Medžioklė

užkalbantis šermukšnių
antpilas,
upokšnio kalama strofa
ir elnias
sunkia akim
žvelgiantis į parakinę –

sukinio vilkstėj
daužosi vėjas – naktis
aštrina nervus medžioklio.

 

* * *

tą vasarą
žaibui perskrodus baroko skliautus,
paskubom sprukom,
palikdami
žiojėjantį miesto kraterį –

skylėta dangaus kepurė,
kranklio litanijos skardas,
perkėlos pelenas, medžio žievė –

paskum: kraujuojančios dantenos
ir plaštakų stabarai,
mušantys
klejonių būgnelį.

 

Ars moriendi¹

1.

Koheleto knyga: Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! (...) Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja." Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų neatsimins...

nieko nauja po
skvernu pilnaties –
miglos pūtimas ir
„vėjų vaikymas":

nei vienas verpinys
neuždengia nuogybės,
nei vienas liežuvis
išmintim nepasotina,
nei viena akis
nežvelgia tyrai,
o diena nepaleidžia
mėtyklės iš rankų –
ūkas niaurus ir darga
lenkia gyvėsį prie žemės –

manding žinoma
vėl nežinoma:
graibštūs kareivos ir
sukti taikdariai
lyg ėdrūnai
prie gedėtojų stalo –
griebia „ko nepadėję"²,
o sumušę delnais
atseiki tik kaulus
ir peleną.

 

¹ Menas numirti (lot.).
² Užuomina į Lk 19, 22: „Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau" (tai priklauso tik Dievui, – aut.).

 

2.

Petronijus. „Satyrikonas": Tie, kuriems mano Roma tėra tik pamotė. (...) Nieko nėra apgaulingesnio kaip kvaili žmonių prietarai, nieko nėra kvailesnio kaip tariamas papročių griežtumas.

pavianas nuoboduly,
leopardas šuoly, ant
mentikaulio grifo¹ nagai:

kažkada buvai gyva,
dabar, tvoskiant palaidiems
rapsodų liežuviams,
skobi karo kirviu
papročius, pataikauji
saviems dievams ir
svetimiems demonams –
tavo mintis it driežo oda
susitraukusi sūsta –

lyg pamėklė,
apsikaišiusi gebenėm,
karštligiškai žaidi lytim,
sotini pilvapenius
ant opšraus
raitom jojančius²,

tarsi gašli kerėtoja,
apvaliusi čermeriu
ir petražolėm
mąžtančią sielą,
žaloji save
cezarių krasėje.

¹ Ir mirties, ir jėgos simbolis.
² Godumo įasmeninimas (dažniausiai vaizduojamas jojantis ant vilko, kurmio ar opšraus).

 

3.

Plutarchas. „Rinktinės biografijos": Paskui Herenijus Antonijaus įsakymu nukirto Ciceronui galvą ir rankas, kuriomis jis buvo parašęs „Filipikas"¹.

Herenijus,
anuomet nešykščios rankos
glostytas centurionas,
legiono pažiba, guvi
Antonijaus akis,
dabar suveltais it pakulos
gaurais, gedulo draiskalais
tik mišlus karšinčius,
netašytas galvažudys,
šniukštinėjantis
šventyklos² griuvėsiuose
lyg savo atmintyje –

kad tik užtektų
jėgų nusišlapinti jaudriai
ant dėmėto Cezario krėslo,
kad suspėtų išplūsti retorius,
atsiduodančius gražbylyste ir
žibinto alyva – ūmiai
medkočio geležtė smeigs į
spygliu³ paženklintą kaklą.

 

¹ Cicerono kalbos prieš Antonijų, kurios yra panašios į kalbas, pasakytas graikų oratoriaus ir politiko Demosteno prieš Filipą Makedonietį, atėmusį iš graikų laisvę.
² Plutarchas rašė, kad politinių kovų metu, ištrėmus Ciceroną, „sudegino jo namus Romoje ir toje vietoje pastatė Laisvės šventyklą".
³ Kančių simbolis.