Eilėje prie meno
Niujorke dažnai tenka stovėti eilėse. Kadaise atrodė, jog eilės yra sovietmečio reliktas, jau beveik išsitrynęs iš atminties, bet šiame daugiamilijoniniame mieste tai kasdienis ir įprastas dalykas. Eilės driekiasi prie meno institucijų bilietų kasų, muziejų, koncertų ir teatrų įėjimo, taip pat metro ar didesnėse parduotuvėse. Kartais meno paklausa šiame mieste tiesiog stulbina – štai kad ir dieną naktį nusidriekusios lankytojų eilės prie Niujorko modernaus meno muziejaus, atvėrusio duris ištisą parą per paskutinį Henri Matisso parodos „Cut-outs" („Karpiniai") savaitgalį.
Meno ištroškę niujorkiečiai entuziastingai plūdo ir į koncertų sales, ypač žiemos sezono metu, kai ilgus mėnesius nesitraukęs šaltis skubino visus iš lauko vidun. Pastebėjau, jog šią gerokai užsitęsusią žiemą atėjus į koncertus organizatoriai vis nepamiršdavo padėkoti publikai, nepabijojusiai šalčio ir gausiai susirinkusiai klausytis muzikos. Iš pradžių kiek komiškai ir trivialiai skambėjęs komentaras apie orą tapo, regis, neatskiriamu šio sezono bruožu tiek didelėse koncertų salėse, tiek ir kamerinėse erdvėse. Vienoje iš mažesnių erdvių, „La Mama" teatre, esančiame East Village rajone, teko matyti operą „Sunken Cathedral" – populiaraus eksperimentinių operų festivalio „Prototype" renginį. Šįkart po operos etikete slypėjo garsų ir vaizdų derinys, kinematografiškai atskleidžiantis istorijas, atliekamas vos dviejų atlikėjų. Opera priminė vieno asmens išgyvenamą sapną, aktualų ir suprantamą tik pačiam sapnuotojui. Anot korėjiečių kilmės kompozitorės ir atlikėjos Boros Yoon, šis spektaklis atskleidžia pasąmonės architektūrą, pasitelkdamas žaismingus paradoksus ir vadinamąją garsinio siurrealizmo estetiką. Kompozitorė sujungė dainavimą su elektronika ir tradicinių korėjiečių būgnų skambesiu, kuris lydėjo ritualinį šamanistinį šokį, atliktą korėjiečio Vongo Pako. Gana eklektiškas praeities ir dabarties muzikinių paradigmų derinys persmelkė visą operą, kuri savo forma labiau panėšėjo į charakteringų dainų rinkinį nei į vientisą garsų statinį. Tiesa, jungiamąją funkciją atliko vizualinė projekto dalis, kur ryškėjo magijos ieškojimas kasdieniuose objektuose – scenoje esantys muzikos instrumentai tarsi tapo lygiaverčiais veiksmo dalyviais. Vienas iš jų – hipnotiškai besisukantis patefonas, ant kurio uždėtas daugiabriaunis stiklo objektas, kūrė nuolat kintančius ir judančius spalvotus šviesos atšvaitus. Vis dėlto sapnų atmosferą stiprino ne individualizuoti kasdienybės objektai, o videoprojekcijos ir kinetinės skulptūros, grįstos katedrų architektūra ir nukeliančios į pasaulį už mažos scenos ribų. „Proto architektūra – tai begalinė erdvė su daugybe kambarių, koridorių ir laiptinių, atsiskleidžiančių ir susikertančių netikėtais būdais", – šie operos pradžioje autorės ištarti žodžiai taikliai susumavo tai, ką patyrė klausytojas.
Patyrinėti moteriškos pasąmonės teritoriją, šįkart perfiltruotą racionaliojo prado, buvo galima vasario 5 d. koncerte Kolumbijos universiteto Millerio teatre, kur skambėjo niujorkietės Missy Mazzoli kūryba. Trisdešimtmečių kartos postminimalistinės stilistikos kompozitorė rašo nepaprastai įvairiapusišką muziką, dažname jos opuse sutelpa daugybė dalykų – nuo hiperaktyvios, roko grupėms būdingos išraiškos, elektroninių semplų iki subtilių ir hipnotiškai ramių, išieškotų tembrinių spalvų. Šiame autoriniame koncerte buvo pristatyta jos muzika styginių instrumentams, puikiai atlikta vietinių styginių kvartetų „Mivos Quartet" ir ETHEL, taip pat skambėjo ištrauka iš naujos operos „Breaking the Waves" pagal Larso von Triero filmą. Styginių instrumentų traktavimas – soliniuose kūriniuose „Tooth and Nail" altui ar „A Thousand Tongues" violončelei, kvartetuose „Death Valley Junction" ir „Quartet for Queen Mab" – buvo artimas baroko stilistikai, pasižyminčiai daugybe ornamentų, tarsi apsivijusių pagrindinius garsus ir sukuriančių nuolatinį polifoninio audinio mirgėjimo ir mikrojudėjimo įspūdį. Garsai nenuilstamai tekėjo, įtraukdami į savo harmoninių įtampų ir atsipalaidavimų ciklus ir retai palikdami vietos tuštumai ar tylai.
Kitokį garsų komponavimo modelį, leidžiantį kartkartėmis išgirsti ir tylos akimirksnių, buvo galima patirti dar viename Millerio teatro koncertų serijos „Kompozitorių portretai" renginyje – vasario 19 d. įvykusiame autoriniame italų kompozitoriaus Stefano Gervasoni vakare. Vienas svarbiausių jo muzikos elementų ir struktūriškai formuojančių principų – garso spalva arba tembras, kurio dominavimas ypač išryškėjo niujorkiečių ansamblio „Yarn/Wire" atliktame kūrinyje „Sviete tihi" (2005–2006) dviem fortepijonams ir dvejiem mušamiesiems. Prasidėjusi žėrinčių fortepijonų kaskadinių pasažų virtine, vėliau pavirtusia specifiškomis tembrinėmis spalvomis pasižyminčiais izoliuotais taškiniais garsais, ši kompozicija, regis, tyrinėjo įvairias šviesos gradacijas ir spindėjimo intensyvumą. Fortepijonų aukšto registro skambesys persiliedavo su aukšto registro mušamaisiais instrumentais – varpeliais, antikinėmis lėkštutėmis ir trikampiais. Subtiliai meistriška tembrų traktuote, šįkart styginių instrumentų, pasižymėjo ir kompozicija „Six lettres á l'obscurité (und zwei Nachrichten)". Na, o iš daugybės trumpučių fragmentų sudarytas kūrinys „In dir" šešiems balsams, įtaigiai atliktas vokalinio ansamblio „Ekmeles", sukosi aplinkui dviprasmiškų tekstinių paradoksų žaismą, pagrįstą XVII a. poeto Angeluso Silesiuso dvieiliais.
Žaidimas tekstu ir potekstėmis lydėjo ir kitą koncertą – vasario 27 d. Carnegie Zankel salėje įvykusį simfoninio orkestro ACO (American Composers Orchestra) pasirodymą. Kaip ir dažname šio orkestro koncerte, publika rikiavosi eilėje prie įėjimo ir užpildė visą salę. Intriguojančiai pavadinta „Andergraundo orkestras: nuodėmės ir dainos", to vakaro programa pateikė įvairialypį muzikinio teatro, kabareto, džiazo ir tradicinės koncertinės muzikos mišinį. Nesunku buvo atspėti, kas priviliojo klausytojus – šalia šiuolaikinių autorių kūrinių koncerte skambėjo Kurto Weillio „The Seven Deadly Sins", kartu su orkestru atliktas solistės ir kompozitorės Sharos Worden. Savito tembro solistės balsas, persmelktas kažkokio ypatingo kabaretinio ar džiazinio švelnumo ir šilumos, ypač nuspalvinančių aukštą registrą, kartu su paveikia aktorine raiška kūrė netikėtas kūrinių interpretacijas. Tą galima pasakyti ir apie K. Weillio opusą, ir apie pačios solistės sukurtas dainas bei ypač kompozitorės Sarah Kirkland Snider kūrinio „Unremembered" ištraukas, kai emocionalusis pradas, savo stiprumu prilygstantis vos ne popmuzikai, buvo sėkmingai balansuojamas pasitelkus šiuolaikiškai išradingą orkestro instrumentų skambesį. Simfoniniai to vakaro kūriniai paliko kiek blankesnį įspūdį – Carmano Mooro kūrinio „Madiba" violončelei su orkestru premjera, skirta Nelsono Mandelos asmenybei, ir efektingai virtuoziškas, greito tempo Danielio Schnyderio „draKool", kėlęs asociacijų su aktyviu animacinių filmų garso takeliu.
Kaip įprasta, eilės nusidriekė prieš džiazo pianisto Keitho Jarretto solinį koncertą Carnegie Hall salėje, įvykusį kovo 3 d. Atlikėjo gerbėjai šį kasmetinį pasirodymą Niujorke laiko kone sakraliniu įvykiu. Niekuomet nežinai, kuo šis improvizuojantis pianistas nustebins. Garantuota tik tai, kad klausytojams teks privilegija sudalyvauti jų akivaizdoje besiskleidžiančioje ir per dabarties akimirksnį gimstančioje muzikoje. Tiesa, kiek panašų, nors ir mažiau intensyvų išgyvenimą galima patirti ir klausantis dar negirdėtų kūrinių, kai esi nuolat stebinamas nenuspėjamų garsinės tėkmės posūkių. Tai irgi vilioja naujovių ištroškusius niujorkiečius. Naujų kūrinių galima išgirsti neretame koncerte, pavyzdžiui, sausio 29 d. „La Poisson Rouge" klube įvykusiame pianistės Sarah Cahill soliniame pasirodyme. Šis koncertas buvo vienas iš daugelio renginių, skirtų kompozitoriaus minimalisto Terry Riley 80-mečiui. Šia proga S. Cahill užsakė net 9 naujus kūrinius. Tą vakarą šalia T. Riley kompozicijų nuskambėjo keletas iš jų – meditatyvinis tylių erdviškų rezonansų Samuelio Carlo Adamso kūrinys „Shade Studies", taip pat kompozitoriaus sūnaus Gyano Riley premjera „Poppy Infinite". Beje, G. Riley tą vakarą pasirodė ir kaip atlikėjas, pagrojęs gitara solo ir kartu su pianiste atlikęs Pauline Oliveros šiai progai sukurtą improvizacinio pobūdžio trumpą kompoziciją „Trilling Piece for Terry". Čia abudu atlikėjai pakaitomis grojo tai fortepijono klavišais, tai pirštais ar mušamųjų lazdelėmis, užgaudami stygas instrumento viduje.
Kalbant apie naujų kūrinių užsakymą, reikia prisiminti dar keletą pagirtinų iniciatyvų. Viena jų – smuikininkės Hilary Hahn kompaktinė plokštelė „In 27 Pieces: The Hilary Hahn Encores", šįmet sulaukusi „Grammy" apdovanojimo kamerinių kūrinių kategorijoje. Atlikėja savo iniciatyva užsakė trumpus kūrinius, vadinamuosius bisus, skirtus groti po koncerto, net 27 skirtingiems kompozitoriams. Tradiciškai, atlikėjai pasirenka bisui populiaresnius kūrinius ar jų ištraukas, skirtus pamaloninti publiką. Smuikininkė H. Hahn pažvelgė į šį reiškinį naujomis akimis, pasiūlydama bisui tai, ko publika dar niekuomet negirdėjo, ir mažomis dozėmis pratindama klausytojus prie šiuolaikinės muzikos. Atlikėjos konceptualus mąstymas pasireiškė ir nutarus sudėti visus 27 bisus į vieną kompaktinę plokštelę, kurios sėkmė patvirtino tokios iniciatyvos reikalingumą ir prasmę. Iš tiesų, atlikėjų užsakomi nauji kūriniai yra gana paplitusi praktika, tačiau kartais, kaip šiuo atveju, pribloškia ambicingi jos masteliai. Dar vienas labai nudžiuginęs projektas – neseniai Niujorko spaudoje pristatyta Carnegie Hall salės iniciatyva. Ši garsi koncertų salė nusprendė pažymėti 125-mečio sukaktį, užsakydama net 125 naujus kūrinius per ateinančius penkerius metus! Ką gi – niujorkiečiams dar ne kartą teks stoti į eilę, norint išgirsti premjeras, atliekamas pasaulinio garso muzikantų.
Suprantama, kai publika rikiuojasi į eilę prie durų, norėdama pakliūti į nemokamus šiuolaikinės muzikos koncertus, kurių Niujorke tikrai gausu. Bandant pasirinkti dėmesio vertą renginį, visuomet svarbus vaidmuo tenka atlikėjams, kurie tampa koncerto vizitine kortele. Vienas iš klausytojų pasitikėjimą pelniusių ir plataus pripažinimo sulaukusių kolektyvų – ICE ansamblis, ištikimai atsidavęs šiuolaikinei muzikai. Gavęs nemažai prestižinių premijų, ansamblis jas nuolat paskiria savo koncertų finansavimui, suteikdamas publikai daugybę progų nemokamai pasiklausyti naujų kūrinių ir tokiu būdu priartindamas eilinį klausytoją prie muzikos, dažnai kaltinamos elitizmu. Gausiai susirinkusi publika galėjo tai įvertinti vasario 27–28 d. Abrons Arts centre vykusiuose koncertuose iš serijos „OpenIce".
Stovint eilėse prie meno įdomu stebėti kitus žmones – ne visi juk įnikę į savo mobiliuosius prietaisus. Pasitaiko ir skaitančiųjų knygas, šlifuojančių savo poezijos eilutes ar piešiančių eskizus. Beje, ne kartą teko matyti ir kompozitorius, paskubomis karštligiškai kažką rašančius ant penklinių. Galbūt tas stovint eilėje gimusias muzikines idėjas netrukus bus galima išgirsti vienoje iš daugelio Niujorko koncertinių erdvių.