Tautė Bernotaitė. Sekso nusikaltimas

Mergaitė sėdėjo ant kėdės supynusi kojas.

Salėje užtemo šviesos.

Staiga prasiskleidė užuolaida.

Aišku, kad raudona.

 

Man patinka garsas, nes jis išjudina mano vandenį. Kas buvo užsistovėję, susiteliūskuoja. Vienoje pasakėčioje teigiama, kad tik nusistovėjus drumzlėms, gali pamatyti dugną. Kokia ten paslaptis nuskandinta.

Ar ieškau garso, kad tik nepamatyčiau tos paslapties? Kad tik drumzlės nenusėstų. Noriu teliūskuotis, teliūskuotis. Kai užgroja „Prodigy“ „No Good (Start the Dance)“, visi plaukeliai pasistoja. Viskas, kas skauda, tampa gyva. Fuck you, terapeute. Tu taip nepašiauši.

Aš trypiu visu savo kūnu. Visu savo dideliu svoriu talžau grindis. Gal pagaliau prasmegsiu skradžiai.

Girdžiu, kad dar dvi kojos pradeda trypti. Koks malonumas trypti ne vienam. Mes esam trypiantieji. „You’re no good for me, I don’t need nobody. / Don’t need no one, that’s no good for me.“ Didžiausias melas. Man reikia. Ir daug. Visų, jei įmanoma. Ar galėtumėt visi mane mylėti? Gal tada pakaktų? Visi, kurie scenoje, esam pustuščiai. Puspilniai ir pustuščiai. Kas ką nusveria. Aktoriai, šokėjai, dainininkai. Visi esam indai. Per mus kažkas pilstoma. Ne šiaip indai, gal kolbos? Eksperimentinės kolbos. Šokančios kolbos. Piešiančios kolbos. Rašančios kolbos. Niekas nieko nežino, visi laboratorijoj.

Pasilenkiu prie vyro žilais plaukais paklausti, koks čia stilius.

Hardcore. Acid. Breakbeat.

Visi šie garso skoniai ištirpsta jau ant liežuvio ir taip daug greičiau patenka į sistemą. Acid. Rūgštu. Koks svarbus pojūtis. Kokia gera emocija. Kaip jautiesi? Rūgščiai.

Sulaužyk ritmą. Break that fucking beat. Man bloga nuo esamo ritmo. Nuo kas pora metrų kaip „kofeinai“ besidauginančių dvasingumo pardavėjų. Nuo visų pastelinių istorijų instagrame. Nuo dangstymųsi žodžiu „investicija“ vietoj „kaina“. Jei dar kas nors parašys „investicija į save“, pradėsiu spjaudyti žmonėms į veidus. Esu spjovusi žmogui į veidą. Mergaitei. Klasiokei. Garbanotai. Su akinukais. Vilkėjusiai raudoną kostiumėlį Rugsėjo 1-ąją penktoj klasėj. Tapom draugėm kuriam laikui. Neatsimenu tik, ar po spjūvio, ar prieš. Ji buvo keista. Net jos skausmo išraiškos buvo keistos. No good. Ji neatitiko mano skausmo stiliaus. Gal ji buvo garage rock skausmas. Gal net heavy metal. Per heavy.

 

Antano Dubros nuotrauka
Antano Dubros nuotrauka

 

Muzika yra vibracijos. Viskas yra vibracijos. Aš esu vibracijos. Aš esu muzika. Ar jums patinka manęs klausytis? Ar norėtumėt pagal mane šokti? Koks stilius būčiau... Faktas, kad elektronika. Kuo daugiau sintetinio garso. Sintezėse daugiausia jausmų. Tikrai nebūčiau popsas. Nepriaugau iki popso.

Aš šoku vis plačiau. Gal taip tikiuosi pavirsti paukščiu ir išskristi. Šokis yra gražus skausmo užvalkalas. Dar gražesnis – daina. Kūrinyje „Sex Crime. 1984“ Annie dainuoja: „How I wish I was unborn. Wish I wasn’t living here.“ Toks smagus kūrinys.

Ar būtų galima tėvus paduoti į teismą už tai, kad jie pasimylėjo? Į kalėjimą sodina nesuderintai atėmus gyvybę, bet neprašytai ją suteikus – jau ne? Per „Eli Makbyl“ vienišas vyras padavė į teismą visus pardavimų agentus, kurie jam skambinėdavo su pasiūlymais. Kaskart keldamas ragelį vyras tikėdavosi, kad jį pagaliau kas nors prisiminė. Kad kam nors jis rūpi. Bet jo numerį rinkdavo tik pardavėjai. Nepamenu, ar jis laimėjo bylą.

Ši byla jau pralaimėta. Jau viskas. Jau esi gyvenime. Gali tėvams statyti kiek nori kalėjimų tolimiausiose šalyse, storiausiom sienom, bet jie visada šalia. Jie moka pažeisti visus suvaržymų orderius ir išsisukti nuo bausmės. Jei tave domina kančia, gali nubausti nebent save. Tik save gali įmesti į kalėjimą ir užsidaryti nuo visuomenės. Sex Crime. Aš esu sex crime. Aš esu nesuderinta su manimi gyvybė. Jau iš karto buvo pažeistos visos mano ribos. Dar nežinau, ką būčiau sakiusi, jei būtų atsiklausę.

Pafantazuokim, kaip galėčiau išteisinti tėvus. Gal pati juos vis dėlto kažkaip įkalbėjau? Juk nežinau, kuo buvau iki gimimo. Gal buvau lovos spyruoklė. Gal leidau pasikartojantį įkyrų garsą. Kuris panėšėjo į „taj tu, taj tu, taj tu, taj tu, taj tu“? Ir taip jie apsigavo, kad yra vienas kitam skirti. Sekso nusikaltimai neįvyksta be kruopelės vilties, kad ten rasi meilę. Niekas neįvyksta be kruopelės vilties, kad ten rasi meilę. Visi esam truputį nusikaltėliai. Akimirkų prievartautojai. Duok man viską čia ir dabar. Viską, ko taip trūksta. Ar turite mano tuštumos dydžio Viską?

Prievartaujam, kad būtų gera patirtis restorane, nes tik taip pasijusim laimingi. Prievartaujam, kad būtų geras spektaklis, nes tik taip pasijusim kupini. Prievartaujam, kad norus tenkintų mylimasis, nes tik taip pasijusim svarbūs. Akimirkų prievartautojai. Laimės prievartautojai. Gyvenimo prievartautojai.

Dabar jau pasidarė baisu, kad gyvenimas manęs nepaduotų į teismą. Atsiprašau, kad taip tave spaudžiu, gyvenime. Atsiprašau, kad neklausau tavo plano. Kad negirdžiu, ką man kuždi. Ką siūlai. „Prieš pasakydami savo gyvenimui, ką planuojat su juo daryti, paklausykit, ką gyvenimas planuoja daryti su jumis. Prieš pasakydami savo gyvenimui, kokių tiesų ir vertybių norit laikytis, leiskit savo gyvenimui jums pasakyti, kokias tiesas jūs įkūnijat, kokioms vertybėms atstovaujat“, – rašė kvakeris Parkeris Palmeris. Qua­ker. Kvakeriais būtų galima vadinti visus naktiniuose klubuose šokančius žmones. Tokius liūdnus, kaip sakė Nicolas Jaaras. Visi savaip bando atsikratyti lavos. Žemės kvakeriai.

Kokias tiesas aš įkūniju? Ką įkūniju, kai šoku pagal trankią muziką? Man atrodo, vieną dalyką: aš noriu gyventi. Nesvarbu, kokią hardcore muziką rašė „Prodigy“. Jei kūrė, vadinasi, norėjo gyventi. Gal ir mano tėvai norėjo gyventi. Gal aš jų daina. Jų „No Good (Start the Dance)“. Nesvarbu, kad grupė iširo. Muzika liko. Pašokim pagal mane.

Atsiimu kaltinimus, gyvenime. Esi laisvas eiti.

O aš noriu ištekėti už spotifajaus algoritmo.


Tautė Bernotaitė – prekių ženklų pavadinimų kūrėja, laisvai samdoma žurnalistė, radijo laidos „Žaidžiam žmogų“ bendraautorė, žaidimo žodžiais platformos „Bendratis“ įkūrėja, in jogos mokytoja ir kūrybinių jogos stovyklų vedlė.