Baltijos gitarų kvarteto CD „Tradición Nuevo"

Kokį koncertą pasirinkti penktadienio vakarui? Bene dažniausiai iškeliamas klausimas ne vienam geros muzikos mėgėjui. Rodos, dar visai neseniai praūžus gražiausioms metų šventėms, kurių metu pagrindinės Vilniaus koncertų salės buvo apgaubtos netikėčiausių renginių, galima lengviau atsikvėpti ir prisiminti geriausiais akimirkas. Paskutinį praėjusių metų penktadienį iš visos gausybės renginių nusprendžiau nueiti į Baltijos gitarų kvarteto naujos kompaktinės plokštelės pristatymo koncertą. Ir, nieko keisto, savo pasirinkimu likau mielai nustebinta. Jaunų ir talentingų klasikinės gitaros atlikėjų ansamblis, Baltijos gitarų kvartetas – Saulius S. Lipčius, Sergejus Krinicinas, Chrisas Ruebensas (Belgija) ir Zigmas Čepulėnas – šiais metais jau švęs savo bendros veiklos dešimtmetį. Šiuo metu ansamblis daug koncertuoja Lietuvos bei užsienio salėse.

Praėjusių metų pabaigoje Kvartetas savo gerbėjams padovanojo trečiąją kompaktinę plokštelę – „Tradición Nuevo". Joje girdime prancūzų kilmės Kanados gitaristo ir kompozitoriaus Patricko Roux Concerto Tradiciónuevo, kuriame derinamas tradicinio ir naujojo argentinietiško tango portretas. Kūrinio pirmoji dalis „Café Gardel" klausytojus tarsi nukelia į Buenos Airių kavinę (pavadintą vieno žymiausių tradicinio argentinietiško tango dainininkų ir kompozitorių vardu), kurioje sutikti personažai pasakoja istorijas. Antroji kūrinio dalis imituoja pašėlusį pasivažinėjimą po Buenos Aires. Kitos dvi kompozicijos –­­ naujojo tango pradininko Ástoro Piazzollos „Adiós Nonino", sukurta praėjus vos kelioms dienoms po jo tėčio mirties ir skirta jam atminti bei „Invierno Porteno", rodanti žiemiško Buenos Airių gyvenimo paveikslą (kūrinių aranžuočių autorius – suomių kompozitorius Jukka Sarkka). Rusų ir vokiečių kompozitoriaus Alfredo Schnittke's „Gogol suite" buvo sukurta teatrui, o ją aranžavęs Zigmas Čepulėnas primena dažnai pamirštamą humoristinę Schnittke's kūrybos pusę. Siuita yra polistilistikos pavyzdys, kuriame klasikinio stiliaus epizodus keičia šiuolaikinė muzika. Plokštelėje įrašyti ir keli ansamblio nario Chriso Ruebenso kūriniai: naujausia specialiai kolektyvui parašyta jų kompozicija, „Fenestrae", tradicinės ir naujosios flamenko gitarų muzikos inspiruota „Gitana Linda" ir „Summer Dance" –­ jo naujausią versiją su gitaristais atliko Saulius Petreikis (bansuri) ir Eugenijus Kanevičius (kontrabosas).

Smalsu būtų sužinoti, kuo šio CD programa skiriasi nuo ankstesniųjų, tad iškart po koncerto, vykusio Nacionalinėje filharmonijoje, kalbiname ansamblio narį Saulių S. Lipčių.

Praeitais metais ir šiemet pristatote trečiąją savo kompaktinę plokštelę, kurios programa spalvinga ir įvairi, papasakokite, kuo ji skiriasi nuo ankstesniųjų?

Pirmosios plokštelės, „Live" (2006 m.), programa buvo atlikta Frenkelio rūmų festivalyje Šiauliuose, tuomet mūsų koncertą įrašė garso režisierius Virgis Jasiūnas. Antroji, įrašyta prieš penkerius metus, vadinasi „Šokant su gitara". O dabar, praėjus dar penkeriems metams, atsirado „Tradición nuevo".

Pirmosios dvi buvo įvairesnės stilistikos: nuo renesanso, baroko kūrinių iki šiuolaikinių kompozicijų, o šioje yra tik XX–XXI a. muzika. Tačiau ji turi ir tradicinių bruožų.

Plokštelės pavadinimas kilo iš to, kad joje tradicijos pateikiamos šiuolaikiškai ir kitaip?

Būtent dėl to. Tiesa, iš pradžių kilo asociacija paklausius kanadiečių kompozitoriaus Patricko Roux kūrinio Concerto Tradiciónuevo, nors šio kūrinio repertuare dar neturėjome.

Tradiciją nuolat deriname su iššūkiais, paieškomis. Pavyzdžiui, koncerto metu netikėtai pradedame dainuoti, kūriniuose atsiranda mušamasis instrumentas, plojimai ar kalbėjimas Gogolio tekstu. Visada stengiamės atrasti kuo įdomesnių dalykų, bet drauge nenutolti nuo tradicijos. Gitara yra įvairiapusiškas instrumentas, juo galima groti tikrai įvairią muziką. Mes niekada nepamirštame, kad esame klasikinės muzikos ansamblis, todėl ir deriname naujus dalykus su tradicijomis.

Pirmiausiai Concerto Tradiciónuevo atlikome su Šv. Kristoforo orkestru. Po koncerto parašėme laišką į Kanadą kompozitoriui, pridėjome koncerto įrašą. Kompozitorius atsakė, kad jam labai patiko mūsų interpretacija, ir pasiūlė atlikti naujausią šio kūrinio redakciją, skirtą tik gitarų kvartetui. Nusprendėme nepraleisti tokios progos.

Yra tiek daug įdomių ir įvairių kūrinių, skirtų gitaroms. Kaip sekėsi iš šitokios gausos išsirinkti patraukliausius? Ar buvo sudėtinga, o gal priešingai – labai paprasta?

Programą rinktis visada yra labai sunku, tai atsakingiausia užduotis. Kiekvienam atlikėjui norisi įrašyti daug muzikos ir klausytojams pristatyti kuo įdomesnius ir patrauklesnius opusus. Programą buvome paruošę žymiai didesnę, mėginome kai kuriuos kūrinius įtraukti į koncertus, ypač užsienyje, kad pamatytume, ar publikai jie patinka ir kaip mums patiems ji tinka. Po kelių koncertų vieni kūriniai užtikrintai liko šioje programoje, o kiti liko galbūt ateities planams. Pasirinkimo klausimas visada yra gana komplikuotas ir atsakingas.

O su kokiais sunkumais teko susidurti įrašinėjant šią plokštelę?

Labiausiai įsiminęs sunkumas buvo tas, kad dirbome ne specializuotoje įrašų studijoje. Mūsų kolektyvo garso režisierė Laura Jurgelionytė aparatūrą vežiojosi su savimi, tai buvo tarsi tokia mobili studija, ir mes išsirinkome vieną ne koncertinę, bet paprastą salę Vilniuje. Viena tokia sesija vyko žiemą, kai lauke šalta, bet vidinis šildymas dar neįjungtas. Mūsų pasirinktas pastatas gana senas, langai nėra sandarūs, tad ten buvo gal keliolika laipsnių šilumos. Muzikantai žino, kad tokioje temperatūroje instrumentai neskamba, juolab pirštai nėra paslankūs. Grojant šiluma yra labai reikalinga. Tai, ko gero, buvo didžiausias techninis sunkumas, nes reikėjo sugalvoti, kaip tą erdvę kuo greičiau pašildyti. Specializuotame įrankių nuomos punkte išsinuomojome didžiulį dyzelinį šildytuvą, kokiais šildo pastatus statybose ir per kiek daugiau nei valandą pakėlėme temperatūrą iki tinkamos. Pertraukėlių metu vėl tekdavo jį įjungti, nes šiluma labai greitai išnykdavo, o instrumentai į tai reaguodavo.

Muzikinių nesklandumų šį kartą nepasitaikė. Įrašinėjant ankstesnį diską sunkiausia buvo susigrojimo problema, nes Chrisas atvyko likus tik dviem mėnesiams iki įrašo. Norint įlieti naują narį į ansamblį per trumpą laiką, teko intensyviai dirbti. Kameriniam ansambliui net ir mažiausias pasikeitimas yra didžiulis iššūkis, todėl būtent tai ir buvo sunkiausia –­ ansambliškumo reikalas. Trečiosios kompaktinės plokštelės medžiagą jau buvome groję ilgiau, pastarieji metai buvo labai aktyvūs, turėjome daug koncertų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje svarbiose salėse. Jau susigrojome tarpusavyje, taigi naują programą tereikėjo įrašyti, nebeteko galvoti apie naujas interpretacines įmantrybes. Nepaisant techninių sunkumų, viskas buvo padaryta, kaip norėjome. Jau surengėme tris pristatymo koncertus, publika mus priėmė tikrai labai šiltai. Viską atperka klausytojų palaikymas.

Visuose koncertuose buvo pilnos salės klausytojų. Kaip manote, kodėl žmonės taip mėgsta gitarą?

Manau, kad ji daugeliu dalykų yra patraukli. Pirmiausia tai labai demokratiškas instrumentas, nes jis priima ir išpildo labai įvairią muziką. Šiuo instrumentu galima groti tiek senovinę, liutniai parašytą renesansinę, baroko laikų muziką, tiek klasikinius ir šiuolaikinius opusus, taip pat pop, rock ir kitus stilius. Atliekamų kūrinių diapazonas labai platus, ir manau, kad tai yra dar viena priežastis, dėl kurios auditorija tokia įvairi. Į gitaros koncertus ateina jaunimas, kuris galbūt į kitokį klasikinės muzikos koncertą net neitų, pavyzdžiui, operą ar simfoniją. Labai džiaugiamės, jeigu pavyksta sudominti tokia muzika, ir galbūt klausytojas, išgirdęs, kaip klasikinis opusas skamba gitaromis, nueis į kitokį klasikinės muzikos renginį, aplankys operą ir galbūt pasiklausys simfonijos. Manau, kad instrumento įvairiapusiškumas yra pagrindinis dalykas, kuris patraukia publiką. Taip pat žavi subtilus ir intymus garsas. Tai yra instrumentas, kurio klausantis reikia mokėti susikaupti. Pats garsas, jo specifika, tembras –­­ moksliniais tyrimais patvirtinta – yra labai gerai veikiantis žmogaus psichiką ir širdies darbą (teko skaityti gana daug mokslinės literatūros apie tai).

O kas yra jūsų ansamblio varikliukas?

Mūsų kvarteto viena didžiausių stiprybių yra tai, jog kiekvienas iš mūsų yra individualus ir niekada nestokoja idėjų. Būtent tai, kad mes nuolat stengiamės vienas kitą papildyti ir įkvėpti, sparčiai veda į priekį, nes gyvenime būna visko, gali įkvėpimas sekti įkvėpimą, o gali būti ir priešingai, mūzos negali prišaukti. Tokiu atveju gelbsti tai, kad vienas kitą kompensuojame. Taip tas variklis nuolat sukasi nesustodamas. Džiaugiamės, kad visi esame tuo dalyku užsidegę.

Kalbant su atlikėjais visada įdomu sužinoti artimiausius planus. Žinau, kad jūsų dar laukia koncertai, kuriuose pristatysite naujausią kompaktinę plokštelę, o ko klausytojai dar gali tikėtis?

Taip, mūsų dar laukia koncertai sausio mėnesį Birštone (Kurhauze) ir kituose Lietuvos miestuose pristatant „Tradición nuevo", o be jų artimiausi ir didžiausi mūsų planai yra jubiliejiniai koncertai. Pavasarį švęsime dešimties metų sukaktį, tai pirmasis svarbesnis mūsų ansamblio jubiliejus, jo metu bandysime surengti koncertų ciklą. Grosime su atlikėjais, kurie buvo mūsų scenos partneriai ir pagalbininkai – bandysime apžvelgti kartu nueitą kūrybinį kelią.

Be to, mūsų laukia gastrolės užsienyje. Vasarį važiuosime koncertuoti į Suomiją, kovą – į Belgiją (bus gal šeštas kartas, kai ten koncertuosime). Vasarą vėl esame pakviesti į gitarų festivalį, kuriame jau grojome ne vieną kartą – į Izerlono gitarų simpoziumą, kur susirenka pačios ryškiausios gitaros žvaigždės. Tai didžiulis visą savaitę vykstantis festivalis, kurio metu per dieną organizuojami gitaros meistrų kursai, koncertai, ir mes labai džiaugiamės, kad vienas iš jų bus mūsų.

Sumanymai siekia gana toli, o mūsų aktyvumas tikrai neslops.

Gal pavyks būsimas programas ir į naują plokštelę įrašyti?

Labai tikimės ir to norėtume. Aišku, didžiausias sunkumas yra finansinis, reikia rasti rėmėjus, o tai nėra labai papras­ta. Ir su šiuo kompaktiniu disku buvo taip. Galbūt jis būtų ir anksčiau išleistas, bet džiaugiamės juo dabar, smagu, kad atsirado žmonių, kurie supranta, kad menas be paramos gyventi negali ir prisidėjo prie šito disko išleidimo. Jeigu greitu metu atsirastų rėmėjų, norinčių matyti dar vieną plokštelę, žinoma, mes labai apsidžiaugtume, kadangi visada turime idėjų ir darome viską, kad jas įgyvendintumėme...

Belieka tik palinkėti kūrybinės sėkmės ir įkvėpimo.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vaida Urbietytė-Urmonienė