Maurice’o Ravelio 150-mečiui

 

2025-aisiais pasaulis minėjo 150-ąjį prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio gimtadienį. Niujorko filharmonijoje nuskambėjo neseniai atrastas M. Ravelio kūrinys, parašytas jam dar studijuojant. Sidnėjaus filharmonijoje skambėjo visa koncertų serija, atskleidžianti įvairiausius kompozitoriaus kūrybos aspektus. Lietuvoje šis jubiliejus paminėtas dviem koncertais Nacionalinėje filharmonijoje. Birželį Lietuvos nacionalinis orkestras su solistu iš Prancūzijos atliko kelių kūrinių ištraukas ir žymųjį „Bolero“, o lapkritį prancūzų pianistas Jeanas-Efflamas Bavouzet skambino net penkis kūrinius fortepijonui, įskaitant vieną sudėtingiausių M. Ravelio kompozicijų „Nakties Gasparas“. Peržvelgusi pastarojo koncerto programą nudžiugau, kad ji skirta visiškai kitai kompozitoriaus pusei, nukreipiančiai dėmesį nuo žymiojo „Bolero“, nuolat skambančio koncertų salėse. 

 

Kanadiečių biologės Anne Adams paveikslas „Atskleidžiant Bolero“, kuriame kiekviena piešinio figūra reprezentuoja vieną Maurice’o Ravelio „Bolero“ taktą

 

Ravelis per gyvenimą parašė beveik šimtą kūrinių, tad kodėl „Bolero“ toks išskirtinis ir toks nepanašus į kitas jo kompozicijas? Ar tai nėra tiesiog apgaulingas pirmas įspūdis? Klasikinė akademinė muzika reikalauja atidaus klausymo, ji rečiau pasižymi iškart įsimenančiomis melodijomis, paprastomis struktūromis, dėl kurių „Bolero“ tikrai išsiskiria, tačiau, nepaisant to, kad šis kūrinys plačiai pasklido už akademinės muzikos ribų, norėčiau parodyti, kad jis toli gražu nėra kompozitoriaus „vieno hito stebuklas“ ir užima pagrįstą vietą M. Ravelio kūryboje. 

Ieškant atsakymų dažnai kyla noras pasukti lengvu ir sensacingu keliu. Istorikai, teoretikai ir neurologai, remdamiesi M. Ravelio laiškais ir biografiniais faktais, teigia, kad kompozitorius veikiausiai sirgo tam tikra demencijos forma, pasireiškiančia stipriai progresuojančia afazija (kalbinės raiškos sutrikimu). Dėl to kompozitorius galiausiai visiškai prarado galimybę kurti muziką, o po nesėkmingos smegenų operacijos 1937 m. mirė. Todėl dažnai teigiama, kad „Bolero“ M. Ravelis parašė jau paveiktas šios ligos, kurios vienas iš požymių – polinkis kartoti tam tikrus judesius ar veiksmus. 

Brėžiama net patraukli paralelė tarp M. Ravelio ir kanadiečių biologės Anne Adams, kuri, eidama penktą dešimtį, staiga nutraukė savo karjerą ir atsidėjo tapybai. Vienu metu ji tapo apsėsta M. Ravelio kūrinio ir nutapė paveikslą „Atskleidžiant Bolero“, kuriame kiekviena piešinio figūra reprezentuoja vieną „Bolero“ taktą: kuo ji aukštesnė, tuo muzika garsesnė, o spalva nurodo mėgstamiausios A. Adams natos tame takte aukštį. Užbaigusi paveikslą A. Adams jau sirgo neurodegeneracine liga – pirmine progresuojančia afazija. Vėliau ši liga pasiglemžė jos kalbą, galiausiai ir gyvybę. Taigi mintis susieti labai neįprastą, iš autoriaus repertuaro išsiskiriantį kūrinį su liga yra gundanti, net kraupiai romantiška: pakartojimas kaip gražus baisios ligos simptomas.

 

Amžininko Henri Manguino 1902 m. tapytas kompozitoriaus portretas

 

„Sergančio genijaus“ paveikslas patrauklus, bet, kaip ir visų tragiško likimo istorinių asmenybių atveju, dažnai nepelnytai viską supaprastina. M. Ravelis buvo perfekcionistas, itin išradingas kūrėjas, o jo muzika – ne tik techniškai sudėtinga, bet ir labai tapybiška, atmosferiška. Kitose jo kompozicijose taip pat esama obsesyvaus pakartojimo elementų, rodančių, kad „Bolero“ kaip tik galėjo būti apgalvotas ir sąmoningas žingsnis. 

 

Pokyčiai be revoliucijos 

 

Ravelis gimė 1875 m. Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje, šveicaro ir baskės šeimoje, nugyveno gan atsiskyrėlišką gyvenimą Paryžiaus priemiestyje, niekada nevedė, buvo snobas, dendis, mėgęs gerą poilsį ir gardų vyną. Niekintas Arnoldo Schoenbergo, įkvėpęs Terry Riley, M. Ravelis – kartu su Claude’u Debussy – laikomas pagrindiniu prancūzų impresionizmo atstovu. Abu jie priešinosi tuomet orkestrinės kūrybos viršūnėse karaliavusiam „vagnerizmui“,  kai buvo garbinama Richardo Wagnerio kūryba ir juo sekama. Ypač konservatyvi Paryžiaus konservatorijos vadovybė M. Ravelio kūrybą laikė pernelyg „pažangia“. Nors muzikos kritikai teigia, kad C. Debussy buvo talentingesnis, M. Ravelio kūryba vis dėlto yra techniškai sudėtinga, inovatyvi ir išskirtinė. Jis sugebėjo atnaujinti muzikos kalbą, tačiau, kitaip nei, pavyzdžiui, jo amžininkas maištingasis Erikas Satie, tai padarė beveik nieko negriaudamas. M. Ravelis buvo tylusis stebėtojas, tačiau griežtas sau ir kitiems. Impresionistinę jo muziką įkvėpė ne tik barokas ir neoklasika, joje rasime nemažai modernistinių ar džiazo elementų. Trečiajame XX a. dešimtmetyje nukeliavęs į Niujorką jis susibičiuliavo su kompozitoriumi ir pianistu George’u Gershwinu. Pastarasis net norėjo iš M. Ravelio pasimokyti meistrystės, tačiau prancūzas atšovė, kad dėl to bičiulis tik ims prastai mėgdžioti mokytoją, o savo didį talentą iššvaistys. 

 

Iki „Bolero“

 

Ravelis nebuvo revoliucionierius ir iš esmės kūrė laikydamasis nusistovėjusių to meto komponavimo taisyklių, dvylikatonės muzikos sistemos, tačiau darė tai itin saviškai. Be „Bolero“, iš kūrinių orkestrui svarbi jo „Ispaniška rapsodija“ (1908), kurioje itin ryški ispanų liaudies muzikos įtaka (prisiminkime baskiškas šaknis), ir baletas „Dafnis ir Chloja“ (1912), ypač sudėtingas impresionistinis kūrinys, ilgiausias jo kūryboje, kur išskirtinę atmosferą kuria pasikartojantys motyvai. M. Ravelis ypač praturtino fortepijono muziką ciklais „Veidrodžiai“ (1905), „Nakties Gasparas“ (1908) ir „Couperino antkapis“ (1917). 

 

Trijų dalių siuita „Nakties Gasparas“ laikoma vienu sudėtingiausių kūrinių fortepijonui. Pats Maurice’as Ravelis nemokėjo šio kūrinio atlikti, nors kitus už netinkamą atlikimą drąsiai kritikuodavo.

 

Trijų dalių siuita fortepijonui „Nakties Gasparas“ verta atskiro paminėjimo. Pats M. Ravelis nemokėjo šio kūrinio atlikti, nors kitus už netinkamą atlikimą drąsiai kritikuodavo. Siuitą įkvėpė prancūzų poeto Aloysiaus Bertrand’o 1842 m. pasirodę proziniai eilėraščiai tuo pačiu pavadinimu. Pirmoje dalyje („Undinė“) klausytoją lengvais, efemeriškais tonais bando suvilioti vandens nimfa. Antroje dalyje („Kartuvės“) įkyriai kartojama dramatiška B-moll tonacija atliepia tolumoje skambantį varpą, kol muzika „piešia“ raudoname saulėlydyje kybantį pakaruoklio paveikslą. Trečioje dalyje („Scarbo“) įvyksta virtuoziškas, košmariškas finalas – greitos, pasikartojančios natos ir netikėti muzikiniai šuoliai iš tamsos iškviečia besiblaškantį gobliną. M. Ravelio kūrybos ekspertas, pianistas Stevenas Osborne’as šio kūrinio atlikimą prilygino „nesibaigiančiam kvadratinių lygčių sprendimui“. „Nakties Gasparas“ reikalauja ypatingos pianisto kontrolės, nes vienu metu reikia atlikti daugybę dalykų, groti ypač lengvai, tačiau šitaip grojant tokiu tempu ir išlaikant tikslumą reikia ypatingos ištvermės ir stiprybės. 

Pakartojimai (ostinato), hipnotizuojantys ritmai vaidina itin svarbų vaidmenį M. Ravelio kūriniuose. Tai apgalvotas menininko pasirinkimas, tam tikras formos ir garso eksperimentas, kuris padėjo subtiliai atsitraukti nuo tradicijos. Būtent dėl to „Bolero“ visiškai neprimena išsišokimo, jis veikiau atrodo kaip apgalvotas žingsnis, kurio užuomazgų galima aptikti ir kituose kompozitoriaus kūriniuose.

 

„Bolero“

 

„Bolero“ parašytas 1928 m., likus dešimt metų iki kompozitoriaus mirties. Jį užsakė žymi šokėja, aktorė ir meno mecenatė Ida Rubinstein, tuo metu jau turėjusi savo baleto teatrą. Iš pradžių ji norėjo, kad M. Ravelis orkestrui aranžuotų ispanų kompozitoriaus Isaaco Albénizo fortepijono kūrinį „Iberija“, tačiau paaiškėjo, kad teisės priklauso kitam žmogui. Teko viską pradėti iš naujo, bet M. Ravelis jau seniai svarstė sukomponuoti kūrinį, paremtą viena tema, kurią „augintų“ tik instrumentai ir atlikimas, tad pagaliau atsirado puiki proga. Pavadinimas reiškia ritmišką ispanų liaudies šokį. Bolero pagrindu sukurta daug šokių Hectoro Louis Berliozo, Giuseppe Verdi operose, Piotro Čaikovskio baletuose, nors tik M. Ravelio „Bolero“ šiandien išliko labiausiai žinomas ir atliekamas kaip kūrinys orkestrui.

Orkestras 18 kartų kartoja dvi pagrindines melodines temas. Nėra nei harmoninio, nei melodinio pokyčio, lyg skambėtų ta pati įžanga. Kūrinys parašytas C-dur tonacijoje (kai kur pereinama į E-dur), paprastai tariant – atliekamas vien baltais fortepijono klavišais. (Juodais groti daug sunkiau! Tik pažvelkite į „Nakties Gasparo“ partitūrą.) Solinis būgnas per visą kūrinį 169 kartus kartoja tą patį ritmą, ilgainiui prisideda vis daugiau instrumentų, pamažu nuosekliai pasiekiama crescendo, kol viskas baigiama staigiu fortissimo. „Bolero“ atlieka mediniai ir variniai pučiamieji, timpanai, mušamieji, čelesta, arfa ir styginiai instrumentai. Neį̃prasta tam laikotarpiui tai, kad orkestre girdimi ir du saksofonai, – tai M. Ravelio draugystės su džiazu elementas.

Pats M. Ravelis „Bolero“ laikė vienu iš nelabai reikšmingų savo darbų, tačiau istorija dažnai juokiasi iš tokių kompozitorių nuostatų. Dėl kūrinio populiarumo jis taip pralobo, kad įžengęs į Monte Karlo kazino neva atsakė dirigentui Paului Paray, kvietusiam palošti: „Laimėjau parašęs „Bolero“, to man pakaks.“ 

Kūrinys sulaukė tokios sėkmės, kad 2018 m. šeši rusų dailininko ir režisieriaus Alexandre’o Benois palikuonys šešerius metus bergždžiai mėgino teismo keliu įrodyti, esą A. Benois turėtų būti priskirtas prie kūrinio bendraautorių, nes kūrė scenografiją ir dizainą pirmajam „Bolero“ pastatymui. Autorių teisės Prancūzijoje paprastai galioja apie 70 metų po autoriaus mirties, šio kūrinio atveju – iki 2016-ųjų. Iki tol M. Ravelio palikuonys iš šio kūrinio nemažai uždirbo. A. Benois mirė 1960 m., todėl autorių teisės galiotų iki pat 2039-ųjų. Jei būtų laimėję ginčą teisme, jo palikuonys būtų galėję iš šio kūrinio uždirbti dar ilgai. Visgi Prancūzijos autorių, kompozitorių ir muzikos leidėjų draugija („Sacem“) pareiškė, kad tokia autorystė paremta „istorine fikcija“, ir pateikė oficialią 1929 m. paties M. Ravelio pasirašytą pažymą, pagal kurią jis laikomas vieninteliu kūrinio autoriumi. 

Dėl tokio populiarumo „Bolero“ gaubia nemažai įvairiausių mitų ir legendų. Pavyzdžiui, kad per premjerą viena klausytoja ėmė šauktis pagalbos, nes išsigando bepročio kūrėjo, o kompozitorius atsakė, kad „ji suprato jo kūrinį“. Sakoma, kad kas dešimt minučių kur nors pasaulyje suskamba ši melodija.

Viename interviu leidiniui „The Daily Telegraph“ M. Ravelis sakė: „Labai norėčiau, kad šis kūrinys būtų teisingai suprastas. Tai savotiškas ribotos krypties eksperimentas, nereikėtų manyti, kad juo siekiama kažko daugiau, nei yra akivaizdu. Prieš pirmąjį pasirodymą visus įspėjau, kad parašiau septyniolikos minučių kūrinį orkestrui be muzikos – vieną ilgą, laipsnišką crescendo. Jame nėra kontrastų, nėra jokios naujovės, tik vienas planas ir jo atlikimas... Galbūt dėl to „Bolero“ nepatinka nė vienam kompozitoriui, – jie turi visišką teisę taip manyti. Aš padariau tiksliai taip, kaip buvau sumanęs, o klausytojas gali spręsti pats.“  

Jei lyginsime su šiuolaikine populiariąja muzika, paprasta, įsimenanti melodija ir pakartojimai tikriausiai yra pagrindinės priežastys, dėl kurių „Bolero“ išliko labiausiai žinomas, plačiausiai į kitas disciplinas ir kultūros atšakas įsiskverbęs M. Ravelio kūrinys, skambantis tiek dailiojo čiuožimo čempionatuose, tiek filmuose ar serialuose. Net Frankas Zappa 1988 m. gyvai atliko regio stiliaus „Bolero“ versiją. M. Raveliui muzika buvo tam tikras griežtas, atlikimo taisykles turintis ritualas. Jo amžininkas Igoris Stravinskis M. Ravelį pavadino geriausiu šveicariškų laikrodžių meistru. Nuoseklus ir atidus įsiklausymas į kompozitoriaus kūrybą leidžia ne tik suprasti nuoseklius jo žingsnius kuriant naują muzikos kalbą, bet ir įvertinti, kaip meistriškai jo muzikoje dera technika, perfekcionizmas ir jausmingumas. Taigi neteisinga viską supaprastinti iki ligos.