Vytautė Markeliūnienė. Signore: è tempo

Po kovo 29 d. „Korneto" spektaklio

Dabar, kai jau visi trys pirmieji kompozitorės Onutės Narbutaitės operos „Kornetas" spektakliai tapę netolimos praeities ir atminties dalimi (vasario 21, 22 d., kovo 29 d.), galima įžvelgti įvairiausius jų pėdsakus kaip besikerojančią šio veikalo percepciją, peržengusią net ir konkrečių spektaklių slenkstį. Nepretenduočiau į kokių nors visuomenės apklausų rezultatų analizę, bet tiesiog prisiminčiau kai kurias pokalbių ar spontaniškų aptarimų dominantes, – o jų būta išties daug (dar nuo almančių Knygų mugės koridorių) – su įvairių kartų šio spektaklio liudininkais. Susidėliotų tam tikra reikšminių žodžių / sakinių grandinė: savarankiška, bet ir kartu teatro substanciją ypač rezonuojanti muzika... preciziškai organizuota visa meninė medžiaga... o, kaip po spektaklio vis maga atsiversti ir vėl panirti į libretą... taip priartėjo R. M. Rilke's kūryba (o juk tikrai nedaug kam ji jau tapusi savastimi)... taip švelnu ir nekasdieniška, ir nebuitiška... tokia rimtis, liūdesys ir taurumas....

„Kornetas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Po šių pasidalijimų eitų jau kiti, konkretieji, nukreipti į estetiškai išpuoselėtą įvaizdinimą (išties netikėtą mūsų operos scenai), aprėpiantį tarsi Pieterio Bruegelio tapybos žaismę ar siluetų animaciją, kompozitorės partitūrų grafikos ritmą ar scenoje tarsi improvizuojamus koliažus, –­ bravo scenografei Medilei Šiaulitytei, mūsų operos teatro publikos žvilgsniui ir vaizduotei parengusiai nepaprastai organiškos vaizdo ir muzikos vienybės sąskambį. Bematant iškyla ir randantis savąją dermę su muzika teatro režisūrinės kalbos matmuo, apčiuopiantis (savaip ir formuojantis) „Kornete" įsivyraujantį belaikiškumą, jo poetinį pradą, buitiškai nesusmulkėjantį net ir gana tikroviškų kontekstų akivaizdoje – malonu, kad teatro režisieriaus Gintaro Varno vaizduotei ši XXI a. opera įžiebė iš anksto nenumanomų kibirkščių. Įsitikinta ir tuo, kokia galinga, veiksmą stamantrinančia pajėga gali tapti vaizdo projekcijų ir šviesų dialogas, kartais toks trapus, o kartais – labai užtikrintas, šaižus, net kategoriškas (projekcijų dailininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų – Levas Kleinas). Prisipažinsiu, kad vietomis tą vaizdo projekcijų intensyvumą būčiau linkusi pristabdyti, įsiklausant į muzikos daugiareikšmiškumą, išnaudojant tiesiog tik tamsą ar šviesą, pastarųjų dimensijas paliekant kaip klausytojo vaizduotę žadinantį elementą. Tačiau negalėčiau ir nepripažinti būtent tokio šio spektaklio kūrėjų pasiūlyto vaizdinių matmens įprasminimo.

Ir dar – scenos rūbo paveikumas: nuo kone įsimbolinto Sapnų mergaitės rūbelio virpančių draperijų, šiurkštokos, anonimiškos karinės milinės iki būsimo kario provaizdžiu atsiveriančios berniukiškos jūreivio aprangos, galop –­ priešmirtinio moterų ir mergaičių šilkų čežėjimo prabangos (kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius).

Regis, per 18 operos scenų išgyveni tiek daug kaitos, vidinio veiksmo gestų. Klausa ir rega bei kiti jutimai –­ polifoniškai aktyvūs, įaudrinti, visokeriopai įtraukti, idant visi galiausiai susitiktų viename taške – operos kulminacijoje. Tai – Korneto žūtis asketiškai spengiančioje fortepijono unisono tyloje, be jokių nereikalingų apnašų. Manding, muzika ir padiktavo tai, kad šis finalas (ypač kai jį patiri keletą kartų) taptų tikrąja struktūriškai veikalą sustyguojančia Baigme, kuri tokia trumpa, bet jos tiek daug savo pločiu, gyliu, belaikiškumu.

Beje, jei kalbėtume apie muzikos kūrinių įtaigos fenomeną kaip apie keleto schematiškų padalų struktūrą –­ pradžia, vidurys ir baigmė, kurios kraštinėms padaloms tenka lemiamas vaidmuo, tai šiuo požiūriu O. Narbutaitė, regis, itin paprastais meniniais instrumentais pasiekė stulbinamos struktūrinės iškalbos, simetrijos, pras­minės arkos. Kaip keliems akimirksniams sustingsta laikas Baigmėje, taip jis stabteli ir Įžangoje, Sapnų mergaitei ištarus: Signore: è tempo (Viešpatie: laikas). Ir nuo tol aišku –­ spektaklio tėkmė ima srūti.

Tad norėtųsi stabtelėti prie O. Narbutaitės muzikos, kuri, be abejonės, ir yra tikroji „Korneto" dvasia. Ir dabar jau labai magėtų paklausyti būtent tik jos, be kitų muzikiniam teatrui būtinų elementų. Nes kompozitorė, nors ir suvokdama muzikinio teatro specifiškumą ir rašydama kitokią muziką savajam „Kornetui" nei koncertiniai oratoriniai, simfoniniai jos veikalai, naujosios operos partitūros anaiptol nepalieka be atpažįstamo intensyvaus muzikinio krūvio. Dalį to krūvio gali aptikti skrupulingame orkestruotės ažūre, tembrų ansambliuose, ritmo daugiareikšmiškume ar kai kurių autorės pamėgtų instrumentų ryškesnėse linijose. Kita krūvio dalis gi tenka įvairiems šios muzikos užnugariams, kurių tiesioginis punktyras gal beveik net nematomas, – antai literatūrinis, istorinis, kultūrinis O. Narbutaitės akiratis (jis tarsi formuoja papildomą partitūros dalį). Be to, niekuomet čia nenuvertinamas ir tradicijos dėmuo, šįkart autorės įaustas ir nesunkiai išskaitomomis kai kuriomis akivaizdybėmis (F. Schuberto, L. van Beetho­veno, R. Wagnerio ar F. Chopino citatos ar jų šešėliai). Pakako šioje partitūroje ir bemaž tradicinio vokalo pradmens, kurio pavidalus sudabartino orkestruotės šydas. Vis dėlto tame vokalo pradmenyje ne šiaip sau skleidėsi ir įvairiomis kalbomis sklindančių citatų polilogas – lietuvių, italų, vokiečių, prancūzų... (gaila, jo pilnavertei meninei artikuliacijai pristigo adekvataus dainininkų įnašo).

Tai, be abejonės, nėra lengvai „perskaitoma", juoba paprastai interpretuojama muzika. Ir tai, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tokiu veikalu pastiprino savo repertuarą, paliudija ir reikšmingą įžvalgą, ir vertybinę orientaciją. „Korneto" akivaizdoje išgirdome perspektyvų jaunų solistų ansamblį, kurių repertuare dėl minimos operos neįprastais rakursais pabudo vokalo ir artistinės raiškos galimybės: artikuliacijos, fantazijos, abstraktesnio mąstymo lygmenimis. „Kornetą" rengė du dirigentai – Robertas Šervenikas (muzikos vadovas ir dirigentas) ir Julius Geniušas. Pirmuosius tris spektaklius dirigavo R. Šervenikas, kuriam jau iš anksčiau gerai pažįstamas O. Narbutaitės partitūrų braižas, tad naujoji opera – patirtimi ataustas naujas etapas, pagrįstas jautriu, bet ir tvirtai organizuojančiu bendravimu su solistais, choru, orkestru.

Savąjį pagrindinių personažų (Korneto Kristupo Rilkės ir Grafienės / Markizo) požiūrį skirtingai brandino solistų poros – Tomas Pavilionis, Mindaugas Zimkus bei Jovita Vaškevičiūtė, Eglė Šidlauskaitė. Kiekvienas tų požiūrių –­ vertas pagarbos ir spektakliui suteikė skirtingą atmosferą. T. Pavilionis – Kornetui artimesnis vizualine regimybe, individualesne ištarme, tačiau M. Zimkus – įtaigesnis žodžio artikuliacija, muzikine retorika. Skirtingus pasaulius įkūnijo Grafienės / Markizo atlikėjos: J. Vaškevičiūtės artistiškumas pirmiausia buvo sąlygotas užtikrinto tembro, jau įgytos sceninės intuicijos, o E. Šidlauskaitė drąsiai improvizuoja vaizduote, temperamentu, balsu ir vaidyba. Per visus tris spektaklius Sapnų mergaitės / Šaukiančios merginos vaizdinį vis turtino Gunta Gelgotė – trapus, bet milžiniškų resursų sopranas. Trečiajame spektaklyje kiek sunkiau sekėsi ansambliuoti Damų ir Svečių kvartetui, tačiau, nepaisant to, žavėjo kiekvieno jų pastanga ansamblyje sukurti charakterį – ne tik balsu, bet ir elegantišku gestu (Julija Karaliūnaitė, Laura Zigmantaitė, Mindaugas Jankauskas, Egidijus Dauskurdis). Stilistiškai vientisiau, įtaigiau muzikinį Generolo / Riterio / Senio vaizdinį patobulino Liudas Norvaišas, ta linkme pasistūmėjo ir Jonas Sakalauskas (Korneto antrininkas). Beje, kovo 29 d. spektaklyje, nors ir trečiame, būta pastebimų apmaudžių nesklandumų (nesinchroniškų įstojimų, susipainiojimų, iš užkulisių prasimušusių techninio personalo riksmų). Tačiau tai galėjai tesuvokti kaip paralelinę tiesą (na, pas mus taip pasitaiko, deja), nes iš tikrųjų prie „Korneto" tie nesklandumai nelimpa. „Kornetas" vis tiek išlieka orus, originalus, įspūdingas, kerintis ir jau vėl labai laukiamas...