Untytės

            Tėvui

      Untyta untisana
     Untinukų nemisana...

1.
Burnon šituos žodžius sudės tau
vos užgimus
net jeigu nežinosi, ką jie reiškia
jie neiškris
net jei bandytum iškratyti
nuo pečiaus krisdamas dar vaikas
galvų trenkęs in alaus bačkelę
ir su šečkarnia piršto galą
netyčiom sesuo nukirto
tada kad motina nesbartų
užmetė pirštuką tą
klaime ant šieno

ir votis taip nuo skausmo ryjamo
vidun
iškilo
kad vežt pas gydytoją vežimu reikėjo –
degė graudulinę žvakę
nutekėjo
kraujas vaškas ašarop

o kūdikiai tada išeidavo
taip tankiai –
šitas vaikas neišėjo.

2.
Diena, kol lauki motinos iš lauko
prie pečiaus prisiglaudęs
kad ne vienas (tarsi nukirstas pirštelis) būtum
pasišaukęs katę

užčiuopi paveldėtus gūzelius galvoj –
paskui, atrodo, niekad jau nebepraeisiančią
vienatvę.

3.
Vakarop
kai kaimas pilnas
dainų laukuos
                                 po darbo
                                       po langais
                                               po gramo
Pranelio (dėdės) nešvankių juokelių
žilvičio švilpos garso
ir ragų tūtavimo

untytės tau užgimus
nulėmė balselį.

4.
Ant šimtametės eglės šimtamečio kelmo
per Sekmines
Roblių vaikai kas metai kepat kiaušinienę
kaip ant dievo delno
ir per Salas
per ežerą Dviragį
atitekėjo šitas kraujas ašarop
ligi manęs:

davei gyvybę
tai išsuk ir švilpą –
pasaulio gyvasčiai įpūst

burnon iškart užgimus
tau sudėtos buvo natos.

5.
Aš kaip lumzdelė
moteris lumzdelė

prieš saulę vandeniui srovenant
ir einant pasroviui
bet iki galo
nesusigeriant versmėms
manyje teka

gyvybės
įpūstos giesmės.

2013 09–2015 05 05

 

* * *

Man bemiegė naktis
užspaudžia akis
tau mažutei
šalia nemiegant
tu jau nori, kad kelčiau
kad gyvenimas imtų jau virt
pilnatį pakeičiant saulei
prašau dar truputį nusnūst
sutinki
ir sakai

– gerai
tik tu nenumirk, gerai, mama?

2015 05 05

 

Nubudimas

Ilgą savo gyvenimo laiką
bėgu kaip lapė miškinė
kaip neprijunkus laukinė
ir tik labai mylėdama
ir tik išsidalindama
tik mylimąja būdama
žmogaus pavidalu gimstu aš
dausoju ir vėl
vėlupe išteku.

2014 05

 

Žemės šuliniai. Namuos*

Placentos laidojimas žemėn, pelenuos –
kad tik gyvenimas netaptų niekada muziejum
kad visada turėtų pulsą ir gyvybę
rentinį – tvenkt kraują, miglą ir garsus
iš ryto

aš nuo miglos
tik kaktą rankove nubrauksiu
                                          jausiu
kad visame tame esu
šitų kraštų gyventoja
tiesioginė tąsa
ir palikuonė

kad atmintis ir drobes
ne šiaip sau perkilnoju
jose ne tik gražumas –
žemės šuliniai

jų rentiniai
kuriuos matau aš
prosenelių veidus
yra man laidas
o aš tiktai
čia pirmą kartą atsimerkus

ir viskas saugoma tik tol
kol auga

kol augu
dar galiu kažką užmelsti
užgiedot
ir šitaip saugot

kol neišėjom ten
kur visko vėl reikės iš naujo.

placentą pelenuos
tuoj vėjas užžarstys žeme –
nes tiek ir tėr dabar manęs
jeigu manęs nebėr namuos.

2015 06 29

 * Liaudyje placenta yra vadinama nameliais.

 

Diedaduonė

Kiek daug būdų yra paneigti save
kiek daug kelių netikėti
net ir labiausiai tikėtom atomazgom
kai apima rūškana
girdint vaitojančią senutę benamę
Vokiečių gatvės kiemuos
nes tuoj vėlinės
užmirštos
be stalų kėlimo
be atnašavimo
                            diedams
be tikėjimo
kad elgetos yra tarpininkai.

Tuoj žiema. Ir nežinau
kuri iš jų senutei bus paskutinė.

2015 10 28

 

Prabudimas

Ten duobė kruvina
kur ėjau iš mokyklos –
prapuoliau
kur ėjau pasigimdžius –
prapuoliau
kur pamilusi vyrą –
prapuoliau.
Ir nustojau aš jausti šaltį
ir nustojau aš jausti skausmą
ir nustojau visai kalbėti
kol tamsoj mane vaikas pažadino
priropojo ir apkabindamas tarė:
aš labai tave myliu, mama.

2015 10 29