Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (13)

Atminties klodai

Niujorko architektūroje užkoduoti atminties klodai, tesiekiantys vos keletą šimtmečių, egzistuoja šalia stulbinančių modernių statinių. Amerikiečiai linkę labiau žvelgti į ateitį nei į praeitį, tad futuristinė miesto vizija dažnai nustelbia atminties paliktus ženklus.

Stevenas Schickas. Billo Deano nuotrauka

Vienokiu ar kitokiu pavidalu atminties tema vis iškildavo ir žiemos sezono koncertuose. Kolumbijos universiteto Milerio teatre sausio 30 ir vasario 1 d. įvykęs dviejų koncertų ciklas iš karto patraukė dėmesį savo neįprastai visapusiška ir konceptualia programa – čia buvo galima išgirsti išsamią šiuolaikinės muzikos solo mušamiesiems istoriją. Pirmasis koncertas, pavadintas „Ištakos", o antrasis – „Atgarsiai", chronologiškai apėmė visą solinės mušamųjų muzikos repertuarą nuo 6-ojo dešimtmečio iki ką tik sukurtų opusų. Juos atliko perkusininkas Stevenas Schickas – kadaise buvęs ansamblio „Bang On A Can" narys, gerai žinomas šiuolaikinės muzikos adeptas, inspiravęs daugybės kūrinių atsiradimą bei parašęs knygą apie šiuolaikinį mušamųjų repertuarą, o pastaruoju metu pasižymėjęs ir kaip dirigentas. Šįmet 60-metį švenčiantis atlikėjas žavėjo neįtikėtina jaunatviška energija, meistriškais judesiais valdydamas tokią gausybę įvairių mušamųjų instrumentų ir ypač stebino savo atminties galiomis. Beveik visi kūriniai buvo grojami atmintinai, kas tikrai retai pasitaiko atliekant tokią ritminių piešinių sudėtingumu pasižyminčią muziką. Kadaise teko klausytis S. Schicko paskaitų kompozitoriams, kur jis dalijosi savo muzikos įsiminimo metodais ir tiesiog šokiravo valandų skaičiumi, skirtų šiuolaikinio repertuaro kūriniams išmokti atmintinai (vienam B. Ferneyhough'o kūriniui įsiminti jam prireikė net 9 mėnesių!). Taip per metų metus atlikėjas pamažu suformavo gausų repertuarą, kai kuriuos kūrinius atmintyje išlaikydamas jau keturis dešimtmečius. Grojimas atmintinai turi neabejotinų privalumų – muzikos tėkmė skamba daug natūraliau, lanksčiau, atlikėjas tarsi „gyvena muzikoje" ir nebelieka to mechaniško ir gremėzdiško užrašyto ritmo skaičiavimo, dažnai išryškėjančio grojant sudėtingus ritmus. S. Schickas pasižymi tiesiog matematiniu tikslumu ir virtuoziškumu, kiekvienam ritminiam galvosūkiui surasdamas elegantišką judesių pritaikymą, taigi tomis akimirkomis, kai pranokstamas klausytojo gebėjimas susigaudyti skambančiame ritme, visuomet išlieka vizualinis malonumas stebint ekonomiškus, itin preciziškus atlikėjo judesius. Visi pirmąjį vakarą skambėję kūriniai – senokai atlikėjo repertuare gyvavę šiuolaikinės muzikos „aukso fondo" grynuoliai: Karlheinzo Stockhauseno „Zyklus" (1959), Iannio Xenakio „Psappha" (1975) ir „Rebonds" (1989), Helmuto Lachenmanno „Intérieur I" (1966). Daugumoje opusų naudojama savita ir unikali notacijos sistema, suteikianti atlikėjui nepaprastą laisvę, įgalindama kurti nenuspėjamą ir kaskart nustebinantį garsinį rezultatą. Scenoje stovėjo trys mušamųjų instrumentų komplektai, formuodami unikaliai skambančias erdvines skulptūras. Kartais instrumentu pavirsdavo ir atlikėjo kūnas, kaip Vinko Globokaro kūrinyje „?Corporel" (1982), kur scenoje meditacine poza sėdėjęs pusnuogis perkusininkas tyrinėjo akustines savo kūno galimybes, išgaudamas begalę garsų ir ritmų. To paties kompozitoriaus „Toucher" (1972) pagal Bertoldo Brechto pjesės „Galilėjaus gyvenimas" ištraukas nurodė atlikėjui surasti septynis instrumentus, skambančius kaip prancūzų kalbos balsės ir užgauti juos pirštais kartu ištariant atitinkamas balses. Abudu kūriniai buvo atlikti su nepaprasta koncentracija ir įtaiga, kuri persidavė ir klausytojams, sėdėjusiems tiesiog užgniaužus kvapą ir išgyvenusiems kiekvieną garsą ar tylą kaip prasmingo ritualo dalį. Kartais mušamieji skambėdavo vos girdimai, kaip bene tyliausiame programos kūrinyje, Mortono Feldmano „The King of Denmark" (1964), kur didžiuliai instrumentai švelniai liečiami pirštais arba atvirkščiai –­ plati garsų amplitudė buvo išgaunama vos vienu instrumentu – metaliniu trikampiu, kaip Alvino Luciero „Silver Streetcar for the Orchestra" (1982).

Antrąjį vakarą vėlgi buvo galima pasigėrėti fenomenalios S. Schicko atminties vaisiais bei autentiška kūrinių interpretacija. Briano Ferneyhough'o „Bone Alphabet" (1992), pasižymintis vienu metu egzistuojančiais sunkiai išskaičiuojamų proporcijų sudėtiniais ritmais, skambėjo pasigėrėtinai natūraliai, subtiliai atliktas Kaijos Saariaho kūrinys „Šeši japoniški sodai" (1997) mušamiesiems su elektronika kvietė į rytietiškos kontempliacijos pasaulį, o Johno Lutherio Adamso „Roar" (2002) magiškai įtraukė į didžiulio tamtamo išgaunamus gausmus, nepastebimai susiliejančius su elektronine to paties instrumento „aura". Atlikėjo fizinė energija prasiveržė kaip vulkanas Davido Lango kūrinyje „The Anvil Chorus" (1991), kur metaliniais priekalais, plieno vamzdžiais ir gongais buvo atliekamos vienu metu girdimos daugiasluoksnės ritminės linijos bei galingai intensyvaus ritmo Michaelo Gordono kūrinyje „XY" (1998), kur panaudota kryžminė formulė –­ jei viena atlikėjo ranka garsėja, kita – tilsta. Kaip energetinė atsvara minėtiems kūriniams nuskambėjo pašėlusiai juokingas ir čiapliniškas Marko Applebaumo opusas „Aphasia" (2010). Čia atlikėjas tarsi „įkūnijo" iš įrašo skambančius garsus, sinchroniškai juos rodydamas atitinkamais judesiais ir grimasomis ir dar kartą pademonstruodamas nepaprastą tikslumą. Galbūt dėl jau girdėtų mušamųjų tembrinių derinių ir grojimo technikų arsenalo kiek nuvylė premjeriniai kūriniai – Nathan Daviso „Crystal Radio" (2014) ir Lei'aus Liang'o „Trans" (2014). Pastarajame publikai buvo išdalyti 60 akmenukų. Pamokęs, kaip su jais elgtis, S. Schickas pradėjo kūrinį, o klausytojai tik ir laukė sutarto ženklo, kada galės sudaužti vieną akmenuką į kitą. Iš visų pusių skambantys tai retesni, tai dažnesni akmenukų barškenimai kūrė gana jaukų akustinį efektą, priminusį raminantį lietaus lašelių kritimą. Premjeriniai kūriniai paliko galbūt ir nepagrįstą įspūdį, jog mušamųjų solinės literatūros „aukso amžius" jau praėjo. Kita vertus, išgirsto repertuaro tikrai pakaks dar ne vienai perkusininkų kartai.

Beje, grojimas iš atminties nė kiek nestebina tradicinės klasikinės muzikos gerbėjų. Tuo buvo galima įsitikinti vasario 3 d. Carnegie Hall salėje klausantis rumunų pianisto Radu Lupu kartu su Filadelfijos orkestru, diriguojamu Yannicko Nézet-Séguino, atlikusio Bélos Bartóko fortepijoninį koncertą Nr. 3. Paskutinis kompozitoriaus kūrinys –­ skaidrus, vietomis transcendentiškas ir persmelktas laikinumo pajautos tą vakarą, pianisto interpretuojamas, atskleidė tiesiog įstabų tylios dinamikos spektrą, ypač lėtose koncerto dalyse. Be galo lengvas, tačiau puikiai kontroliuojamas pianisto prisilietimas prie klavišų išgaudavo vos girdimą pianissimo, kurį retai teišgirsi solistui grojant su orkestru. Akimirksniais Radu Lupu grodavo užsimerkęs ir atrodydavo, jog pianisto rankos pačios suranda reikiamus klavišus.

Panašus pojūtis apėmė stebint ir džiazo pianisto Keitho Jarretto solinį koncertą, įvykusį Carnegie Hall salėje vasario 5 d. Nors šiam improvizuojančiam atlikėjui netenka atmintinai mokytis to, ką jis groja, visgi atminties galių jam prireikia ne ką mažiau. Tiesa, trumpalaikės atminties, padedančios prisiminti ir apjungti vieną po kito spontaniškai gimstančius garsų derinius ir atsitiktinius motyvus į prasmingą visumą. Turėdamas šitiek metų patirties, ypač grojant ilgos trukmės solines improvizacijas, Keithas Jarrettas tą daro tikrai meistriškai ir, atrodytų, be jokių pastangų. Nors, anot paties atlikėjo, jis, kaip ir klausytojas, grodamas nežino, koks bus kitas garsas.

„Eighth Blackbird“. Luke’o Ratray’aus nuotrauka

Jei įmanoma suprasti solistų grojimą iš atminties, visgi didesnę nuostabą kelia tai darantys ansambliai, ypač grojantys šiuolaikinę muziką. Kaskart apsilankiusi „Grammy" apdovanoto ansamblio „Eighth Blackbird" koncertuose vis stebėdavausi, kaip šeši atlikėjai geba įsiminti vis naujus kūrinius ir groti juos taip, lyg patys būtų juos sukūrę. Taigi, ir šįkart, eidama į vasario 7 d. „The Kitchen" salėje vykusį koncertą pavadintą „Still in Motion", tikėjausi to paties, tačiau lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais. Tiesa, atlikėjai tą vakarą grojo tikrai pasigėrėtinai, nors ir iš natų. „Eighth Blackbird" –­ vienas tų an­samb­lių, kurie kad ir ką grotų, viskam suteikia savitą bei atpažįstamą interpretacijos braižą ir kartu pasižymi nenuilstančiu entuziazmu bei atsidavimu šiuolaikinės muzikos repertuarui. Ansamblis turi savo stilių ir dažnai pasirenka aiškiai juntamo ritminio prado, greitoko judėjimo muziką, pateikdamas ją su minimaliai teatralizuotais elementais. Klausytis ir stebėti šiuos muzikantus – grynas malonumas, nes jiems grojant be galo ritmiškai komplikuotą muziką atrodė, kad jie mėgaujasi kiekvienu ritminio piešinio iššūkiu ir kaip kokios roko grupės ilgamečiai nariai puikiai vienas kitą jaučia. Daugelis tą vakarą skambėjusių kūrinių pasižymėjo itin turtinga tembrinių spalvų palete – tiek australų kompozitoriaus Bretto Deano sekstetas „Old Kings in Exile", amerikiečio Steveno Mackey'o „Suite: Slide", tiek ir įdomiai visam ansambliui aranžuoti György'o Ligeti fortepijoniniai etiudai. Teatrališkumo į programą įnešė Tomo Johnsono „Four Counting Duets", įterpti tarp kitų kūrinių ir atliekami suporuojant vis kitus ansamblio narius, garsiai skaičiuojančius didėjančia arba mažėjančia eilės tvarka ir kuriančius intriguojančias scenines situacijas. Kitą puikaus ansamblinio susiklausymo pavyzdį buvo galima pamatyti vasario 22 d. grupės „Victoire" koncerte Carnegie Zankel salėje. Įkurta ir vadovaujama niujorkietės kompozitorės Missy Mazzoli, grojančios klavišiniais instrumentais, ši grupė atlieka specialiai jai sukurtas kompozicijas. Nuskambėjusi naujo M. Mazzoli kūrinio „Vespers for a New Dark Age" premjera apjungė tiek roko, tiek ir klasikinės muzikos tradicijas į tamsoko skambesio requiem laiko pabaigai. Kartu su ansambliu grojo perkusininkas ir kompozitorius Glennas Kotche, savo premjeriniame kūrinyje „Bells and Honey" pademonstravęs kūrybinius talentus ir tiesiog pakerėjęs publiką Johno Lutherio Adamso kūrinio „Ilimaq" (2012) mušamiesiems solo atlikimu. Beveik valandą trukusiame kūrinyje atlikėjas tiek save, tiek ir klausytojus įvedė į visišką transo būseną. Anot Aliaskoje gyvenančio autoriaus, kūrinio pavadinimas reiškia „dvasines keliones". Aliaskos vietinės genties – inuitų – tradicijoje būgnas yra keliavimo priemonė, kuria per garso gausmą šamanas persikelia iš realaus į dvasių pasaulį. Atlikėjas, judėdamas scenoje nuo didžiųjų būgnų prie tomtomų ir aštuonių lėkščių, kūrė paslapties ir intensyvumo prisotintą atmosferą, sustiprinamą elektroninių sąskambių. Išgyvenant šią garsinę misteriją, pradingo tiek laiko, tiek erdvės pojūčiai, kurie itin aktyviai buvo užaštrinti kitame Zankel salėje vasario 20 d. vykusiame ACO orkestro koncerte. Amerikiečių kompozitorių muzikai atlikti skirtas orkestras nenutolo nuo savo misijos pristatydamas vietinių autorių muziką, tiesa, šįkart pasirinkdamas kiek nuobodoką programą. Skambėję kūriniai irgi siejosi su atmintimi, antai Teado Hearne'o „Ripple", kur panaudoti slapti Irako karo reportažų tekstai, ar jos netekimu bei demencija Lisos Renée Coons kūrinyje „Vera's Ghosts" styginiams, kur pusračiu sustoję atlikėjai atkartojo vienas kito judesius ir garsus, kurdami erdvinį garso judėjimą.

Verti paminėjimo ir kiti koncertai – korėjiečių kompozitorės Unsukos Chin autorinis vakaras, įvykęs kovo 13 d. Milerio teatre, kur ansamblis „Signal", diriguojamas Brado Lubmano, ypač įsiminė savo „Doppelkonzerto" fortepijonui, mušamiesiems ir ansambliui atlikimu ir Carnegie Hall organizuotas trijų savaičių festivalis „Viena – sapnų miestas" (vasario–kovo mėn). Jo metu buvo galima pasigėrėti Vienos simfoninio orkestro koncertais bei susipažinti su šiuolaikine austrų muzika, preciziškai atliekama Niujorko ansamblio „Talea" (kovo 4–7 d.).

Rašytojas V. Nabokovas yra pasakęs: „Kuo labiau mylėsi atmintį, tuo ji bus stipresnė ir keistesnė." Niujorko nevargina psichologinis „atminties kompleksas", galbūt todėl čia klestėte klesti įvairiausios šiuolaikinio meno apraiškos.