Albinas Galinis

 Kęstučio Svėrio nuotrauka

 

Medžioklė

užkalbantis šermukšnių
antpilas,
upokšnio kalama strofa
ir elnias
sunkia akim
žvelgiantis į parakinę –

sukinio vilkstėj
daužosi vėjas – naktis
aštrina nervus medžioklio.

 

* * *

tą vasarą
žaibui perskrodus baroko skliautus,
paskubom sprukom,
palikdami
žiojėjantį miesto kraterį –

skylėta dangaus kepurė,
kranklio litanijos skardas,
perkėlos pelenas, medžio žievė –

paskum: kraujuojančios dantenos
ir plaštakų stabarai,
mušantys
klejonių būgnelį.

 

Ars moriendi1

1.

Koheleto knyga: Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! (...) Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja." Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų neatsimins...

nieko nauja po
skvernu pilnaties –
miglos pūtimas ir
„vėjų vaikymas":

nei vienas verpinys
neuždengia nuogybės,
nei vienas liežuvis
išmintim nepasotina,
nei viena akis
nežvelgia tyrai,
o diena nepaleidžia
mėtyklės iš rankų –
ūkas niaurus ir darga
lenkia gyvėsį prie žemės –

manding žinoma
vėl nežinoma:
graibštūs kareivos ir
sukti taikdariai
lyg ėdrūnai
prie gedėtojų stalo –
griebia „ko nepadėję"2,
o sumušę delnais
atseiki tik kaulus
ir peleną.

 

1 Menas numirti (lot.).
2 Užuomina į Lk 19, 22: „Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau" (tai priklauso tik Dievui, – aut.).

 

2.

Petronijus. „Satyrikonas": Tie, kuriems mano Roma tėra tik pamotė. (...) Nieko nėra apgaulingesnio kaip kvaili žmonių prietarai, nieko nėra kvailesnio kaip tariamas papročių griežtumas.

pavianas nuoboduly,
leopardas šuoly, ant
mentikaulio grifo1 nagai:

kažkada buvai gyva,
dabar, tvoskiant palaidiems
rapsodų liežuviams,
skobi karo kirviu
papročius, pataikauji
saviems dievams ir
svetimiems demonams –
tavo mintis it driežo oda
susitraukusi sūsta –

lyg pamėklė,
apsikaišiusi gebenėm,
karštligiškai žaidi lytim,
sotini pilvapenius
ant opšraus
raitom jojančius2,

tarsi gašli kerėtoja,
apvaliusi čermeriu
ir petražolėm
mąžtančią sielą,
žaloji save
cezarių krasėje.

1 Ir mirties, ir jėgos simbolis.
2 Godumo įasmeninimas (dažniausiai vaizduojamas jojantis ant vilko, kurmio ar opšraus).

 

3.

Plutarchas. „Rinktinės biografijos": Paskui Herenijus Antonijaus įsakymu nukirto Ciceronui galvą ir rankas, kuriomis jis buvo parašęs „Filipikas"1.

Herenijus,
anuomet nešykščios rankos
glostytas centurionas,
legiono pažiba, guvi
Antonijaus akis,
dabar suveltais it pakulos
gaurais, gedulo draiskalais
tik mišlus karšinčius,
netašytas galvažudys,
šniukštinėjantis
šventyklos2 griuvėsiuose
lyg savo atmintyje –

kad tik užtektų
jėgų nusišlapinti jaudriai
ant dėmėto Cezario krėslo,
kad suspėtų išplūsti retorius,
atsiduodančius gražbylyste ir
žibinto alyva – ūmiai
medkočio geležtė smeigs į
spygliu3 paženklintą kaklą.

 

1 Cicerono kalbos prieš Antonijų, kurios yra panašios į kalbas, pasakytas graikų oratoriaus ir politiko Demosteno prieš Filipą Makedonietį, atėmusį iš graikų laisvę.
2 Plutarchas rašė, kad politinių kovų metu, ištrėmus Ciceroną, „sudegino jo namus Romoje ir toje vietoje pastatė Laisvės šventyklą".
3 Kančių simbolis.

 

Marius Ramonaitis. „Virpesiai“

Draugai