Avromas Sutzkeveris (g. 1913, Smurgainys–2010, Tel Avive) – vienas žinomiausių jidiš kalbos poetų, litvakas, išgyvenęs Vilniaus getą. Spausdinami eilėraščiai yra iš būsimos A. Sutzkeverio poezijos rinktinės, kurią išleis Vilniaus viešoji žydų biblioteka. Daug poeto kūrinių sukasi apie Holokausto patirtį; vertėjui šita tema, suprantama, yra kietas – ir keblus – riešutas. Versdamas įvairių laikų eilėraščius pajutau, kaip kito jo poetika: nuo neoromantinių įvaizdžių, priminusių ir mūsų prieškario lyriką, ir kažkodėl ankstyvąją nespalvotą kinematografiją, poetas pereina prie taupesnio ir paradoksalesnio vaizdyno. Gal labiausiai užkabino ir nustebino A. Sutzkeverio poetinė mistika, gamtos gaivalų pašlovinimas. Man tai pasirodė panašu į didį daugį mūsų žemės poetų – ir Johannesą Bobrowskį, ir Czesławą Miłoszą, ir, tarkim, Sigitą Gedą.

 

A. Sutzkeveris Vilniaus gete 1943 m. liepą. Nuotrauka iš Jad Vašemo archyvo

 

Draugui

 

Guli žuvęs draugas

Geto patvorėj,

Prie širdies prispausta

Duonos žiauberė.

Dovanok už drąsą –

Šitoks alkis juk –

Kandau duoną tavo,

Duoną su krauju.

 

O bevardi drauge,

Štai kuo tu vardu,

Duona tau paguoda

Tebūnie kartu.

Kaip tauta maitinas

Gydančia šviesa,

Pas mane su duona

Eikš tu su visam.

 

O bebalsi drauge,

Syvais gyvas aš.

Manimi padengsi

Sąskaitas visas.

Jei ir aš parkrisčiau

Geto patvorėj,

Tebus mano žodis

Kito žiauberė.

 

Vilniaus getas, 1941-ųjų gruodžio 30 d.

 

 

Malda sau pačiam

 

Aš priglaudžiu atidžią ausį prie savęs kaip kito...

Ir mano akys, sklidinos dainuojančio vaizdyno,

Kaip gyslos marmure į tavo gelmę įsiskverbia:

O slėpiniai po antspaudu, kas jus užantspaudavo?

Jei jūs neatskleisti, kam jūsų muzika skirta?

Delnų ir lūpų muzika. Garsų-ženklų tamsoj.

Lietaus, vaivorykštės, aukštybių muzika – aukščiausių –

 

Tu avilys kitapus laužo, negaliu prieiti.

Bet gyvas aš tik tavo bitėm – sąskambių skeveldrom.

Kai bitė pasiklysta ir atsiduria dykynėj,

Ji ieško marmuro odos, apanka nuo jos grožio

Ir trokšta pabučiuot nuodingą gėlę ir numirti.

 

Matau, girdžiu. Garsais-ženklais tarytum adatomis

Bandau susiūt žaizdas raumenyse baltųjų lapų.

Tik viskas, ką lig šiolei dainavau, yra taip menka,

Palyginus su lobiais, manyje užantspauduotais,

Bet avilys kas žingsnis vis toliau, neįžiūrėsi.

 

Po lašo lašas, tirpsta mėlynasis laiko vaškas.

O tyla, pergudravus laiką! Jau pargrįžta bitės

Namolio iš saulėtos, užsitęsusios kelionės.

Nors kartą įsileisk vidun, te susimaišo kraujas,

Tegu man įgelia pasiutus bičių motinėlė!

 

 

/ / /

 

Atėjai čia nuogas,

Visas liepsnojantis.

 

Tavo rūbai –

Aksomas ir šilkas, susiūti motinos

Pirštų lyg grojant preliudus –

Susvilę krito šešėlin.

Adatos, adatos –

Išsaugojai adatas.

 

Atėjai čia nuogas.

Tavo vienatvė

Rašoma daugiskaita.

Vienoje akyje – vilkas,

Kitoj – tavo motina.

Niekada nebegalėsi

Jų atskirti.

 

Kas įstengtų pridengti

Tavo siaubingą nuogumą?

Net jei Izaijas tave sutiktų –

Ir tas bertų pranašystes

Susigėdusiom lūpom,

Nuleistom švininėm blakstienom.

Taigi nereikalauk paguodos

Iš savojo brolio.

 

Tarp jo ir tavęs – Varšuvos sukilimas,

Amžinasis liepsnų Sambationas¹,

Žaidžiantis

Žydų lemtim

Netgi per šabą.

 

Kaip čionykščiai žmonės gali patikėti,

Kad Varšuvoje

Tu gynei Pilį?²

Kad mirusiųjų šaly lipdei

Gyvą ir jauną

Gimtąją šalį?

 

Bet tikės tavimi vulkanais plakanti

Žemės širdis,

Kurią išgirdai, kai tavo širdis

Akimirką nustojo plakti.

Kai į ją atsuksi ausį,

Nelyginant burę į bangų slėpinį –

Pasigirs balsas,

Švelnus kaip šventraščio³ eilutė:

                             – Esi savas,

Palaimintas būki atėjęs.

Mano avys priklauso tau,

Mano sodas – tavo sodas.

Kaip žiauriai šaudei iš ginklo –

lygiai taip švelniai sodink vynuogyną.

 

1948, Tel Avivas

 

 

Du medžiai

 

Du medžiai kamienais

Suaugę į vieną.

 

Mediniai jų kūnai

Derva aplieti,

Suaugę į vieną,

Suaugę į vieną

Dienom ir naktim.

 

Širdis širdyje,

Lytis lytyje,

Dvi žalios liepsnelės,

Suaugę

Kamienais

Į vieną vienovę.

 

Rasotos karūnos –

Lyg grožio šventovė.

Šakelės – ištryškę saldžiausia

Palaima.

 

Ir veda prie medžių

Takelis, kur saulės raštu

Užrašyta: L’amour:

Takelis

Į žemišką meilę.

 

 

Vieną vienintelį

 

Jos baltumas kaip vyšnios žiedelis eglyne

Nusileido ant mano dirvožemio juodo,

 

Ir suskambusį prakilniai gintarinį

Lapą saulė užliejo verdančiu jodu.

 

Beprotybė ar eilės randasi mirksnį kaip šis – –

Iš pasaulio pirmojo sapno, iš nieko.

 

Tad tyla buvo mūsų tikrovės ašis

Ir gaivino mudu labiau negu miegas.

 

Ir kai mano šešėlis į širdį jai krito,

Jos ranka virpėdama glostė ir kėlė jį.

 

Ir skausminguose jos sapnuose nuo to ryto

Vis vaidenasi mano galva šešėlyje.

 

1        Legendinė upė, už kurios, pasak Talmudo, asirai ištrėmė dešimt Iz­raelio giminių; per šabą ji nurimstanti.

2       Turima galvoje al Kastalis – vietovė aukštumoje netoli Jeruzalės, pavadinimą gavusi iš stovėjusios kryžiuočių pilies. Dėl strateginės vietovės reikšmės 1948 m. žydų ir palestiniečių kare čia vyko smarkūs mūšiai.

3       Orig. taytsh-khumesh – pažodinis Penkiaknygės vertimas į jidiš kalbą.

 

Iš jidiš kalbos vertė Akvilė Grigoravičiūtė ir Laurynas Katkus