Poetai

Už miesto išaugo kvartalas nykus
Vietovėj niūrioj ir pelkėtoj.
Šypsniu išdidžiu pasitinka kitus
Ten apsigyvenę poetai.

Ir veltui prašvinta saulėta diena
Virš liūdnojo šito kemsyno:
Gyvenančių ten valanda kiekviena
Skirta būna darbui ar vynui.

Jie tikina garsiai visus draugyste
Ir tauškia girti, net užkimę.
Po to išsivėmę atkunta ryte
Ir pluša iki išsekimo.

Išlindę paskui, kaip kalė iš būdos,
Saulėlydį jūroj pamato
Ir žavisi auksu žaismingos bangos,
Įgudę per daugelį metų.

Apie aukso amžių svajoja dažnai
Ir keikia kas dieną leidėjus.
Ir juos sugraudina gležnučiai žiedai
Ar koks debesėlis atskriejęs...

Taip einas poetam. Skaitytojau, tu
Galvoji galbūt, kad blogiau tas,
Nei tavo sukimasis bergždžias ratu
Ar tavo miesčioniškas kiautas?

Bičiuli ir kritike, aklas esi!
Poeto bent šitiek patirta:
Banga, aukso amžius, danguj debesis...
O tau tokio turto neskirta.

Tu tenkinies žmona, savim ir prasta
Nauja konstitucija, mulki.
Pas girtą poetą – pasaulio puota,
Ir jam konstitucija – smulkmės!

Kaip šuo patvory aš nugaišiu tegu,
Likimas įmins į purvyną –
Tikėsiu: tai Dievas užpustė sniegu,
Pūga bučiniais apsvaigino.

1905 m. liepos 24 d.

 

Aviatorius

Skrajūnas laisvėje! Lenktiniai
Sukruto mentėm sraigtai du –
Ir, tarsi vandeny – banginiui,
Jam lengva oro kilt srautu.

Skambėdama kaip stygos, kreivę
Drąsuolio brėžia mašina.
Į aklą saulę jis ją kreipia.
Nuščiūva mirksniu tribūna.

Žiūrėk: variklio spindi varis,
Ir kvapą gniaužia aukštuma.
Jis vis giliau į dangų neria,
Ir jo daina vos girdima.

Paskui – akis jo ieško veltui:
Menkiausio pėdsako nėra;
Ir žiūronus kiek bepakeltum –
Visur tik tuštuma giedra.

O apačioj – kaitra įgriso,
Vos virpa ūkas virš laukų...
Ir žmonės, ir angarai – visa
Taip žemiška ir taip sunku...

Bet štai ir vėl atzvimbia mentės,
Lyg dangiškas akordas koks...
Tribūnos tuoj aplodismentais
Rekordininko garbei sprogs!

Štai jis lanku žemėti ima,
Palenkęs žėrinčius sparnus.
Staiga... tą vientisą ūžimą
Nutildo pertrūkis bjaurus...

Ir statmenai nuleidžia priekį
Su sraigtais mirusiais žvėris...
Nėra ore tuščiajam nieko,
Kas jo kritimą sulaikys...

Aplamdyti sparnai įsmigo
Į žolę. Baigta! Per vėlu...
Negyvėlio ranka įstrigo
Tarp susivėlusių vielų...

Kam pirmą sykį tu, narsuoli,
Ir paskutinįjį skraidei?
Kad parsidavėlė gražuolė
Pažvelgtų į tave žaviai?

Ar svaigiai skrydžio beprotystei
Pasidavei, neatsargus,
Ir ūmiai užsimanęs kristi
Tu pats išjungei variklius?

Ar bus apnuodiję tau protą
Karų vaizdai iš ateities –
Kai žemei naktį darganotą
Dinamitu skrajūnas grės?

1910–1912 m. sausis

 

Komandoro žingsniai

               V. A. Zorgenfrėjui

Uždanga sunki prie įėjimo,
Naktį rūkas už langų.
Tavo laisvės geidulys aprimo,
Don Žuanai. Tau baugu.

Ištaigingam miegamajam šalta.
Nėr tarnų. Gūdi naktis.
Iš laimingo krašto – tolimo, nekalto –
Girdis giedantis gaidys.

Tai ištikimiems – palaimos ženklas;
Nuodėmingieji – pražus.
Donna Anna miega. Ant krūtinės rankos
Kryžium. Regi ji sapnus.

Griežto veido bruožai atkartoti
Veidrodžių blankioj gelmėj.
Anna, ar saldu kape miegoti?
Ar gražiai sapnuoji? Ar ramiai?

Gyvastis – tik vargas ir tuštybė!
Stoki dvikovon, lemtie rūsti! –
Ir švelnus ragelis pro beribę
Pūgą groja iš arti...

Pralekia nutvieksdamas buveinę
Greit automobilis nebylus.
Aidi sunkūs žingsniai – tai ateina
Komandoras į namus...

Pro duris iš lauko neapšviesto –
Dūžiais laikrodžio ore šaltam:
„Vakarienės atvykau, kaip kviestas.
Ar tu pasirengęs tam?..“

Bet į klausimą negailestingą
Nėr atsakymo – tyla.
Miegamasis baimėje sustingo.
Nėr tarnų. Balkšva migla.

Keista ir žvarbu. Aušra rusena.
Aušroje naktis žila.
Kur Šviesos Mergelė? Donna Anna!
Anna!! – Mirtina tyla...

Laikrodis dar paskutinį kartą
Muša iš miglų šaltų:
Donna Anna atsikels iš karsto
Mirksnį tą, kai mirsi tu.

1910 m. rugsėjis–1912 m. vasario 16 d.

 

* * *

Gatvelė, vaistinė, pakrantė,
Naktis, žibintas neryškus.
Gali dar antra tiek gyventi –
Nėr išeities. Kitaip nebus.

Numirsi – prasidės iš naujo,
Pasikartos ir nepakis:
Kanalas krantines skalauja,
Žibintas, vaistinė, naktis.

1912 m. spalio 10 d.

 

* * *

Aš – Hamletas. Aplink – žema
Ir kraują stingdanti apgaulė.
Bet meilė širdyje pirma
Gyva – vienintelei pasauly.

Ofelija! Tave toli
Likimas atšiaurus nuvijęs.
Ir pakerta gimtoj šaly
Mane nuodingas kalavijas...

1914 m. vasario 6 d.

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas