Algimantas Mikuta

Romualdo Požerskio nuotrauka iš Babtyno-Žemaitkiemio dvare iki spalio 30 d. veiksiančios R. Požerskio parodos „Neramūs keliautojai“, kurioje eksponuojamos dienoraštinės fotografijos iš 1971–1975 m. kelionių motociklais po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiūtos striukės, garinti džinsai, klausyta „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“ muzika prieštaravo tuometei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Negana to, po Kalantos tragedijos sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą patekęs į autoįvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, tai reiškė, kad jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų...

Moterų veidai

Nušvisdavo tik moterų veidai,
gelsvai pablyškę, raustelėję kartais,
plaukais įrėminti, keisčiausiai išplatėję,
tik moterų veidai, tik moterų veidai...

Joks vyro veidas niekad nenušvito,
neblykstelėjo tamsoje, tik sušmėžavo
neatpažintas ir mįslingas,
lyg ir nebuvo, lyg pasivaideno.

Ėjau į veidus švytinčius, kirtau
užklotą ūkanom žmonių pasaulį,
žinodamas, kad nepaklysiu, mėnulėti
veidai prieš aušrą imdavo dūlėti.

Nušvisdavo tik moterų veidai,
gelsvai pablyškę moterų veidai.
Skaisčioj šviesoj jie blėso, tirpo,
kol susiliedavo su ryto saule...

 

Prieš naktį

Prieš naktį
garsai autostradoje
ima keistai lūžinėti,
lyg būrys kalinių
darbiniais batais
tryptų alaus skardines.

Kelis kartus parduotas
namas prie kelio
vestuviniais maršais
bando pramušti skardą.

Iš miško išnirusi stirna
nedrįsta palinkt prie žolės,
laukia pakėlusi galvą,
kol kelias nuščiūs.

 

Miestas auštant

Ketvirtą aušo. Miestas švito pamažėle
prieš pusę amžiaus, kai buvau dar jaunas,
atrodė, niekam nesilenks lig žemės
gudrauti ir šėlioti linkęs Kaunas.

Šnopavo už langų, kai eidavau kas rytą
Žaliakalnio gatvelėm, tyliai dūzgė
visus užmigdęs, pats neužmigdytas
džiaziukas iš mįslingo Liuksemburgo.

Panirdavau į baltą slėnio smogą
lyg į baseiną, – šauniai sugalvota,
aš dirbau fabrike, tenai pro stiklo stogą
saulutė tirpdė mano minkštą protą.

Ketvirtą aušta. Vėl ratuoti lagaminai
gatvelėm pajuda, su dardesiu juos veža
į oro uostą žaviosios blondinės.
Aš negaliu surasti seno džiazo.

 

Kol būsi lengvas

Suskambo stikliukėliai už stiklų.
Matyt, padūko laigyt sapno šunes.
Neapsimesk apkurtusiu, aklu,
iš sapno krisk tarytum iš viršūnės.

Lįsk iš kokono, dar pabūk drugiu,
taškuotu, margu, pakeliamu vėjo.
Dar per anksti užmigt žiemos miegu,
apniuko vasara, bet niekur neišėjo.

Ji dar gyva, jos spinduliai karšti
po sapno apnašom nėra atšalę.
Kol būsi lengvas, tolei ir kiti
tavęs nežeis, praslysdami pro šalį.

 

Lošėjai

Užkalti senamiesčio langai,
suolelis pasislėpęs tarp alyvų.
Kur dingo šaunūs pokerio vilkai?
Nė vieno gyvo...

Pajuodo geležys, aplink nyku,
jaunystės siekiai perdegė, pabalo.
Nei čigonaičių, nei smalsių akių.
Nei kortų stalo.

Dairykis nesidairęs, – už dėžių
nerasi prasilošusio ar girto.
Alyvos suvešėjusios, gražu.
Visus nukirto!

 

* * *
Tada gyvenimas mus vėtė,
nešiojo vėtros pakiemiais,
o jam patiko ta poetė,
kuri garsėjo kepiniais.

Ne tiek jos kaimiški blyneliai,
kiek pamaldumas akyse.
Jo nepranešdavo pro šalį
jokia įsiutinta dvasia.

Ne, mes nebuvome bastūnai,
klajonių vėjų nešami,
nagais kabinomės už krūmų,
tiesiog mes buvome jauni.

Tada nė vienas nepražuvo,
nei žaibas trenkė, nei audra,
gardžių pyragų mums nekliuvo,
o to, kam kliuvo, jau nėra.

 

Baltieji pradeda

Baltieji pradeda ir negeba laimėti,
juodieji pradeda – geriau nebūt pradėję.
Pradėti vienas juokas, kokio bailio
reikėtų, kad nedrįstų pajudėti.

Juos skatina kvailumas ir garbėtroška,
tiesiog pakursto reta kitų sėkmė.

Mane turbūt apmėtytų akmenimis,
jei aš mokyklose, aikštelėse ir salėse
kartočiau tarsi prisuktas vilkelis:
tik nepradėkit, kol neišmokot baigti.

Jei pradedate neišmokę, baigia kitas –
ne baltas ir ne juodas, gal dryžuotas,
kuris tiesiog nebijo pralaimėti,
netyčia pašauktas – netyčia laimi.

 

Karalienė

Buvau pamiršęs, baisiai nustebau,
kad būti karaliene tau nenusibodo.
Paspyrei mano dovanas ir įstabiai
nulingavai į vėjo perpučiamą sodą.

Tai ką daryt, gal bėgti iš paskos
nuo žavesio apsalus, išsižiojus,
nuskinti obuoliuką nuo šakos
kaip ženklą apie prarastąjį rojų?

Ak, karaliene, jau yra vėlai,
jau niekas netiki tuom, kuo tikėjo,
seniai supuvo rojaus obuoliai,
pagundų sodas samanom apėjo.

 

Po baltą parką

Dar įdomu gyventi ir dairytis
į jaunus žmones, jų kraupius juokus.
Po baltą parką juodos moterytės
pavakariais vedžioja šuniukus.

Nebežinai, ar dar ką nors čia myli,
ar tik įkibęs šaknimis laikais.
Sniegutis krenta, žiemiška idilė
beveik kaip išsityčiotais laikais.

Draugai