„150 metų Europa siuntinėjo amerikiečiams savo operas, todėl dabar aš jas parsiųsiu jiems atgal", – yra pasakęs amerikiečių avangardistas J. Cage'as, ypač nemėgęs itališkosios sceninės muzikos karalienės. Ir nors šis žmogus neturi nieko bendra su miuziklo žanru (taip sakydamas, jis turėjo omenyje savo paties kuriamą europietiškų operų pastišų ciklą „Europera"), vis dėlto jo tautiečiai taip ir padarė. Gerokai transformavę dramma per musica (taip baroko epochoje vadintos operos) ir kai kurias jos komiškas seseris, parsiuntė ją atgal miuziklo pavidalu.
Miuziklas – žanras, įsikomponavęs tarp populiariosios ir rimtosios muzikos. Jo muzikinė kalba artima populiariajai muzikai, o siužetuose paklotos rimtos dramos. Tiesa, atsirado jis iš komiško muzikinio vaidinimo – anglų kalboje žodis „musical" likęs nuo žodžių junginio „musical comedy" – muzikinė komedija. Būtent todėl istorikai ir nesutaria, koks kūrinys galėtų būti laikomas pirmuoju miuziklo pavyzdžiu. Tačiau nusistovėjusį pavidalą jis įgavo sulig R. Rodgerso „Oklahoma!", 1943 m. tapusia tikra sensacija ir atitikusia visus šio žanro reikalavimus – miuziklo aktoriai turėjo dainuoti, vaidinti ir šokti. Netruko pasaulį išvysti ir kiti jau seniai klasika tapę kūriniai – to paties autoriaus „Muzikos garsai", L. Bernsteino „Vestsaido istorija", C. Porterio „Bučiuok mane, Keite", J. Kanderio „Čikaga" ir kiti.
Miuziklas radosi ir vystėsi kartu su populiariąja muzika, tad ir jo muzikinė kalba, atmainos ir raida su pastarąja yra glaudžiai susijusios. Gimęs Amerikoje, bet išpopuliarėjęs Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir įgavo savitą pavidalą – nuo pirmtako skyrėsi romantiškesniais siužetais, lyriškesnėmis melodijomis. Tad išskiriami du miuziklo modeliai – amerikietiškasis Brodvėjaus ir britiškasis Vestendo, iš kurių atsirado ir smulkesnių atmainų, pvz., folkloro miuziklas, miuziklas-pasaka, šou miuziklas ir panašiai. Kaip vieną ryškesnių subžanrų reikėtų paminėti ir roko operą, kuriai terminą sugalvojo britų roko grupė „The Who", 1969 m. įrašiusi albumą „Tommy". Šis turėjo siužetą, o dainos siejosi tematiškai ir intonaciškai, tad yra laikomas pirmuoju roko operos pavyzdžiu.
Kitose šalyse miuziklų kurta gerokai mažiau, ir jie buvo komponuojami daugiau ar mažiau remiantis Brodvėjaus, Vestendo ar roko operos modeliais, tad atskirų žanrų ar srovių nesuformavo.
Lietuvoje šis žanras yra ganėtinai populiarus – lietuviškų pavyzdžių turime pakankamai, kad galėtume įžvelgti net kelis raidos etapus; radosi žanras veikiau ne iš noro kopijuoti vakarietiškuosius, o mėginant sujungti dramą su populiariosios muzikos stiliumi. Nesunku pastebėti ir tendenciją, kad muzikiniai teatrai stato vis daugiau amerikietiškų ir britiškų šio žanro kūrinių, o pats naujausias lietuviškasis – K. Mašanausko „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" – surinko pilnutėles arenas. Tad galbūt kalbėdami apie miuziklą Lietuvoje, galime netgi įvardinti atskirą – lietuviškojo miuziklo – atmainą?
Lietuviškojo miuziklo pradžia tam tikru atžvilgiu yra susijusi su šio žanro korifėjaus brito A. L. Weberio kūryba. Jo plunksnai priklauso garsiosios „Katės", „Operos fantomas", „Evita", taip pat kontroversiškoji roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė" (1970, libretas T. Rice'o), kurį laiką Europoje net buvusi uždrausta. Pastarasis kūrinys pasaulį išvydo albumo pavidalu, scenoje pradėtas statyti šiek tiek vėliau. Ir tikriausiai daugelis nežino, kad garsioji roko opera kaip spektaklis pirmą kartą Europoje buvo pastatytas būtent Lietuvoje 1971 m. Tiesa, pogrindyje, nes muzika iš Vakarų tuomet buvo draudžiama. „Tai buvo toks įvykis, apie kurį žinojo visi, ir drauge – niekas. Buvo keičiamos datos, juos persekiojo saugumas, tai buvo draudžiama", – apie pirmąjį „Jėzus Kristus superžvaigždė" pastatymą pasakojo aktorius K. Jakštas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, tuomet dar pirmakursis V. Petkevičius teigia jautęs, jog tai buvo žaidimas su ugnimi. Šią pavojingą idėją generavo ir įgyvendino K. Antanėlis – būsimos pirmosios lietuviškos roko operos autorius, kūrinio partitūrą iš nelegaliai gauto įrašo ir iš klausos užrašęs per naktį. Negana to, kad šį kūrinį viešai atlikti buvo nesaugu, pasirinkta ir ypatinga data – gruodžio 25-oji. Ir nors informacija apie renginį plito „iš ausies į ausį", per premjerą Vilniaus dailės akademijos salė buvo pilnutėlė. Žinoma, su hipių judėjimu siejamas veikalas tapo atspirties tašku lietuvių kompozitoriams.
Pirmasis lietuviškas miuziklas sukurtas 1973 m., ekranizuojant K. Borutos apysaką „Baltaragio malūnas". Muzikos autorius – V. Ganelinas, libreto – S. Geda, režisierius – A. Žebriūnas, 1974 m. baigęs savo darbą. Kam ir kaip kilo mintis kurti pirmą lietuvišką miuziklą, nėra aišku, tačiau kompozitorius M. Urbaitis teigia, kad idėjos autorius tikriausiai buvęs A. Žebriūnas, iš anksto pasiūlęs konkretų siužetą su konkrečiais aktoriais, tuomet paprašęs V. Ganelino sukurti muziką, kuri būtų kur kas daugiau nei muzikinis fonas. Vokalines partijas filme atliko ne aktoriai, o dainininkai: A. Chomentauskaitė (Jurga), V. Kernagis (Girdvainis), J. Rupša (Pinčiukas), B. Dambrauskaitė (Uršulė), V. Malinauskas (Baltaragis).
Galima drąsiai teigti, kad „Velnio nuotaka" jau seniai tapo lietuviško miuziklo klasika – melodijos atpažįstamos muziko mėgėjo ir profesionalo. Prie sėkmės prisidėjo ne tik puiki A. Žebriūno ekranizacija, bet ir lietuvių folklorui artimos išraiškingos melodijos, kai kur, tiesa, nuspalvintos žydiškos muzikos koloritu. Šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre rodomame pastatyme Girdvainio vaidmenį atliekantis dainininkas J. Milius pasakoja, kad „Velnio nuotaka" yra lankomiausias spektaklis: „Žinoma, daug kas matė filmą... Bet ir pats miuziklas jau yra nacionalinis, su lietuviškomis šaknimis. Muzika užburia ir gerai nuteikia, tad žmonės išeina pasikrovę energijos."
1974 m. Panevėžyje buvo pastatytas ir pirmasis miuziklas teatre – K. Sajos ir G. Kuprevičiaus „Devynbėdžiai". Kompozitorius pasuko moderniu keliu: roko muziką papuošė folkloru. Spektaklis tapo sensacija. Muzikos autorius prisimena: „Režisieriaus Blėdžio prižiūrimi siautėjome itin drąsiai"; veiksmas vyko „visų laikų didžiausio teatrinio diktatoriaus Miltinio irštvoje – jo naujajame dramos teatre, kuris visoje sovietinėje erdvėje garsėjo kaip visai kitoks ir kitaip besireiškiąs kūrybinis objektas". Beje, pernai Panevėžio J. Miltinio dramos teatre režisierius M. Meilūnas šį miuziklą pastatė vėl. Tiesa, kiek kitoniškai – sutrumpino tekstus. Tačiau tekstų autorius K. Saja buvo patenkintas: „Man dar įdomiau, kad pjesė pastatyta kitaip." „Devynbėdžius" repertuare taip pat dabar turi dainų ir šokių ansamblis „Lietuva".
Įkvėptas „Devynbėdžių" sėkmės Panevėžyje, tais pat metais G. Kuprevičius parašė naują, taip pat klasika tapusį miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais", Lietuvoje pastatytą tik 1976 m. Jaunimo teatre (iki tol buvo premjera Latvijoje). Miuziklas turi ir sukūrimo istoriją: muzikos autoriumi iš pradžių buvo pasirinktas M. Urbaitis, o libreto – S. Šaltenis; prisidėjus antram libretistui L. Jacinevičiui, M. Urbaitis nebuvo labai patenkintas šia komanda ir atsisakė bendradarbiauti; muziką ėmėsi kurti G. Kuprevičius. M. Urbaitis 1978 m. drauge su S. Geda sukūrė miuziklą pagal brolių Grimmų pasakas – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis". Jis buvo pastatytas Vilniaus „Lėlės" teatre, muzikines partijas įdainavo G. Jautakaitė, V. Kernagis, V. Malinauskas ir kt.
Paskatinti pirmųjų bandymų sėkmės, netrukus atsirado ir kiti miuziklai: A. Bražinsko „Pagramančio šnekučiai" (1975, libretas A. Drilingos pagal P. Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs"), tapęs tikru hitu Kauno muzikiniame teatre; R. Racevičiaus „Dičiaus karjera" (1980, T. Tilvyčio romano „Dičius" motyvais), televizijoje ekranizuotas B. Bratkausko; 1980 m. A. Jegelavičiaus „Dzūkiška karčema" (libretas B. Sriubo).
Šį laikotarpį galima pavadinti pirmuoju lietuviškojo miuziklo raidos etapu, davusiu net tris klasikinius kūrinius: „Velnio nuotaką", „Devynbėdžius", „Ugnies medžioklę su varovais". Visi jie sukurti tuo metu populiariu muzikos stiliumi, remtasi lietuvių rašytojų kūriniais. Tiesa, lyginti juos su amerikietiškaisiais ar angliškaisiais to meto pavyzdžiais būtų gana sunku. Pirmeiviams kompozitoriams teko viską kurti savitai, be to, keblus buvo ir finansiniais klausimas. Pirmieji miuziklai teatre buvo vaidinami įrašius muziką ir vokalą fonogramoje, kiti paversti kino filmais, kurie nuo vakarietiškųjų taip pat labai skyrėsi. Aktoriai, dainininkai ir šokėjai buvo skirtingi atlikėjai, o tai neatitinka pagrindinio miuziklo reikalavimo. Tačiau šiuose pastatymuose drama jungiama su populiariąja muzika, šokiu, tad priskirti kitam muzikiniam žanrui irgi būtų netikslu.
Antrojo etapo pradžią žymi pirmoji lietuviška roko opera – K. Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje" (libretas – S. Gedos, 1982). Kitokia ji buvo ne vien dėl radikalesnės muzikinės kalbos, bet ir dėl siužeto – autoriai pasirinko kitokį rakursą, remdamiesi nebe lietuvių rašytojais, o Šekspyru. Lietuviškumo aliuzijų čia nebūta, o ir įvykių centre daugiau dramatizmo. Žinoma, kūrinys atsirado ne iš lietuviško teatro ar kino tradicijos – jo ryški inspiracija buvo garsioji A. L. Weberio „Jėzus Kristus superžvaigždė", kurią buvo pastatęs pats lietuviškosios roko operos autorius. Dar viena naujovė – tąkart Jaunimo teatre ir vaidino, ir dainavo tie patys atlikėjai (K. Smoriginas, S. Bareikis, V. Bagdonas, K. Kazlauskaitė, J. Matekonytė, V. Petkevičius), į fonogramą įrašius tik muziką. „Režisieriaus E. Nekrošiaus buvo taip gudriai padaryta, jog per visą spektaklį artistai apsieidavo su trimis laidiniais mikrofonais", – prisiminė K. Jakštas, 2013 m. pats režisavęs šią roko operą.
„Meilė ir mirtis Veronoje" tapo gaivaus vėjo gūsiu muzikos padangėje, nes stilistiškai buvo artimesnė vakarietiškai muzikai. Po triumfo ilgai nieko nesukurta – atrodė, konkuruoti su šia roko opera neįmanoma. (Tiesa, 1986 m. G. Kuprevičius parašė miuziklą „Aš tau siunčiu labų dienų".) Dar po kelerių metų Lietuvoje tapo aktualūs nepriklausomybės reikalai, tad dėl susiklosčiusios politinės ir ekonominės situacijos teatrai nebuvo suinteresuoti statyti didelius veikalus ar ieškoti naujovių. Miuziklo žanro padangėje įsivyravo tyla.
Tylą nutraukė tas pats K. Antanėlis ir A. Navakas, 1995 m. sukūrę „Perą Giuntą" (libretas T. Čepaičio), kurį LNOBT pastatė 1997-aisiais. M. Urbaitis pasakoja, kad tai buvo grandiozinis ir labai kokybiškas spektaklis, kuriam surinkta stipri komanda (R. Čivilytė, Č. Gabalis, P. Meškėla, solistai iš Norvegijos), tačiau spektaklis neįsitvirtino, nebuvo populiarus. 1998 m. A. Bražinskas parašė miuziklą „Gaivus šiukšlynų vėjas" (libretas R. Šavelio ir L. Jakimavičiaus; nebuvo pastatytas). Miuziklo žanras vėl tapo aktualus. Nepriklausomoje Lietuvoje labai pakito ir populiarioji muzika: atlikėjai ir kompozitoriai galėjo reikštis kur kas laisviau. Miuziklus ėmė kurti roko muzikantai. Vienas jų – grupės „Skylė" narys R. Radzevičius, parašęs „Saulės kelionę" (1996, libretas J. Vaičiūnaitės), „Žmogus ir Aušrinė" (2000, libretas L. Jakimavičiaus), „Vilniaus legendos" (2001, libretas L. Jakimavičiaus), „Jūratė ir Kastytis" (2002, libretas R. Stankevičiaus), „Žuviaganys" (2004, libretas D. Gintalo), „Pranašas. Degančios rankos" (2005, libretas R. Stankevičiaus). Savo jėgas kuriant miuziklą išbandė ir dainininkas A. Mamontovas, kartu su G. Venislovu pastatęs „Tadą Blindą" (2004, libretas M. Bialobžeskio). 2005 m. rodytas J. Jurkūno „Aidas ir Aida" (parašytas 2000, libretas R. Danio). Miuziklų nepamiršo ir šio žanro klasikai – 2007 m. K. Antanėlis sukomponavo „Romą Kalantą" (libretas A. Juozaičio), kuris, deja, taip ir liko partitūroje; 2007 m. G. Kuprevičius parašė miuziklą „Kirvirsavero saloj" (libretas V. Palčinskaitės), o 2008 m., remdamasis chrestomatiniu A. Vienuolio apsakymu „Paskenduolė", sukūrė „Veroniką" (libretas B. Mar), teberodomą iki šiol Klaipėdos muzikiniame teatre (režisierius J. Vaitkus). Vilniuje susikūręs Jaunimo miuziklo teatras kitų metų Kovo 11-ajai planuoja V. Mažintaitės roko operos „Kunigaikštis Žvainys" premjerą.
Naujausias lietuviškojo miuziklo pavyzdys – K. Mašanausko (libretas R. Lileikio) „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda", rodytas įvairiose arenose 2014 m. gruodį, kartotas ir šių metų kovą. Kūrinyje skamba ir renesanso muzikos, ir dramatiškų simfoninių epizodų, ir lengvosios muzikos stilių, tad miuziklas gana eklektiškas. Itin taikliai parinkti aktoriai (K. Krysko, S. Stonytė, K. Smoriginas, T. Girininkas ir kt.). Išradingai režisierė A. Cholina išnaudojo J. Miliaus ir T. Juodsnukio, tapusių broliais Radvilomis, tipažus. Spaudoje kūrinys vainikuojamas prašmatniausiu visų laikų miuziklu, ir išties – didelės finansinės investicijos atsispindi kostiumuose, scenografijoje. Nors folkloro elementų spektaklyje mažai, tačiau jį tikrai galima pavadinti lietuvišku.
Apžvelgus lietuviškojo miuziklo istoriją, grįžkime prie paties žanro ištakų – Brodvėjaus ir Vestendo teatrų ir jų sukurtų miuziklo modelių. Kad ir kaip norėtume, lietuviškieji pavyzdžiai neprimena vakarietiškųjų giminaičių. Pirmiausia, miuziklas yra labai brangus žanras: norint kokybiško pastatymo, reikalingos didelės investicijos. Be to, beveik neturime specialiai parengtų dainininkų-šokėjų; darbui dažniausiai kviečiami operos solistai ir populiariosios muzikos atlikėjai. Viena vertus, tai sudaro akademinės ir populiariosios muzikos sintezę. Kita vertus, nenutolstant nuo miuziklo tradicijų, susipinti šie du stiliai turėtų konkrečioje vokalinėje technikoje, o ne renkantis skirtingų patirčių ir stilių dainininkus. Dar vieną aspektą įvardijo M. Urbaitis – tai libretai, kuriuos Lietuvoje iki šiol dažniausiai rašė poetai, gerai neįvaldę dramos žanro. Taip pat negalima nepastebėti ir fakto, kad daug lietuviškų miuziklų sukūrė neprofesionalūs kompozitoriai.
Beveik visų mūsų miuziklų siužetai remiasi lietuvių autorių kūriniais. Muzikinėje kalboje folkloro taip pat būta – vienur daugiau, kitur mažiau. Anot J. Miliaus, „lietuviai mėgsta minorą, ir visada nori liūdnų, už širdies griebiančių arijų. Mes nuo to kaifuojam, mums tai labai patinka. Be to, pas mus nebuvo stiprios džiazinės kultūros, nuo kurios atsispyrė amerikietiški miuziklai." M. Urbaitis teigia, kad tautiškumas šiame žanre neturėtų būti esminis kriterijus, nes tuomet miuziklas prarastų savo esmę. Kita vertus, patys pirmieji amerikietiškieji miuziklai buvo kuriami džiazo stiliumi, kurį tam tikru atžvilgiu galima būtų pavadinti amerikietišku folkloru.