujo albumo „Dirty Selfie Panorama“ versija. „Pilaitė“, žinoma savo performansais Vilniaus undergrounde, gatvių sankryžose ir meno galerijose, šį rudenį pasirodė Paryžiaus bei Liono meno erdvėse per Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje pristatymo renginius.

 

Ryčio Ilionio nuotrauka

 

 

Gyvuose „Pilaitės“ pasirodymuose žiūrovai klaidinami, tampa neapibrėžto, takaus performanso dalyviais. „Anxiety Lost“ – skelbė užrašas ant menininkės Jurgos Sako sukurtų marškinėlių, kurie buvo vienas iš nedaugelio dalykų, aiškiau įžiūrimų jūsų pasirodyme MO. Kartais nesupranti, norisi matyti ar išgirsti – jums taip nutinka?

Paulius: Sunku atskirti vaizdą nuo garso – privilegija turėti veikiančias jusles. Mane itin domina audiovizualinio performanso žanras, dermė sukuria stipresnį įspūdį nei atskiros šios meno raiškos priemonės. Tai leidžia giliau, tiksliau perteikti žinią. Kita vertus, tikiu, kad vaizduotė pajėgia užpildyti ertmes. Ne visi žmonės turi galimybę patirti viena ir kita.

Pirmiausia – ačiū už galimybę perklausyti trečiojo, dar neišleisto albumo. Kodėl selfis, kodėl dabar?

Paulius: Albumą pradėjome kurti, kai grįžau į Vilnių po Berlyne praleistų metų. Laikas ten mane privertė iš esmės permąstyti save, taip pat ir dabartinę pasaulio būklę, būdus, kaip veikiu šiomis aplinkybėmis. Gyvenimas Vokietijoje nebuvo pats lengviausias, tačiau daug išmokė. Susidūriau su plačiu Vakarų pasaulio elementų spektru – dalis jų buvo smarkiai nemalonūs, kitus pamilau. Grįžus į Lietuvą atsirado laiko tai suvirkšinti, reflektuoti muzikoje.

 

Ryčio Ilionio nuotrauka

 

Pauliau, tavo naujų kūrinių tekstuose teiginiai suskamba kaip klausimai.

tėtė sakė dirbk dirbk

mama sakė dirbk dirbk

mokytoja dirbk pirk

kunigėlis dirbk mirk

o aš seniai negyvas

lietuvos vampyras

tikras moteris ir vyras

(Žodžiai iš nebaigto kūrinio „Designer Prices“.)

 

o jeigu dar bijai to vilko, tai geriau ir neik į mišką

(Žodžiai iš nebaigto kūrinio „Don’t Go to The Woods“.)

Paulius: Tose eilutėse, kurias cituoji, susiduria daug skirtingų kontekstų. Dėl gender teiginio – asmeniškai nesijaučiu vyriškiausiu vyru planetoje. Gimiau turėdamas vyriškąją lytį, bet, sakyčiau, esu pakankamai moteriškas. Anksčiau, kai nešiojau ilgus plaukus, į mane kreipdavosi kaip į mergaitę. Ir šiomis dienomis taip nutinka, nes mėgstu dėvėti sijonus – kai kuriuos žmones tai trikdo.

Man artimi nebinarinės lyties tapatybės aspektai. Situacija pasaulyje vis dar smarkiai susijusi su patriarchatu. Jeigu pats kuruoju renginį, stengiuosi skatinti įvairovę. Tikrai nenoriu, kad dešimt iš dešimties didžėjų ar atlikėjų būtų vyrai, bet  mano minimas atvejis gana dažnas ir pakankamai sąmoningų menininkų ratuose. Tai netiesiogiai skleidžia žinią,feminizmo klausimas lieka aktualus.

Dalį albumo „Dirty Selfie Panorama“ kūrinių jau girdėjo MO muziejaus, Paryžiaus ir Liono meno erdvių lankytojai. Kodėl albumas įstrigo studijoje ilgiau, nei planavote?

Vytautas: Viena priežasčių – pavyko skambesiui suteikti pakitimų, kurie mums patiko. Tada atsirado noras dirbti toliau. Pagavome save mąstant: „Ei, čia visai geras rezultatas, kam skubėti – gal bus dar geriau?“ Aš ramus – galėtume albumą išleisti nors ir šiandien, kol kas po truputį jį klibiname toliau.

Ar buvo dienų, kai svarstėte – nežinau, ar pavyks iki galo?

Paulius: Pasitaiko, įsijungi paklausyti, ką įrašei, ir mąstai – kas tai?

Vytautas: Įdomu, kad mes pirmą albumą „AJAIAI“ (2018 m.) kūrėme sutarę dėl labai paprastų kriterijų, kas privalomai turėtų būti ištransliuota. Tuomet nevertinome priekabiai, patinka mums smarkiai ar ne. Jei mintys išsitransliuoja, viskas. Jei galvoji tik apie tai, kad privalo būti „gerai“, tada nesibaigia niekada.

 

Ryčio Ilionio nuotrauka

Ne tas atvejis šiuo metu?

Vytautas: Ne visai. Kartais reikia kokius tris mėnesius atsitraukti, nes girdi jau mechaniškai. Kai kada galvoju – kodėl anksčiau priėmiau šį sprendimą, kodėl man tai tiko? Gal šiandien atėjau neišsimiegojęs, gal šiaip nervingas esu ir dėl to skambesys atrodo nevykęs.

Paulius: Yra garso dizaino elementų, kurie leidžia paryškinti mintį. Galiu maniakiškai tobulinti balso efektų dizainą. Kadangi albumas yra apie tapatumo suvokimo laužymą, norėjau, kad kūriniuose tas balsas būtų ir „ne mano“, svetimas.

Vytautas: Į save kartais žiūriu taip – o, sėdi bičas, klausosi muzikos ir čia išgyvena tai, ką girdi.

Paulius: Laikas ilgina distanciją tarp manęs ir kūrinio. Ankstesnės IYE kūrybos, daugelio kūrinių iš esmėsnebegaliu klausyti. Iš pirmo mūsų albumo gal dvi dainos man priimtinos, su nauju greičiausiai irgi bus panašiai.

Dabar įrašinėdamas užduodu sau klausimą, ar ši daina, žinia man svarbi. „Dirty Selfie Panorama“ tokių yra ne viena. Būna, pamąstau, kad dainos „Comme des Garcons“ skambesys per daug popsiškas. Bet ją rašant verkiau toje vietoje, kur tu dabar sėdi. Tada suprantu, kad šitą kūrinį vis tiek pabaigsiu.

Man antrasis jūsų albumas, skečinis „Sveiki gyvi“, atrodo lyg niūrokas pokalbis su tebegyvenančiais, o albume „Dirty Selfie Panorama“, regis, nauja yra tai, kad atsiranda liūdesio, kuris ne visada eina išvien su pykčiu. Yra šviesos, susitaikymo, vis dėlto tai nebūtinai žymi jau praėjusį etapą.

Paulius: Jei lyginčiau su pirmuoju albumu, – jį įrašinėdami kūrėme manifestą. Viena iš nuostatų skelbė, kad norim būti cancelinti. Kaip niekam nežinomai grupei tokie tikslai buvo... (juokiasi).

Gali instagrame ir kitur kalbėti apie pasaulio blogybes, karus, verslus, kurie suvalgo visas bandeles nuo stalo ir nepalieka nieko kitiems, bet realybėje tai labai mažai ką keičia. Liūdnokas tas mūsų bėjėgiškumas, sudėtinga su juo gyventi. Aišku, yra revoliucinių idėjų. Esu sutikęs žmonių, kurie sakė: „Dar pamatysi mane per žinias...“

Smagu svarstyti apie neišleistą albumą kaip apie knygą, kurią paranku kuo labiau mistifikuoti dar prieš pasirodant knygynuose. Nekomercinės muzikos leidyba yra kuklus reikalas, bet tęskime – albumo pabaigoje ryški skambesio kaita, galėtum manyti, kad paskutiniai kūriniai, pradedant „Facade“, yra tarsi atskiras minialbumas.

tai buvo tik fasadas
paklydęs vadas
apgaulę naują radęs
pasirodymui paradas
nukrautas stalas
kai laukia badas
susitikimui kviečia po žeme

karalius hadas

kol dar tikim tikim tikim
tik neapsirikim

viskas tricky, tai padės
beni riki blicki yes eni

urbu nfs
taip skaičiuoji dieneles
(Žodžiai iš kūrinio „Facade“.)

Paulius: „Fasadas“ žymi lūžį. Nesakyčiau, kad pirmoji ­albumo dalis yra nenuoširdi, bet ji tamsesnė mūsų pusė, palyginti su paskutiniais kūriniais. Albumo pabaigoje tarytum randasi naujas susivokimas, tos tamsos įsisavinimas, užuominos į susitaikymą.

 

 

Ryčio Ilionio nuotrauka

 

Ar „Pilaitė“ po savo ankstyvųjų manifestų dar neša savyje intenciją ką nors steigti?

Paulius: Kuriame gana eklektišką muziką, tad sudėtingas klausimas.

Vytautas: Laikui bėgant, neatmesčiau, išsigryninsim.

Paulius: Gal kadaise stengėmės kurti muziką, kuri būtų „gera“. Bet yra kitas požiūrio taškas, sakantis, kad verta išmėginti tai, kas būtų labai „blogai“. Nemažai esu bendravęs su žmonėmis, pasakojančiais, kaip norėtų kurti, kaip jiesusiduria su įvairiais blokais. Jeigu pamėgintų įrašyti blogiausią dainą, bent 20 labai blogų sekundžių... Neverta bijoti klysti, bet kuriuo atveju suklysi.

Ką jums reiškia I. Kanto alėja jūsų rajone, Pilaitėje?

Vytautas: Kioską, kuriame parduodavo alų, draugą, bėgantį per automobilių stogus, ir senuką, besiskundžiantį šiuolaikiniais vaikais.

Paulius: Tai patekimas į DK, bet draugai žino, kad aš – SK.

 

Kviečiame žiūrėti ir klausytis IYE („Pilaitė“) kūrinių iš albumo „Sveiki gyvi“: https://bit.ly/48T58hw

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas