Pabaiga. Pradžia 41 numeryje

„Keidžiški siurbliai“ Filharmonijoje

Spalio 25 dieną festivalis „Gaida“ persikėlė į Nacionalinę filharmoniją, kurioje atsivėrė keidžiškos realybės pripildyta erdvė. Kas nežino amerikiečių kompozitoriaus Johno Cage’o muzikos ir galvoja, kad ji turi romantikams būdingų melodinių bruožų, į tokius koncertus geriau tegul nevaikšto arba prieš eidamas bent trumpai pasidomi šia eksperimentine muzika. Ką galėtumėte pagalvoti, kai scenoje pastatytos kėdės, ant kurių galbūt šiek tiek teatrališkai sėdi solistė Ieva Prudnikovaitė, smuikininkas Artūras Šilalė ir perkusininkas Tomas Kulikauskas, iš termosų gurkšnoja kavą bei „šampaną“, o netoliese sukiojasi pianistas Petras Geniušas bei kitas perkusininkas Vladimiras Tarasovas ir, stuksendami į įvairius instrumentų paviršius, tarsi išbando erdvės skambesį. Kol galiausiai V. Tarasovas išsitraukia dulkių siurblį ir pradeda siurbti sceną, vis žvilgčiodamas į natas ir skaičiuodamas, kokiu dažnumu įjungti bei išjungti prietaisą.
Kai kurie žiūrovai buvo pasipiktinę tuo, į ką pavirto Filharmonijos scena (tai buvo galima girdėti iš šnabždesių ir aktyvių diskusijų, kilusių salėje). Jeigu „MusikFabrik“ savo projektu sujaukė mūsų tradicinę scenos sampratą, kurią pakeitė vientisa erdvė, „apsinuoginusi“, neturinti jokių pertvarų, tai šiuo atveju visas scenoje daromas show atrodė tarsi įsibrovimas į kieno nors kambarį ir žmonių elgesio stebėjimas, kai stebimieji, norėdami mus sudominti, nustebinti – nebūtinai groja, kalba, šoka, dainuoja ar vaidina – galbūt jie tiesiog tyli?
Po tokio „nesusipratimo“ į scenos vidurį tvirtai įžengusi Ieva Prudnikovaitė atliko kompozicijas „A Flower“, neturinčios jokio teksto ir skambančios tarsi vokalizė su skiemenimis „ua“, „a“ taip pat „The Wonderful Widow of Eighteen Springs“ (pastarosios tekstas paimtas iš Jameso Joyce’o „Finegano šermenų“) – čia žodžius mecosopranas atliko ištęstai, kurdama hipnozės nuotaiką. Uždarytu fortepijono klaviatūros dangčiu akomponavo P. Geniušas, dangtį mušdamas pirštais, krumpliais bei kitomis rankų dalimis, vis keisdamas garso aukštį bei intensyvumą.
Kai kurių klausytojų nuomone, legendinis Cage’o kūrinys „4’33“, kurio metu atlikėjai nieko neveikia, tik tylėdami varto natas ir skaičiuoja laiką, tapo paskutiniu lašu, perpildęs standartinio mąstymo kantrybės taurę. Nepatenkinto klausytojo viešas pareiškimas, kad jis nieko nesupranta, bei išėjimas iš salės buvo palydėtas smalsių žvilgsnių, kėdžių girgždėjimo ir juoko. Kai kurie klausytojai, matyt, turintys pagreitintus laiko matuoklius, sugebėjo ploti, net neišlaukę tų lemtingų minučių. Vis dėlto kūrinys šį vakarą iš tiesų skambėjo savitai. Kilo klausimas: kas iš tiesų mums reikšmingiau, gal net sutrikdo? Ar muzika – garsas, suskambėjęs tyloje, ar tyla, suskambėjusi triukšme? Dabartiniai žmonės pripratę prie foninio ūžesio. Nesvarbu, ar tai būtų gatvės šurmulys, ar televizija, radijas, tačiau esmė ta, kad be to jau nebegalime gyventi. Atsiranda tarsi kažkoks išgąstis, protestas, kai nutyla tai, iš ko tikėjomės dar daugiau garsų (šiuo atveju atlikėjai koncerte). Kodėl klausytojai pradeda bruzdėti, kasytis, kosėti? Juk tik retu atveju dėl to, kad jam išties niežti arba jam bronchitas. Žmogus tiesiog jaučia diskomfortą tyloje, o ypač tada, kai yra ne vienas: „Nejaugi aš leisiu kitam, nepažįstamajam, sėdinčiam šalia, išgirsti savo širdies dūžius, ir dar tokius neįprastus, tokius, kurie atsiranda tik tyloje ir tik tada, kai aš ištrūkęs iš kasdienybės? Tada jis galbūt perskaitys mano mintis, sužinos mano silpnybes ir mane pažeis. O taip, jis būtinai norės mane pažeisti... “ Taip šaukia kai kurių iš mūsų pasąmonės balsas. Tą rodo ir kūrinys „4’33“; nors sukurtas 1952-aisiais, savo tyla vis dar stebinantis.
Originaliai nuskambėjo V. Tarasovo kompozicija „Laikrodžių parduotuvė naktį“ preparuotam fortepijonui ir mušamiesiems, leidusi patikėti slaptu ir istorijų kupinu naktiniu laikrodžių gyvenimu. Įdomus „kambario“ personažas buvo amerikiečių poetas ir vertėjas Kerry’s Shawnas Keysas. Visą laiką prasėdęs krėsle, prabilo tik per savo paties kompoziciją „Concert for Cage“, deklamuodamas eilėraštį. Spalio 25-os dienos „keidžišką reikalą“ užbaigė visi scenos dalyviai, susėdę aplink stalą ir atlikę kompoziciją „Living Room Music“, išnaudodami ne tik patį stalą, bet ir ant jo padėtus įrankius, virtusius mušamaisiais instrumentais. [Visgi koncerte girdėjome ir romantikos, A. Šilalei ir P. Geniušui atliekant J. Cage’o Noktiurną bei Šešias melodijas. – red.]
Kitokiais mušamaisiais grojo „Amadinda Percussion Group“ iš Vengrijos. Ansamblis į Vilnių atsivežė 6 marimbas, 4 poras bongų, 2 vibrafonus bei kitų mušamųjų instrumentų, kurių magišku skambesiu spalio 24 dieną užpildė Šiuolaikinio meno centro erdves. Šis ansamblis paveikumo siekė jau visiškai kitomis priemonėmis. Ir rezultatais neturėjo nusivilti. Tai nebuvo tik atliekama muzika. Naujai aprengta laiko patikrinta monotonija sukėlė šių dienų ritualo pojūtį. Atlikėjai, tarsi slapti šamanai, įėjo į jiems skirtą erdvę žinodami, jog ir šiandien vyksta daugybė apeigų, kuriose kasdien dalyvaujame, to net nežinodami. Vis tik toks koncentruotas ir kryptingas „šamanizmas“ jautresnės prigimties klausytojus galėjo vesti net į lengvą transą, o racionaliam protui blokuojant šį pojūtį, sukelti nervingumą, galvos skausmą.

Premjera – dovana ar duoklė

Kiekvienais metais festivalyje pristatoma daugiau arba mažiau naujų kūrinių, iš kurių tikimasi kažko ypatinga. Premjeros pritraukia recenzentus, kolegas, mėgėjus, o pačiam kūrinio autoriui tai tarsi dar vienas tapatybės, egzistavimo įrodymas. Kūrinio pristatymas tai tarsi silpno kūdikio parodymas miniai, kurioje gali būti ir šventasis, ir senė ragana. Niekada nežinosi, kurio iš jų akis pirmoji pažvelgs į kūdikį, kai atidengsi jį prieš juos. O juk nuo to priklauso, ar jis vos gimęs bus pasmerktas žūti, ar stiprės ir gyvens tarp žmonių.
Dar nespėjus atsikvėpti po audringo vakaro su „Bang On A Can All-Stars“, spalio 20 d. mūsų horizonte pasirodė ispanų kamerinis „Plural Ensemble“, atlikęs ne tik savo tautiečių bei italų kūrinius, tačiau ir Vytauto Germanavičiaus TAN-GO fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui. Tai buvo viena subtiliausių festivalio premjerų, nesviedusių į veidą jokio brutalumo, neprodukavusi destrukcijos. Kūrinys skambėjo išties dviprasmiškai: pavadinimo skiemenys artimai siejasi su Kinijos kultūra (tan – Kinijos karalystė, go – senovės kinų žaidimas su akmenukais), todėl muzika, galima sakyti, išlaikyta rami bei solidi; tačiau nutrynus brūkšnelį tarp skiemenų, pavadinimas byloja apie tango šokį, kurio aliuzijos kūrinyje buvo taip pat labai aiškios – taigi, skvarbus šokio ritmas bei melodiniai vingiai neišsiveržė iki aistringos beprotybės, o buvo sukaupti ir gilūs.
Tą pačią dieną Nacionalinėje filharmonijoje įvyko festivalio koncertas, kuriame skambėjo net keturių kūrinių premjeros, jas atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas austrų dirigento bei kompozitoriaus Rolando Freisitzerio. Pirmasis kūrinys, skambėjęs to vakaro scenoje – jauno lietuvių kompozitoriaus Alberto Navicko „Kadencijos“, pasižymėjęs itin subtiliu akustiniu skambesiu, kur skaidri faktūra vis tamsėja, kol galiausiai pavirsta į siaurą šėlstantį koncentruotą tamsių emocijų verdantį gniutulą, kuris atsiveria kibirkščiuodamas, skleisdamas patosiškumą, netgi primygtinai reikalaudamas dėmesio. Dramatizmu bei didėjančios įtampos pulsacija buvo panaši Ramintos Šerkšnytės kompozicija „Ugnys“, kurioje girdėjosi net tam tikros Beethoveno muzikos nuotrupos, savaip plėtodamos kūrinį. Ondrejaus Adameko „Dusty Rusty Hush“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip kūrinys, pasakojantis vieno fabriko istoriją, paremtą gal net socializmui būdingu moralu. Naudojami instrumentai kuria fabriko triukšmo imitaciją, kuri iš atsitiktinio, neharmoningo skambėjimo pereina į darnų, užtikrintą įrenginių darbo garsą, nutraukiamą spengiančios tylos. Čia tyla ne tokia kaip, tarkim, J. Cage’o kompozicijose, kur ji prasminga, gyva, pulsuojanti. Šitoji tyla tuščia, viską užbaigianti ir tarytum pasmerkianti tamsai, nenorom primenanti W. Shakespeare’o „Hamleto“ eilutę „O toliau tyla“. Ir nebesvarbu, kad teoriškai kūrinys kalba apie sustingusį, nebeveikiantį fabriką, kurio uždarymas sujaukė ir sužlugdė žmonių – darbininkų gyvenimus. Dabar atrodo, kad tas senas sustingęs fabrikas esi tu, po to, kai tavo sunkiu darbu kurtos ir šiaip ne taip harmoningai sutvarkomos vertybės dėl kažkokio išorinio mažmožio sustojo. Ir jos, kaip tie seni įrenginiai, tebėra, neišmeti jų, bet tiesiog nebesinaudoji. Stoja tyla. Absoliuti. Muziejinė. Koncertas baigėsi Kaijos Saariaho kūriniu D’OM LE VRAI SENS (pavadinimas yra frazės A mon seul desir (Ko geidžia mano siela) anagrama), kurio metu klarnetistas Karis Kriikku vaikščiojo po salę, palaipsniui judėdamas scenos link (aišku, vėliau ją pasiekdamas). Dėmesys, sutelktas į šį judantį objektą, tamsioje salėje baltai apšviečiamą jį sekančio galingo prožektoriaus, kartais išbalansuodavo klausos pojūčius. Galbūt to ir siekta norint apžavėti klausytoją, kad jis nesigilintų į muzikinę kompozicijos pusę.
Su industriniu garsynu susijęs ir Mykolo Natalevičiaus kūrinys „Vakaras Vilniaus geležinkelio stotyje“, kurį šalia prancūzų Philippe’o Leroux, Jean-Luco Hervé, Tristano Murailio bei italo Marco Momi kūrinių atliko prancūzų kamerinis ansamblis „L’itineraire“. M. Natalevičiaus kompozicija anaiptol nepasirodė triukšminga, sakyčiau, gal kiek sentimentali.
Palikę geležinkelius ir fabrikus nuošalėje, spalio 26 dieną jau paskutinį kartą susirinkome į Šiuolaikinio meno centrą, kur išgirdome dar vieną premjerą. Justės Janulytės „Debesų stebėjimas“ balsams, dvigubam pučiamųjų kvintetui ir dvidešimčiai styginių, iš pradžių sužavėjęs latvių publiką, dabar atkeliavo prisistatyti mums. Jį atlikęs Latvijos kamerinis orkestras „Sinfonietta Rīga“ bei choras „Kamer...“ taip pat pristatė du austrų kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso opusus. Kaip nepaminėsi ir baigiamojo festivalio koncerto Kongresų rūmuose, kur atlikti (vėl) du Haaso kūriniai, 4-oji Vytauto Laurušo simfonija bei Algirdo Martinaičio „Summa“ (Gyvulių mišios), solistus Asmik Grigorian, Mindaugą Zimkų ir Nerijų Masevičių pavertusi neįvardytais personažais su juokingais kostiumais, o chorą „Jauna muzika“ privertusi paskęsti bereikšmių ir liturginių žodžių tekstuose ir zysti kaip bitėms. Kūrinio kulminacija – pro sceną praėjęs, bitininko kostiumu apsirėdęs kūrinio autorius.
„Gaidos“ festivalis ne tik atsakingai žvelgė į žiūrovų poreikius, bet ir ieškojo kompromiso, bandė spręsti socialines problemas. Tačiau kūriniai bei sumanymai sensta kiekvieną akimirką, kompozitoriui pataikyti į tokį tašką, kurio nori klausytojas, tampa beveik neįmanoma. Agresyviu dabarties ritmu trūkčiojantis ryšys tarp kūrėjo, kūrinio ir klausytojo tai suintensyvėja, tai nuslopsta. Tačiau svarbu nepavargti ieškoti, gilintis, kartais ko nors atsisakyti, bet vėliau gauti dvigubai – toks jau tas gyvenimas.