Šviesos ir šešėlių žaismas šiuolaikinės muzikos vakare

LMTA muzikologijos studentė Brigita Jurkonytė kalbina dirigavimo studentą Karolį Variakojį, kompozicijos studentą Dominyką Digimą bei violončelės studentą Arną Kmieliauską

Tamsa, vos keli šviesos blyksniai ir muzikos stilių margumynas vieno vakaro metu... Taip Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (apie koncertą „Literatūra ir menas" rašė praeitame numeryje) prisistatė naujas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Sinestesis", vadovaujamas dirigento Karolio Variakojo ir kompozitoriaus Dominyko Digimo. Šiuo metu ansamblį sudaro 20 muzikantų.
Įdomu sužinoti iš ansamblio vadovų bei atlikėjų, kaip ilgai teko laukti šio kolektyvo susikūrimo, kokie jų siekiai ir kaip jie įsivaizduoja savo koncertinę veiklą ateityje.

Dirigentas Karolis Variakojis. Fotografas - Kristijonas DirsėKokia Jūsų ansamblio susikūrimo istorija? Ar tai buvo ilgą laiką planuotas projektas?
Karolis Variakojis. Idėja gimė senokai, kai mokiausi dvyliktoje klasėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu statėme operą „Visi žmonės mirtingi" pagal Simone'os de Beauvoir romaną. Muziką komponavo jaunieji kūrėjai – Vitalija Glovackytė bei Andrius Arutiunianas. Operos muzikinė kryptis buvo moderni, muzikinė kalba pasižymėjo ekspresyvumu ir tai paskatino vėliau menų mokyklos koncertuose atlikti kitas Andriaus Arutiuniano kompozicijas. Deja, baigus mokyklą, visų muzikantų keliai išsiskyrė – daugelis išvyko studijuoti į užsienio šalis ir idėja suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį ilgą laiką nebuvo realizuota. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iš pradžių studijavau chorinį dirigavimą, kas tuos pirmuosius metus nesuteikė man daug džiaugsmo. Tuo metu apie ansamblio sukūrimą dar  intensyviai negalvojau. Antrame kurse jau pradėjau veikti šia linkme. Buvau užsidegęs ir pakalbėjęs su muzikantais, tačiau vis dar neturėjau nieko konkretaus. Ir pagaliau, šiais metais, pajutau, kad tai gali tapti realiu įvykiu. Pasitaręs su kompozicijos katedros vedėju Ryčiu Mažuliu, žiemą šią idėją pristačiau Kompozitorių sąjungoje. Ji buvo palankiai sutikta, nes jau turėjau atlikėjų kolektyvą, o prie organizacinių reikalų taip pat noriai prisidėjo ir jaunasis kompozitorius Dominykas Digimas. Jis nieko nelaukdamas pradėjo bendrauti su Kompozicijos katedros studentais, kurie išties buvo suinteresuoti atlikti savo kūrinius.

O kaip prasidėjo pats kūrybinis procesas? Ar iš karto sulaukėte pasiūlymų rengti koncertus, dalyvauti renginiuose ir t. t.?
Dominykas Digimas. Kompozitorių sąjungoje vykusio susitikimo metu dėstytojai Rytis Mažulis ir Ričardas Kabelis pasiūlė pavasarį surengti Kompozicijos katedros studentų koncertą. Jie maloniai pateikė mums kūrinių sąrašą. Nors ir su tam tikromis kliūtimis, sugebėjome gauti repeticijoms skirtas patalpas akademijoje ir pradėjome dirbti.
K. V. Priėmę pasiūlymą pirmą pasirodymą surengti akademijoje, netrukus sulaukėme ir kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus dėmesio. Jis mus pakvietė dalyvauti šių metų gegužės mėnesį vyksiančiame tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija".

Kokie šio šiuolaikinės muzikos ansamblio tikslai? Kuo jis turėtų būti išskirtinis tarp kitų modernias kompozicijas atliekančių Lietuvos kolektyvų?
D. D. Ansamblis yra ne vien dirigentas ir atlikėjai, jis įtraukia ir visus tuos, kurie inspiruoja patį kūrybinį darbą. Mes siekiame daug aktyvesnio bendro kompozitoriaus, dirigento ir muzikantų bendradarbiavimo, ko dabartinėje kultūrinėje situacijoje labai trūksta. Muzikantams tai neturėtų būti tiesiog atlikėjiška veikla, jie taip pat turi tapti ir kūrėjais. Svarbu paminėti ir tai, kad mūsų šiuolaikinės muzikos ansamblis priima bet kokią iniciatyvą iš įvairių menų atstovų. Jau pradėjome bendrauti su teatralais ir studentais iš kino sferos, su kuriais ruošiame projektą. Stengiamės išauginti naują menininkų kartą, kuri dalytųsi savo mintimis, nepabūgtų kurti bendrus planus.
K. V. Svarbi pati muzikantų motyvacija, noras groti. Visada akcentuoju techninį pasirengimą – niekada nenorėčiau, kad mūsų veikla kvepėtų neprofesionalumu, o labiausiai man rūpi, kaip atlikėjai mąsto, geba analizuoti ir kartu spręsti tam tikrus klausimus. Viso to labiausiai ir siektume.

Kompozitorius Dominykas Digimas.  Fotografas - Kristijonas DirsėMąstant apie repertuarą, kyla klausimas: ar norėtumėte labiau koncentruotis į lietuvių kompozitorių šiuolaikinius kūrinius, ar įtraukti ir kitų šalių autorių darbus?
K. V. Lietuvių kūrybos pristatymas tikrai turėtų išlikti mūsų pagrindine veiklos linija, juolab, kad jau turime ką parodyti. Būtų labai smagu atlikti ir vakarietiškos muzikos darbų, bet tam dar reikia laiko. Visas mūsų konkretus repertuaras susiformuos ateityje. Koncertai dar tik prasidėjo, viskas dar labai trapu.
D. D. Be to, norime atlikti dabartinių lietuvių kompozitorių opusus, kurie parašyti anksčiau, bet dabar nėra atliekami. Pavyzdžiui, Ryčio Mažulio „Canon Mensurabilis" fleitai, klarnetui, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui. Taip pat kreipiame dėmesį į mūsų dėstytojų kompozicijas, kurios buvo užsakytos tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida", vieną kartą atliktos ir užmirštos.

Jau turėjote pirmąjį savo pasirodymą, kuris galbūt daugiau siejamas su akademijos renginiais, nei su ansamblio debiutavimu, tačiau tai yra jūsų bendro kūrybinio darbo pradžia. Kokios buvo repeticijos? Kokios patirties pasisėmėte? Su kokiais sunkumais galbūt teko susidurti?
Arnas Kmieliauskas. Darbas šiame ansamblyje yra labai įdomus, Norime pamėginti tai, kas kuriama dabar ir nėra taip gerai pažįstama, kaip barokas. Visos repeticijos buvo naudingos ne tik kompozitoriams, kurie galėjo gyvai išgirsti savo kūrinių atlikimą, bet ir patiems muzikantams, kurie tobulinosi moderniosios muzikos srityje. Netrūko ir techninio pobūdžio iššūkių, jauni kompozitoriai ne visada atsižvelgia į tam tikras galimybes ar ne iki galo žino, kaip kas įmanoma, jie parašo tokių „everestų", į kuriuos po to dar reikia stengtis kopti. Tam ir buvo reikalingas kompozitorių ir muzikantų bendradarbiavimas, kad būtų artimiau susipažinta su pačiu atlikimo menu.

Ar kompozicijos katedros studentų koncerte buvo tokių opusų, kuriuos būtų galima įvardyti ne kaip kompozicijas, o būsenas, ritualus? Ką manote apie tokio tipo muziką?
D. D. Andriaus Maslekovo kompozicija „...liečiant aklus vandens šešėlius..." smuikui, violončelei, fortepijonui ir perskusijai buvo viena tokių. Manau, šį kūrinį galima įvardyti viso vakaro esme. Apskritai pastebima Andriaus Maslekovo tendencija naudoti Rytų estetikos principus. Dabartiniai lietuvių kompozitoriai vis labiau nutolsta nuo sudėtinga medžiaga perkrautų partitūrų ir atsižvelgia į paprastumą, kuris gali būti labai paveikus. Toks yra ir šio autoriaus darbas.
K. V. XXI a. lietuvių kompozitorių muzikai būdingas meditatyvumas ir garsų santykio, tembro sureikšminimas. Tokie kūriniai yra emociškai varginantys, klausant reikalauja ypatingo dėmesio išlaikymo. Kompozicijoje, kurioje yra daug kaitos – dėmesį taip pat beprotiškai sunku išlaikyti, tačiau minėta kitokio tipo muzika tave tarsi įtraukia. Daugiau problemų gali kilti atlikėjui, nes jam reikia susikurti visiškai kitokią vidinę atmosferą ir pasistengti klausytojui sukelti komforto jausmą. O kalbėdamas konkrečiai apie Andriaus Maslekovo kūrinį, galiu pasakyti, kad jame tarsi sulaikoma erdvė ir pasikeičia laiko pojūtis – jis tarsi sustabdomas ar pavirstantis didele, lėtai judančia laiko atkarpa. Tai labai įdomu.
D. D. Papildant mintį, galima teigti, kad klausytojui šiuo atveju lieka du keliai: arba pasiduoti tam ritualui, arba viską atmesti.

Arnas Kmieliauskas atlieka Dominyko Digimo kūrinį „Somnium“.  Fotografas - Kristijonas DirsėAr atlikėjams pavyko tai pajusti?
K. V. Repeticijos buvo visai kokybiškos. Aš džiaugiuosi savo atlikėjais. Visada jautėsi progresija, niekada nebuvo žengiama atgal ar vėl pradedama nuo kokio nors taško. Tokius kūrinius reikia repetuoti tik dalyvaujant visiems atlikėjams, klausantis vieniems kitų, nes čia nėra įprastos vertikalės traktuotės: atsisakoma aiškios struktūrų kaitos, kas keturis, tris ar du taktus, kaip mes esame įpratę – medžiaga vertikaliai komponuojama tik atsižvelgiant į instrumentų diapozonų santykius. Klausant ši muzika atrodo esanti lineari. Todėl repetuojant labai svarbu išlaikyti dėmesį, norint išvengti įvairiausių pasimetimų. Dirbant ties tokių kūrinių atlikimu, reikia patirties. Ateityje muzikantai tikrai tai perpras ir iš karto aiškiai žinos, kaip reikia mokytis tokių kompozicijų.
A. K. Pirmųjų repeticijų metu, klausantis iš šalies, atlikėjai tikrai atrodė labai susikaustę, susirūpinę savo natomis ir atlikimu, o ne informacijos perdavimu kitiems žmonėms. Tačiau vėliau to nebuvo jaučiama.

Kaip manote, ar šiuolaikinė muzika gali skambėti „koncertuose"? Galbūt šio žodžio vertėtų atsisakyti?
D. D. Lietuvių studentų darbai yra gana tradiciški, jų pasirodymai nėra taip stipriai nutolę nuo akademizmo kaip Vakaruose. Jei ir yra naudojama kokia netradicinė erdvė, nuo koncertinės formos nėra nusigręžiama. Performansai ar su muzika / garsu susijusios instaliacijos vis dėlto gyvuoja, bet labiau vizualiųjų menų atstovų kūryboje. Tam reikia turėti stiprų idėjinį „bagažą".
K. V. Koncerto formą dar galima puikiai išnaudoti, ją apžaisti, net priartinti prie performanso. Pavyzdžiui, šiame akademijos koncerte mes stengėmės pakeisti erdvę. Viskas vyko beveik tamsoje, šviesos buvo įjungiamos tik skambant muzikai. Taip pat visi atlikėjai sėdėjo scenoje. Esame dėkingi kolegai Kristijonui Dirsei, studijuojančiam kiną ir muziką Londone, kuris mums papasakojo apie erdvę, nurodė galimus meninius sprendimus, pasitelkiant šešėlius ir t. t.

O ar šis bandymas pakeisti erdvę susijęs su muzikos atlikimu? Ar galvojate išnaudoti erdvę ir kitų savo pasirodymų metu?
K. V. Tai pakeitė klausymosi procesą. Buvo svarbu palaikyti nuolatinį klausytojo dėmesį, nes koncertas buvo labai ilgas, su daugybe skirtingų kūrinių. Tomis šviesomis viskas buvo tarsi karpoma tokiais paveikslais, kuriais tapo pačios muzikinės kompozicijos. Ateityje, manau, svarbiausia galvoti apie tai, kaip reikėtų pasistengti visko bereikalingai neperkrauti ir pasiekti visišką paprastumą, išbaigtumą ir aiškumą.
D. D. Išnaudoti erdvę stengsimės ir kituose pasirodymuose. Gal koncerto forma ir išliks, bet priemonės bus naudojamos jau kitos, tam, kad išvengtume akademinio formato.

Įdomu, kokie buvo profesionalių kompozitorių, dėstytojų atsiliepimai apie koncertą?
D. D. Dėstytojai – Rytis Mažulis ir Raminta Šerkšnytė – buvo patenkinti pačia koncerto dramaturgija, pasirinkta koncepcija. O kompozitorė Raminta Šerkšnytė net teigė: „Man muzikos patinka klausytis tamsoje." Kitas lietuvių modernių kompozicijų autorius Ričardas Kabelis paminėjo, kad tai buvo pirmas kartas po trisdešimties metų, kai bendradarbiavo atlikėjai ir kompozitoriai.
K. V. Mindaugas Urbaitis, kuris jau ne vienerius metus palaiko mano idėją turėti savo šiuolaikinės muzikos ansamblį ir yra tartum mūsų emocinis globėjas, po šio renginio mus dar labiau paskatino judėti toliau. Jis net mano, kad taip atkakliai dirbant šia linkme, mūsų ansamblis gali pasiekti nemenko lygio.

Administraciniai reikalai yra neatsie­jami nuo koncertinės veiklos. Tam reikia nemažai pagalbininkų, kurių dar neturite tiek daug. Ar nebuvo sunku?
D. D. Toje „organizacinėje virtuvėje" darbuojamės kartu su Karoliu, tačiau turime kartu dirbti ir meninėje terpėje. Administraciniam mūsų kolektyvo darbui tikrai reikalingi pagalbininkai, ypač sudarinėjant tvarkaraščius, todėl maloniai laukiame norinčių prisijungti.

Kokie Jūsų artimiausi ateities planai?
D. D. Mūsų ansamblio oficialus prisistatymas įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje, balandžio 23 d. Atliksime Ryčio Mažulio „Canon Mensurabilis", Ramintos Šerkšnytės „Rytų elegiją" styginių kvartetui, Ramūno Motiekaičio „Tylinčių daiktų muziką" styginių orkestrui, Dominyko Digimo „Prisilietus prie saulės" fleitai, dviem klarnetams, dviem smuikams ir dviem violončelėms bei Andriaus Maslekovo O-DOBI fleitai, anglų ragui, klarnetui, voltornai, fagotui. Vėliau dirbsime su jaunaisiais kompozitoriais –­ Matu Drukteiniu ir Edmundu Seiliumi, kurie parašė 66 minučių muziką prancūzų nebyliam siaubo filmui „La chute de la maison Usher". Šis projektas sceną išvys balandžio 27 d. Sluškų festivalyje, o gegužės 2 d. – Nacionalinėje dailės galerijoje. Taip pat planuojami kolektyvo pasirodymai ir kasmečiame tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija". Vienas iš koncertų, vyksiantis gegužės 18 d., šiuolaikinės muzikos ansamblio gerbėjus kvies apsilankyti ir pačiuose Druskininkuose. Atrodo, kad ateinantys du pavasario mėnesiai bus itin aktyvūs ir įdomūs.

Ačiū už pokalbį.

Garso įrašai - mixcloud.com/literaturairmenas