Daisy Zamora

Daisy Zamora (g. 1950) – viena žinomiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos poetų. Moterų teisių aktyvistė, dėstytoja, tapytoja, psichologė, buvusi politikė. XX a. 8 dešimtmetyje prisidėjo prie kairiųjų sandinistų pasipriešinimo Somozų dinastijos diktatūrai, per Nikaragvos revoliuciją vedė pogrindinę radijo programą „Radio Sandino“. Po perversmo dirbo kultūros viceministre. Politinių esė ir kelių poezijos knygų autorė, Nikaragvos poečių antologijos sudarytoja. D. Zamoros poezija versta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų, įvertinta prestižinėmis premijomis Nikaragvoje ir už jos ribų.

 

Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka
Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

 

Pajūry

 

Merginų lūpos

per ryškiai dažytos,

jų akys apvestos

juodais ratilais.

 

Oda lyg tamsūs žvynai,

šitaip smarkiai skiriasi

nuo maudymukų spalvos.

Jos leidžia savaitgalį

su pagyvenusiais

verslo rykliais,

kurie maukia viskį,

o už draugiją atseikėja niekučių ir rūbų.

Dosniai su jom dalijasi sẽniai

švelnia halitoze, impotencija

ir neritmišku pulsu.

 

Seklumoje sirenos, arba sardinės,

išplautos į krantą bangų: dumbliai ir jūros puta.

Ir strykčioti pliažo kaitroj joms sekas geriau

Nei šėlti rudeniškoj lovoj.

 

 

Naujiena prekybos centre

 

          ...a vida é uma agitação feroz e sem finalidade

                                                                Manuel Bandeira

 

Nugirdau juos klegant prie daržovių lentynos:

Apkalbinėjo skyriaus vadovą, skundės tvarkaraščiais,

kad vėl ta mergšė vėlavo,

kad už tokią niekinę algą nieko nepeši.

 

Šiandien ankstyvą rytą gatvėj,

prie pat mano durų įvyko nelaimė.

Iš autobuso išlipo mergina,

bet kertant kelią

ją partrenkė sunkvežimis.

Ji mirė apsupta minios,

žmonės sielojosi, kad merginai

tikriausiai nebuvo nė aštuoniolikos.

 

Ūmai jie liovėsi plepėti.

Kažkam apie tai pranešus, žinia pasklido prekybcentry

ir dundanti žemė slydo lėtai iš po kojų.

 

Kaip pasakyti poniai Marianai, kad jos vienturtėlė,

kuriai šitiek atidavė,

kuri tuoj tuoj ketino stoti mokytis,

kad mergaitė, šįryt džiaugsmingai atsisveikinus,

dabar guli suknežinta kaukole vidury gatvės

tuomet, kai pirkėjams mama su šypsena pjausto skerdieną?

 

 

Regėjau tavo kūną

 

Kambario prieblandoj

patyriau blyksnį palaimos:

reginį tavo apnuoginto kūno,

lyg atsilošus dievybė gulėtų.

Tik tiek.

 

Abejingai

stojais ieškoti drabužių

kaip niekur nieko,

kai krėtė mane drebulys,

lyg būčiau žemė, perskelta žaibo.

 

 

Kai sugrįšime

 

Kai sugrįšim į gimtąjį kraštą,

kuris jau neatpažįstamas,

mes šnekėsimės apie tai,

kas niekados neįvyko

 

Ir vaikštinėsim, už rankos vesdami

vaikus, taip ir negimusius

 

Klausydamiesi jų pajusime verdant

gyvenimą, apie kurį vien kalbėjom,

bet iš tiesų niekada nesukūrėm.

 

Iš naujo tapau savimi

 

Su vaikais įžengus į jos namus, aš

ir vėl tapau savimi.

Sėdėdama supamam krėsle pakėlė

smakrą, nes nujautė mus čia esant.

Pokalbis buvo kitoks nei anksčiau.

Ji rengėsi iškeliauti.

Bet atėjau čia, kad pasisodintų mane

ant kelių, pasuptų, kad savo akis nudelbčiau

glausdamasi prie jos kojų. O ji susimąstė

apie negrįžtamai prarastą rojų,

ten mano veidas kitoks, tik jai atpažįstamas.

Bruožus, kuriuos iš praeities ji atkuria

vis silpniau, uoliai saugo

apakę vyzdžiai

vilkdalgių žydrumo rainelėse.

 

 

Alter ego          

 

          Now, look again at the grace

          Of Botticelli’s Venus, Kali,

          Judith of Chartres

          With her so-called smile

                                                                  Adrienne Rich

 

Ta, kurią visi jie garbina, ne aš.

Žiūrėdami į mano veidą

dauguma prisimena

Sandro Botticelli’o Venerą.

 

Naršo po skaisčias jos akis –

regi primerktus vokus, švelnumą.

Oda, blyški tarsi marmuras,

žavinga, aukšta skruostikaulių linija,

metanti kiek baugius šešėlius.

Nežymiai paraudusi nosis

ir tas sustingęs virpėjimas lūpose.

 

Visa tai – pakreipta galva,

vingiuojančios auksinės sruogos,

išraiškingai pridengiančios lytį –

nėra taip jau tyra.

O grakšti plaštaka, kuria liečia krūtinę,

tarytum vos prasiskleidęs gardenijos žiedas,

yra jos šarvas širdžiai apginti.

 

Tai ta pati nualinta širdis –

išvagota randų Klitemnestros,

kuri paaukojo dukrą dėl sosto,

ir išduota, palikta dešimtmetį laukė

sugrįžtančio Agamemnono

vien tam, kad atkeršytų.

Ir Kasandros širdį suniokotą

beprotybės, pranašingų ženklų

ir lemtingų regėjimų,

pripildžiusių jos gerklę padrikų skiemenų,

ji kalbėdavo, visad kalbėjo per miegus,

kol amžiams užmigo tribūnose kaip nakviša,

dabar jos apmarintos pranašystės klajoja tamsiuos žemynuos.

 

O Medėjos širdis įtūžusi,

vyras, kurį pavertė didvyriu,

išdavė ją,

palikdamas šalį, namus ir šeimą.

 

O Didonos širdis lyg sunokęs rudenio vaisius,

atiduota aklai užklydėlio užgaidai

virto rūkstančiom luženom, smilkstančiom anglimis savajam gaisre.

 

 

Niekieno žemė

 

                                           Mėgstamiems poetams

 

Esame užminuotos skaidrumo pievos,

persiropštę per spygliuotas vielas ir vėl prisikeltume.

Tik kas norėtų šliaužti brūzgynais?

Kas rizikuotų per audrą buriuoti?

Ar kuris trokštų stoti akistaton su tuo, kas tyra?

 

Todėl taip ir likome atitverti kryžminės ugnies,

pliekiančios niekieno žemėje.

 

Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė

Draugai