Simbiozė

Šiame mieste pakanka išeiti į gatvę ar nusileisti į giliai požemiuose glūdintį Niujorko metro, kad pastebėtum iš pažiūros nesuderinamų dalykų ar reiškinių simbiozę. Grožis ir bjaurumas, tvarka ir chaosas, šypsena ir agresija čia tolerantiškai egzistuoja vienas šalia kito, kaip ir skirtingų rasių bei kultūrų žmonės. Vienalaikis kontrastuojančių elementų sugretinimas bei jų neišsemiamų variacijų koliažai kasdienybėje dažnai sudaro chaotiškos betvarkės įspūdį, tačiau kartais visas miestas ima panašėti į originalų šiuolaikinio meno kūrinį.

Pavasario koncertuose irgi netrūko įvairiausių muzikinės simbiozės apraiškų. Kovo 10 d. Carnegie Hall'e nuskambėjo kompozitoriaus Osvaldo Golijovo pasija pagal Morkų („La Pasión según San Marcos"), sujungusi įvairius žanrus bei muzikines tradicijas – nuo vakarietiškosios J. S. Bacho pasijų ar C. Orffo oratorijų iki ritmingos brazilų, Kubos ir kitų Lotynų Amerikos liaudies ir populiarios muzikos ar žydiškų intonacijų liūdesio ir išraiškingumo. O. Golijovas, kuriam šįmet teko garbingas Carnegie Hall kompozitoriaus postas, sukūrė šią pasiją 2000 m., kai minint 250-ąsias J. S. Bacho mirties metines tarptautinė Štutgarto Bacho Akademija inicijavo projektą „Pasija 2000", siekiantį aprėpti ir pristatyti naująjį dvasingumą šiuolaikinėje muzikoje. Tarsi atspindint mūsų laikui būdingą rasių, tautų bei religijų mišinį, keturiems skirtingų tautybių bei tikėjimų kompozitoriams buvo užsakytos pasijos pagal keturias evangelijas: kinų kilmės amerikiečiui Tan Dunui pasija pagal Matą, S. Gubaidulinai, totorių kilmės rusų kompozitorei teko Jono pasija, vokiečiui W. Rihmui – evangelija pagal Luką, o žydų kilmės argentiniečiui O. Golijovui – pagal Morkų. Itin šiltai publikos sutiktas O. Golijovo pusantros valandos polistilistinis muzikinis kokteilis su teatraliniais ir šokio elementais pulsavo ugningais uždegančiais ritmais ir energija. Čia išties vyravo ritmo apoteozė: visi jausmai ir kančios ir tai, kas pagal pasijos siužetą lyg ir turėtų būti skausmingas išgyvenimas, ritmiškame O. Golijovo kūrinyje tarsi pavirto transcendentiniu džiugesiu. Artėjant prie nukryžiavimo scenos muzikos tempas vis greitėjo, o ritmai kaitino kraują, jog visi klausytojai noromis nenoromis pakluso tam nenumaldomai tvinksinčiam pulsui ir lingavo kas galvą, kas ritmingai judino kojas, o kas ir siūbavo visu kūnu. Žinoma, muzikos įtaiga tik sustiprėjo dėl kūrinį jau ne kartą atlikusių instrumentalistų „Orquestra La Pasión", įstabios „Grammy" apdovanotos brazilų džiazo dainininkės Luciana Souza bei Schola Cantorum choro iš Venesuelos. Prie jų prisijungė ir kelių vietinių Niujorko jaunųjų chorų pajėgos, nes šis koncertas priklausė Carnegie Hall rengiamam kūrybinio mokymosi projektui, skatinančiam Niujorko mokinių bei studentų bendradarbiavimą su profesionaliais muzikantais.
Pasijos žanras ne tik asocijavosi su šv. Velykų periodu, bet ir priminė apie J. S. Bachą. Artėjant šio kompozitoriaus gimtadieniui, kovo pabaigoje vis gausėjo tam skirtų renginių, o įsijungus vietinę klasikinės muzikos radijo stotį WQXR ištisas dešimt dienų nuo ryto iki vakaro buvo galima klausytis neišsemiamo J. S. Bacho kūrinių interpretacijų katalogo. Galiausiai kovo 20 dieną J. S. Bacho muzika užliejo ir daugelį metro stočių, tačiau atliekama ne gatvės muzikantų, kas būtų gana įprasta, o profesionalių atlikėjų. „Bach in the Subway" – jau trečius metus Niujorko metro vykstanti iniciatyva, šįmet sukvietusi daugybę atlikėjų, tarp kurių buvo galima išgirsti barokinę violončelę, obojų, fleitą, smuiką ir netgi saksofoną ar akordeoną bei chorą. Beveik transcendentinis baroko muzikos grožis tarsi transformavo metro stotis į stebuklinių pasakų pasaulį ir bent trumpam leido atitrūkti nuo kurtinančio triukšmo bei visur požemiuose tvyrančios nešvaros. Na, o atvirkštinį derinį – kai tam tikroje specifinėje vietovėje įrašyti garsai (taip vadinami field recordings) perkeliami į koncertinę aplinką ir sujungiami su akustiniais instrumentais – išgirdau kovo 14 d. Merkino koncertų salėje vykusiame Ekstatiškos muzikos festivalyje. Tą vakarą grojęs ansamblis „Bang On A Can All Stars" pristatė net 6 pasaulines premjeras. Daugumą kūrinių užsakė jau 16 metų gyvuojantis ir jauniesiems Niujorko kompozitoriams skirtas „Publikos užsakymų fondas" („People's commissioning fund"). Kalbėdamas apie fondo įkūrimą, kompozitorius Davidas Langas prisiminė, kaip gimė ši idėja. „Mes paklausėme savęs, kas gi apmokės visus tuos beprotiškus mūsų kuruojamus projektus? Ogi – pati publika!" Fondo nariai, kad ir nedidele dalimi prisidėdami finansiškai prie fondo veiklos, turi galimybę asmeniškai pabendrauti su kompozitoriais ir atlikėjais specialiai tam skirtame uždarame renginyje, o svarbiausia – jie tiesiogiai dalyvauja naujų muzikos kūrinių atsiradimo procese. Toks asmeninis suinteresuotumas paskatina juos būti aktyvesniais publikos dalyviais ir nesiblaškant klausytis dar negirdėtų garsų derinių. Publikos susidomėjimą nuolat palaikė ir koncertą vedusio Johno Schaeferio įžvalgūs, intriguojantys bei humoristiniai komentarai. Žinomas šiuolaikinės muzikos radijo laidos „New Sounds" vedėjas sugeba kalbėti apie naująją muziką labai suprantamai ir prieinamai, tačiau išvengdamas supaprastinimų. Pačioje koncerto pradžioje jis visus nustebino, kai, užuot paprašęs išsijungti telefonus, pasiūlė publikai pasinaudoti išmaniaisiais telefonais ir parsisiųsdinti vienam iš koncerte skambėsiančių kūrinių reikalingą mobiliąją programėlę. Publika džiūgavo galėdama dar bent kelias minutes skendėti savo spalvotą šviesą skleidžiančių ekranų auroje ir tapti naujo kūrinio dalyviais. Publiką „įdarbinęs" projektas, Dan Deacono „Saga Onya Rev", naudojo NASA garsinius įrašus iš kosminės erdvės. Klausytojų išmanieji telefonai buvo aktyvuojami atsitiktine eilės tvarka, ne visi iš karto, taip sukuriant neprognozuojamai judančią ir kintančią garsų masę, pripildytą sinusoidinių pulsacijų bei ritmų. Festivalio pranešime spaudai pavadintas hipnotišku elektroninės muzikos guru, absurdistu, rašančiu psichodelinę, laukinę muziką, D. Deaconas tą vakarą pasižymėjo ezoteriniu intelektualumu ir erdviniu muzikos pojūčiu. Kiti koncerto kūriniai taip pat pateikė savitą įrašytų aplinkos garsų ir gyvai atliekamos muzikos simbiozę – Anna Clyne „A Wonderful Day" dekonstruodama ir transformuodama atsitiktinai išgirsto gatvės muzikanto dainavimą ir kalbėjimą, Paula Matthusen „Anthology of an Echo" keliais lygmenimis sluoksniuodama Niujorko akveduko tuneliuose įrašytus aidus su instrumentine aido imitacija ir Tyondai Braxton „Trems" panaudodamas kazino lošimo automatų raibuliuojančius mažorinius garsus.
Dar kitokį, muzikos ir kalbos simbiozės pavyzdį aptikau kovo 29 d. Roulette salėje įvykusiame koncerte, pristačiusiame kompozitoriaus ir trombonisto Kevino Jameso projektą „Išnykstančios kalbos" („The Vanishing Languages"). Artėjant prie koncertų salės Brukline, klausytojus pasitiko milžiniški geltoni kranai ir darbininkai, savo hidrauliniais grąžtais keliantys tokį kurtinantį triukšmą, jog beliko užsidengti ausis ir vargais negalais surasti įėjimą į pastatą. Nekviesti kasdienybės garsai įsiveržė į sterilią akustinę aplinką, skirtą muzikai. Kompozitorius pajuokavo, jog tai – ne kokia nors specialiai sukurta garsinė instaliacija, o tiesiog atsitiktinis sutapimas. „Išnykstančių kalbų projekte" akustiniai Ethel styginių kvarteto, mušamųjų „Speak Percussion" iš Australijos ir ansamblio „The [kāj]" garsai buvo derinami su įrašuose skambančiais nykstančių kalbų žodžiais. Renkant garsinę medžiagą šiam projektui autoriui teko keliauti į tolimas šalis, kad įrašytų retą Australijos aborigenų kalbą ar japonų Hokaidu salos archyvuose rastą jau spėjusį išnykti dialektą. Kompozitorius interpretuoja kalbą ne kaip prasminį darinį, perteikiantį tam tikrą informaciją, o kaip muzikinį garsą. Kalbos turinys čia nesvarbus. Elektronikoje girdimos išnykstančių kalbų nuotrupos susipina su instrumentais, imituojančiais šnekamąsias intonacijas. Kūrinyje „Counting in Quileute", skirtame vienai iš indėnų genčių kalbai, mišraus instrumentų orkestro ir mušamųjų atliekama tirštų faktūrų bei ritmų tėkmė balansavo ties rišlumo ir nerišlumo riba. Garsinės struktūros panešėjo į kalbą be sintaksės arba į kompiuterinį vertimą, kur visi žodžiai lyg ir suprantami, bet trūksta juos jungiančių tarpusavio ryšių, formuojančių kažkokį suvokiamą prasminį vienetą. Visgi aiškėjo, kad tasai vietomis atsirandantis nerišlumas – intencionalus, nes ilgai netrukęs jis ir vėl pavirsdavo sklandžia muzikine tėkme.
Simbiotinių bandymų netrūko ACO (Amerikos kompozitorių orkestro) koncerte balandžio 5 dieną Carnegie Zankel salėje. Šis kasmet vykstantis projektas „Playing it Unsafe" („Groti nesaugiai") skatina kompozitorius išsiveržti iš jiems būdingų meninės išraiškos apribojimų ir paieškoti naujo orkestrinio skambesio ar netikėtesnių technologinių sprendimų. Beje, klausytojai ištisus kelis mėnesius turi galimybę stebėti įvairias projekto fazes – nuo idėjos gimimo ir įvairių bandomųjų versijų iki galutinio rezultato. Tokia eksperimentinė laboratorija, kurios pagrindinis tikslas ir yra pats eksperimentavimas, manau, intriguoja tiek kompozitorius ir atlikėjus, tiek ir klausytojus. Idėjų čia tikrai buvo apstu: internetinių pokalbių vėlavimo principas Raymondo Lustigo kūrinyje „Latency Canons" suvienijo muzikantus salėje su internetu transliuojamais atlikėjais, paklūstančiais to paties dirigento mostams ir taip kuriančiais vėluojančio laiko kanonus bei kontrapunktiškai sudėtingą garsinį lauką. Kompozitorius Dan Visconti „Glitchscape" manipuliavo analoginiais jau spėjusių išnykti žaislų garsais; ir, žinoma, daugelis autorių pasitelkė įvairiai traktuojamą muzikos santykį su videomenu. Ne visi projektai pademonstravo novatoriškumą, tačiau toks tarpdisciplininis muzikos „įpakavimas" tikrai sulaukė didžiulio publikos ir spaudos dėmesio. Ką įrodė ir kiti tuo pasižymėję kovo mėnesio renginiai –­ Karlheonzo. Stockhauseno elektroninė kompozicija „Octophonie" su menininko Rirkrit Tiravanija sukurta specifine aplinka klausytojams iš aštuonių pusių apsupant juos garsais (kovo 20–27d. Park Armory), jauno kompozitoriaus Nico Muhly projektas „Planetarium" (kovo 21–24, BAM) apie saulės sistemos planetas su užburiančiomis videoprojekcijomis bei įdomia atlikėjų sudėtimi (falcetas, 7 trombonai, gitara, styginių kvartetas ir klavišiniai) ir ypač laukta bei tikrą ažiotažą sukėlusi Johno Adamso oratorijos „The Gospel according to the other Mary" premjera su koncertiniu Peter Sellers pastatymu ir Los Andželo filharmonijos orkestru, diriguojamu Gustavo Dudamelio (kovo 27 d. Avery Fisher salė).
Kiek įprastesnis koncertų programų sudarymas ir nepriekaištinga atlikimo kokybė lydėjo visus Niujorko filharmonijos orkestro koncertus, kur šiuolaikinė muzika dažniausiai derinama su gerai pažįstamais ir publikos pamėgtais kūriniais. Be išskirtinai šiuolaikinei muzikai skirtos „Contact" serijos koncerto (balandžio 6 d. Symphony Space salė), įsiminė balandžio 11 d. įvykusi Tristano Murail kūrinio „Le Désenchantement du monde" fortepijonui ir orkestrui premjera, meistriškai atlikta pianisto Pierre-Laurent Aimardo, taip pat balandžio 17 d. nuskambėjusi koliažinė Charles Iveso simfonija Nr. 4 ir Niujorko filharmonijos reziduojančio kompozitoriaus Christopherio Rouse'o kūrinio „Prosper's Rooms" premjera, diriguojamos Alano Gilberto.

Vis naujų simbiozės apraiškų aptikau tiek koncertų salėse, tiek ir miesto kasdienybėje, kur meniniai impulsai, kaip pavasariniai žiedai, kartais ima ir išsiskleidžia netikėčiausiose vietose. Kaip kad toji metro matyta juodaodė mergina, kuri važiuodama traukiniu darė beveik neįmanomą dalyką – tapė akvarele! Išsidėliojusi įvairiaspalvių dažų paletę, pamiršusi visą aplinkinį pasaulį ir paskendusi savo sukurtoje vizijoje ji spinduliavo tą taip retai viešumoje eksponuojamą vidinę kūrybinę ugnį, apšvietusią nušiurusias ir purvinas seno traukinio sienas bei, regis, be jokių dirbtinių pastangų sujungusią meną su gyvenimu...