Kaip keičiasi koncertai, kai keičiamės mes patys.

 

„Vyrukai su gitarom – nebe mano vakarėlis“, – sako man draugė, su kuria nuo devintos klasės dardėdavome į gadžius, progfestus, baltijos garsus^* ir kitus tik prisiminimų trupiniuose išgyvenusius dinozaurus. Jei ne bendra patirtis, nuolat aptariama prie „šiaip tai negeriu“ bokaliuko, galėčiau įtarti, kad visų tų festivalių ir koncertų apskritai nebuvo. Sėdime palinkusios virš lipnaus stalelio, žviegiame kaip penkiolikos ir (at)kuriame žodinę istoriją. Vietinis kioskas, buteliai glaudžiame miegmaišių glėbyje, nykštys pakelėje arba mikroautobusas Kernavės kryptimi. Su kuo norėjome tapatintis? Nežinau, su kuo draugė, bet aš, matyt, su ja ir jos nežabotu laisvės polėkiu. O su kuo noriu tapatintis dabar?

 

VELD muzikos festivalio / „Flickr“ nuotrauka

 

Praėjus beveik dvidešimtmečiui koncertai ir festivaliai vis dar lieka pramogų piramidės viršūnėje. Reti, bet būtini. Keičiasi atstumas nuo scenos, judesio intensyvumas gerokai pasilpęs, tarsi saugant jėgas kažkam vertesniam nei ši akimirka. Juntu savotišką brandos poskonį struktūruotame, kukliame liūliavime pirmyn atgal – tokia įkūnyta linkedino versija, užtikrinanti klausovo stažą. Niekaip nesikeičia poreikis kvėpuoti bendru oru su nepažįstamais ir truputį pažįstamais, vibruoti su keliskart didesnėmis už mane kolonėlėmis ir, idealiu atveju, kiek akys aprėpia, nematyti jokių sienų – tik pušų armijas ir palapinių snapelius. Iš bėdos – tiks ir urbanistinis landšaftas. Nutinka, kad šį derinį lydi katarsis, atradimo džiaugsmas, pasitenkinimas, nutinka, kad ją lydi svetimumo, gėdos, pasišlykštėjimo jausmai. Iškart nesuprantu, kodėl, bet užčiuopiu, kad tai ne (tik) dėl vyksmo ar garso scenoje, o dėl to, kas vyksta toje terpėje tarp manęs ir scenos.

Būdama koncerte, esu laikinai susikūrusioje bendruomenėje. Natūraliai kyla klausimas, ar jai priklausau? Ar esu panaši į žmones šalia? Kas mus sieja? Šiuo požiūriu dalyvavimas koncertuose ir festivaliuose tampa savo atspindžio medžiokle, savos genties paieškomis. Didėjantis atstumas nuo scenos (kaip ir koreliuojantis amžėjimas) išplečia patirtį, leidžia pamatyti kontekstą plačiau – ne kaip savo ir atlikėjų susitikimą, bet kaip bendrą sriubą, kurioje atėjau pavirti. Penkiolikos norėjau paliesti vokalisto batą, trisdešimt trejų noriu jaustis savo batuose.

Kaip ir bet koks ieškojimas, euforinės koncertinės patirties paieška taip pat remiasi tyrinėjimo principu. Kartais eksperimentas pavyksta puikiai, kartais, deja, ne. Nors aromatas žada daug, pati sriuba gali pašvinkti dėl susikūrusios dinamikos. Gal dėl to civilizuotai žiūrovus į kėdutes priklijuojančiuose spektakliuose dažnai renkuosi prilipti pirmoje eilėje, taip išvengdama papildomų dirgiklių, kuriuos aprašė Vaidas Jauniškis („Mūsų gyvenimas scenoje“, „Literatūra ir menas“, 2025 m. kovo 21 d.). Stovimuose koncertuose, matyt, ištinka internalizuotas amžizmas, branda arba tiesiog tingumas. Brovimąsi (o kartais tiesiog erdvės priekyje užėmimą be jokios kovos) nejučia prilyginu savybėms, kurių ne(be)turiu. Prašom į priekį, jaunimėli.

Prieš porą metų Karolis Dambrauskas rašė apie emocinės sveikatos stiprinimą reivuose („Muzika, reivai ir emocinė sveikata“, „Literatūra ir menas“, 2023 m. birželio 9 d.). Autorius pabrėžė, kad pats juose randa ne bendrumo su kitais jausmą, o susiliejimo su muzika patirtį. Manau, kad pati elektroninė muzika dažniausiai tampa svarbesniu dėmeniu nei ją kuriančios ir atliekančios asmenybės. Visa masė išnyksta prietemoje, be to, ją naikina garsas ir anonimiškumas. Instrumentinės grupės yra kita sekta: asmenybės su žvilgančiomis plikėmis arba uodegikaulį siekiančiais gaurais, rūbeliai, taikantys į muzikos transliuojamą atsipalaidavimo lygį, juokeliai, išduodantys koncertinio turinio (ne)rimtumą. Veiksmas vyksta ant podiumo, šviesos krypsta link atlikėjų, gerbėjai ploja, sėkmės atveju dar ir dainuoja. Iškvėpto oro, atsitiktinių seilių ir emociškai įkrautų garsovaizdžių mainai – tiesioginė, valandą ar ilgiau trunkanti abipusė įtaka iš viršaus žemyn ir atgal. Jei nerašytas sandoris tarp klausytojų ir muzikantų pavyksta, gimsta meilė ir įsipareigojimas palaikyti santykį: vieniems leisti daug laiko ir energijos kuriant, kitiems leisti daug laiko ir pinigų vartojant.

Šiandien į koncertus ateinu paliudyti ir susikūrusių santykių. Tokie ryšiai tarpsta būtent toje erdvėje, kuri skiria mano atokiau stovintį kūną ir nuo pakylos sklindantį vaizdą bei garsą. Vikriai nuskaitau klausytojų demografinius rodiklius – iškalbingą lakmuso popierėlį. Gerbėjų masėje randu hipotezes apie pačius atlikėjus: nuo muzikos žanro, grupės gyvavimo trukmės iki dainų tekstų tematikos, kūriniuose vyraujančios emocijos. Trypčioju šios terpės paraštėse, jausmai – įvairiausi.  Neretai lūkesčiai siekia dangų, o realybė padovanoja agresyvų testosterono kokteilį pogo košėje, jaunatviško naivumo perviršį ar vaizdą blokuojančių ekranų jūrą. Manyje taip ir nepabunda nerūpestinga paauglė. Namo išlinguoju lyg žila sodo obelis.

Visgi kartais vidinis turinys sutampa su tuo, ką patiriu koncerte ar festivalyje. Jungimasis įvyksta ne tik su muzika, bet ir gentiniu lygmeniu su kitais, pirmyn atgal liūliuojančiais savo atsineštas emocijas. Tokie koncertai veikia kaip priminimas, kad turėjau praeitį ir negimiau vakar. Skirtingo susidėvėjimo kūnai aplinkui primena tų istorinių užkampių šviesiąsias ir tamsiąsias puses, kelius, kuriuos pasirinkau ir kurių išvengiau, žmones, nuo kurių nutolau ir kurie išliko. Siūbuoju, o aplink siūbuoja veidrodžiai, atspindintys mano savybes, pokyčius ir priklausymą. Gal tik tada ir įmanoma derančio pelenės batelio akimirka. Jausmas, kad esu viena iš šios sriubos sudedamųjų dalių, nors retai, bet gaivališkai praskiedžia drungnas patirtis, susieja vidines ir išorines terpes, per amžių amžius gitaroms skambant vis kitų vyrukų rankose.

 

*      „Baltic Prog Fest“, „Baltijos garsas“, „GaDi“ – muzikos festivaliai, vykę 2006–2010 m. Kernavėje.