Nekantrumas
Niujorkiečiai – itin nekantrūs, jie nori visko kuo įmanoma greičiau, pageidautina – iš karto. Mieste visuomet lengva atskirti vietinius nuo turistų, nes pastarieji išsiskiria iš minios ženkliai lėtesniu judėjimo greičiu. Jei netyčia užsimiršus pakeli galvą, kad pamatytum dangaus lopinėlį ar kokio dangoraižio architektūrinį stebuklą – tuoj pat susilauki smerkiančių žvilgsnių ar komentarų, kad stabdai greitąjį pėsčiųjų judėjimo srautą. O vietiniams net nepakanka kantrybės sulaukti žalios šviesos pereinant gatvę. Tokia nekantra gali atrodyti kiek neurotiška, tačiau tik pašaliečio akims. Vietiniams tai – natūralus būdas išgyventi šiame didmiestyje, bandant pasivyti tą nuolat skubantį laiką ir kompensuoti jo trūkumą.
Nekantrumas noromis nenoromis kiek atslūgsta koncertuose, kai sugebėjus laiku ateiti į koncertų salę ir kartais netgi atstovėjus ilgą eilę, kad patektum vidun, pagaliau atsisėdi į savo vietą ir pasineri į talentingų muzikantų kuriamą garsų pasaulį, kur galioja visiškai skirtingi nuo įprastinės kasdienybės laiko tėkmės dėsniai. Lapkričio mėnesį Linkolno menų centre vykęs „Baltos šviesos“ festivalis perkėlė klausytojus į žymiai lėtesnį laiką, savo neskubra menantį praėjusius amžius. Anot šio, jau trečius metus vykstančio festivalio meno direktorės Jane Moss, meno kūriniai leidžia patirti kažką didesnio už mus pačius ir taip praplečia mūsų įsivaizdavimą apie save bei savo galimybes. Tad festivalis orientuojasi į tokius meninius bei dvasinius patyrimus, kurie išlaisvintų nuo riboto suvokimo, kas mes esame. Kiekvienais metais pasirenkama vis nauja visus renginius jungianti tema, ir šįkart tai buvo kūno, kaip transcendencijos įrankio, tema, atsiskleidusi daugybėje renginių, aprėpusių nepaprastai spalvingą įvairovę nuo Hilliardo ansamblio koncerto, armėnų liaudies dainų bei antikinės kinų žandikaulio arfos atlikimo iki Gustavo Mahlerio simfonijų bei Latvijos radijo choro atliekamos Arvo Pärto muzikos. Lapkričio 14 dieną teko apsilankyti vokiečių kompozitoriaus Heinerio Goebbelso muzikinio teatro renginyje „I went to the House but did not enter“, atliktą Hilliardo ansamblio narių. Šis trijų paveikslų muzikinis spektaklis pagal T. S. Elioto, M. Blanchot, F. Kafkos ir S. Becketto tekstus, trukęs beveik dvi valandas be pertraukos, pasižymėjo nepaprastu sceninio veiksmo lėtumu, kiek amorfiška forma bei visų svarbiausia, ką pastebėjo ir „New York Times“ kritikas A. Thommasinis, muzikos trūkumu. Išties, žiūrovai, atėję pasimėgauti žymaus Hilliardo ansamblio nepriekaištinga atlikimo kokybe, pasigedo pačios muzikos, kuri buvo naudojama tik fragmentiškai, paliekant daug vietos tylai bei akustiškai išryškintiems aplinkos garsams. Keturi atlikėjai, apsirengę tamsių spalvų lietpalčiais ir skrybėlėmis, stovėjo beveidžiame kambaryje su pilkomis užuolaidomis bei stalu, padengtu arbatai. Beveik visiškoje tyloje, palydimi tik mechaniško laikrodžio tiksėjimo, jie ištisas 15 minučių pakavo kambario daiktus ir sulėtintais judesiais dėjo juos į kartonines dėžes. Veiksmo lėtumas, iš pradžių kiek intrigavęs, galiausiai pradėjo erzinti. Pamažu daugėjo ir garsų, o tiksliau – triukšmų, tokių kaip įgarsintas vyniojamo popieriaus šiugždėjimas ar scenos kulminacijoje pasigirdęs siurblio ūžimas, kurie viltingai žadėjo muzikinės dalies pradžią. Intuicija neklydo – išsiurbus scenoje esantį kilimą, atlikėjai pagaliau pradėjo dainuoti. Hilliardo vokalistams, daugiausiai garsėjantiems senovinės muzikos atlikimu, pirmoje dalyje teko dainuoti šiuolaikinius madrigalus primenantį muzikinį audinį. Ir tai jiems pavyko tikrai meistriškai. Kaip, beje, ir visas kitas nemuzikinis veiksmas – pasirodo, ansamblio nariai turi aktorystės talentą. Antrame paveiksle, kur dviejų aukštų namo keturiuose languose šmėžavo dainininkai, vėlgi teksto buvo daug, tačiau muzikos mažoka. Kasdienybės, buitinės rutinos bei jos absurdiškumo temos persmelkė keturių dainininkų polifoniškai kalbamus ar dainuojamus tekstus. Trečiasis paveikslas pagal S. Beketto tekstą „Worstward Ho“, vykęs viešbučio kambaryje, muzikine dalimi nenuvylė, tačiau patyrus pirmųjų dviejų scenų ilgą trukmę, kiek prailgo. Visas spektaklis – tarsi kelionė į niekur. Ištisas dvi valandas tarsi nieko ir neįvyksta, o žiūrovams atsiveria tik tuščia vidinė ertmė. Nekantriai norėdama ją kuo greičiau užpildyti gerai pažįstamais garsais bei išgirsti Latvijos Radijo choro amerikietiškąjį debiutą, nuskubėjau į kitą to paties festivalio koncertą „Adomo rauda“, skirtą Arvo Pärto muzikai (lapkričio 17d. Alice Tully salėje). Pirmoje dalyje, skambant „Berlyno mišioms“ ir „Te Deum“ sunkiai sekėsi susiderinti su lėta muzikos tėkme bei koncertinės aplinkos ir religinio turinio neatitikimu. Vis įsivaizdavau, kaip šie harmoningi ir praskaidrinantys skambesiai bei paprastutės giesmes primenančios melodijos praturtėtų nuo bažnytinės erdvės skliautais rezonuojančių aidų. Būtent sakralumo ir dvasingumo, būdingo šio, vadinamojo „mistinio minimalisto“ muzikai, išgyvenimo tą vakarą ir pritrūko. Antroje dalyje choro kartu su Rygos simfonijete, diriguojamų esto Tõnu Kaljuste, atlikta „Adomo rauda“ taip pat neprilygo anksčiau girdėtoms ir iš įrašų pažįstamoms kūrinio interpretacijoms. Arvo Pärto skaidrų minimalistinį paprastumą priminė ir kitas koncertas – Davido Lango kūrinio „Love fail“ premjera, įvykusi „Next Wave“ festivalyje BAM Harvey teatre gruodžio 6–8 dienomis. Neo-viduramžiško stiliaus valandos trukmės kūrinys, atliekamas ankstyvosios muzikos vokalinio ansamblio „Anonymous 4,“ pristatė dar vieną Tristano ir Izoldos istorijos versiją, ar tiksliau – įvairių versijų fragmentus, sujungtus su šiuolaikine poezija ir proza. Asketiškoje scenoje sėdinčios keturios dainininkės, savo disonansiniais ir konsonansiniais sąskambiais kontrapunktiškai atitardamos viena kitai ir kai kuriose dalyse netgi sau pritardamos šalia pastatytais mušamaisiais instrumentais – didžiuoju būgnu, medine dėžute, varpeliais, kartu su minimalų vaizdų kiekį eksploatuojančiu video tarsi stabdė įprastinę laiko tėkmę, tramdydami niujorkietišką nekantrumą. Iš tiesų, po neapsakomo miesto regimųjų stimulų pertekliaus tikra atgaiva buvo susitelkti ties vos keliais vizualiniais objektais – ekrane pasirodančiu dainuojamu tekstu ar itin lėtai judančiais vyriškais ir moteriškais personažais, daugiausiai informacijos perduodančiais subtiliais veido raumenų judesiais. Vos valandą trukęs koncertas, regis, pateikė pakankamą muzikos dozę. Pastebėjau, jog šį rudenį pagausėjo tokių trumpų šiuolaikinės muzikos koncertų, kurie galbūt labiau atitinka nuolat skubančio ir be galo užimto didmiesčio gyventojo gyvenimo ritmą.
Dar vienas tame pačiame „Next Wave“ festivalyje įvykęs trumpasis koncertas buvo skirtas D. Lango bendraminčio ir vieno iš ansamblio „Bang On A Can“ bei to paties pavadinimo festivalio įkūrėjų Michaelo Gordono muzikai. Gruodžio 13–15 dienomis modernioje BAM Fisherio salėje nuskambėjo „Mantra Percussion“ ansamblio atliekamo kūrinio „Tembras“ niujorkietiška premjera. Publika čia sėdėjo iš visų keturių pusių apsupusi muzikantus, o 6 perkusininkai stovėjo ratu, kurio viduryje tebuvo tuščia erdvė: joje vis keisdavosi apšvietimas – tai raudonas, tai mėlynas ar žalias, o visur kitur tvyrojo tamsa. Instrumentalistai grojo be natų, iš atminties, medinėmis pailgomis lentomis išgaudami skirtingų tembrų garsus ir jungdami juos į sudėtingus poliritminius darinius. Valandą trukęs muzikinis veiksmas priminė kokios nors afrikietiškos genties ritualą, o kartkartėmis žemos mušamųjų vibracijos, įkyriai besikartojantys ritminiai dūžiai ir mirguliuojantis apšvietimas panėšėdavo į klubinę atmosferą. Dar kilo aliuzijos su Steve’o Reicho kūriniu mušamiesiems „Drumming“, nors „Tembras“ kunkuliavo kur kas aktyvesne energija ir reiklia agresija.
Nekantrius ir skubančius niujorkiečius trumpais vienos valandos koncertais viliojo ir nauja Kolumbijos universiteto Millerio teatre vykstanti koncertų serija, skirta šiuolaikinei muzikai. Siekiant pritraukti klausytojus, koncertai yra nemokami, be to, vyksta nestandartiniu formatu – publika sėdi scenoje kartu su atlikėjais. Visa atmosfera labiau primena meno parodų atidarymus, kur žiūrovai vaišinami vynu ir gali laisvai judėti apžiūrinėdami meno kūrinius. Koncertai sulaukia daug dėmesio, tad nenuostabu, jog gruodžio 11 dieną vykęs kompozitoriaus Johno Zorno kamerinei styginių muzikai skirtas koncertas taip pat pripildė sceną žiūrovais, susodintais ratu aplink atlikėjus. Tokia intymi ir kameriška, beveik saloninė atmosfera palengvina net ir ne pačios klausytojui prieinamiausios muzikos suvokimą bei įgalina pasijusti tiesioginiu muzikos dalyviu. Kitas koncertas, taip pat leidęs publikai tiesiogiai dalyvauti muzikiniame veiksme – lapkričio 20 dieną Gugenheimo muziejuje skambėjęs italų kompozitoriaus Salvatore Sciarrino 70 minučių trukmės kūrinys „Il Cerchio Tagliato dei Suoni“ 104 fleitoms. To vakaro atlikėjų diapazonas – nuo patyrusių fleitistų, grojusių solo partijas, iki vaikų, kurie skleisdami kažką panašaus į paukščių, žiogų ar kitus gamtos garsus, migravo aplinkui publiką. Dar vienas renginys, leidęs publikai pabūti ir migruojančiais dalyviais, ir klausytojais įvyko gruodžio 20 d. Greenwich Village’o ir East Village’o rajonuose. Kompozitoriaus Philo Kline’o projektas „Unsilent Night“ šįmet šventęs 20-ąsias gyvavimo metines jau tapo kasmete ir beveik kultine miesto tradicija, kartais pritraukiančia net iki 1500 dalyvių. Be Niujorko, šis kūrinys buvo atliktas ir daugelyje kitų Amerikos bei pasaulio miestų – San Franciske, Monrealyje, Sidnėjuje, Londone, Honkonge ir kitur. Projekto muzikinę dalį sudaro kompozitoriaus P. Kline’o sukurti keli skirtingi 45 minučių elektroninių garsų takeliai – savita kalėdinės giesmės „Tyli naktis“ versija – transliuojami per nešiojamuosius kasetinius grotuvus, mp3 grotuvus ar „iPhone’us“, kuriuos dalyviai, išsirikiavę kaip procesija, neša miesto gatvėmis numatytu maršrutu. Kompozitorius per garsiakalbį ištaręs vos vieną raktinį žodį „Grokit“, kas šiuo atveju reiškė – paspausti mygtuką, šitaip paskelbė kūrinio pradžią ir judanti maždaug 300 žmonių garsinė skulptūra pajudėjo, užpildydama miesto gatves švelniais elektroniniais garsais ir šiuolaikinių išmaniųjų telefonų ekranų skleidžiama jaukia šviesa, taip kurdama magišką kalėdinio stebuklo atmosferą, kurią galėjo patirti atsitiktiniai praeiviai. Procesijos pabaigoje, atėję į Tompkinso aikštę, dalyviai, sustoję ratu, kantriai laukė, kol pasibaigs jų grojami garso takeliai ir nutilus paskutiniams garsams dar ilgokai klausėsi lyg tyčia nurimusių miesto triukšmų.
Klausytojai, labiau linkę į tradicinio formato koncertus, gruodžio mėnesį taip pat turėjo, iš ko pasirinkti: verta paminėti Niujorko filharmonijos orkestro „Contact“ koncertą, kur nuskambėjo jaunų amerikiečių kompozitorių premjeros, austrų kompozitorės Olgos Neuwirth autorinį vakarą su ansambliu ICE, įdomų Argento ansamblio penkių koncertų ciklą, skirtą A. Schoenbergo „Pierrot Lunaire“ ir pristačiusį daugybę premjerų analogiškos sudėties ansambliams, „Bang on a Can“ koncertą, skirtą japonų minimalistų muzikai, atliktai japonų Rimpos mokyklos tapybos darbų apsuptyje.
Niujorkiečiai, nespėję apsilankyti minėtuose koncertuose, metų pabaigoje netyčiomis dar galėjo susidurti su gausiais žiemos saulėgrįžai skirtais muzikiniais renginiais, vykusiais miesto viešose erdvėse gruodžio 21 dieną. Tarp jų – viduramžiškas melodijas dainuojančios procesijos Centriniame parke, Gamelano vaikštynės po Soho rajoną grojant pastatais, kaip mušamaisiais instrumentais, projekto „Thru-Line“ muzika, skambanti visose G metro linijos stotyse, kur vos atsidarius traukinio durims keleiviai galėjo išgirsti to paties kūrinio fragmentus, High Line parke vykusi garsinė instaliacija, kur klausytojai patys nešiojo garso kolonėles su transliuojamais garsais ir dar daugybė kitų netikėtų viešųjų susidūrimų su muzika, privertusia sustoti ir suklusti nekantriuosius miesto gyventojus.