Kovo sekstetas

Jau pavasariu kvepia žydros vasario dienos
ir sniegų patalai debesim į dangų pakyla
vis drąsiau nuskamba grįžtančio giedurio balsas
ir žmonių veiduos vis daugiau atsiranda saulės
o čia pat jau žiūrėk kaip vasaris užpuola kovą
vos kalvos kupra iš pusnyno tik iškiša galvą
tuoj čia sulekia sparnės, besparnės visokios pašliaužos
ir kapstinėt, vartaliot ir grėbliuot žemelę nupuola

Tai makalionė, tai baliavonė, tai turgelionė
dedas ant svieto, kruta ir spiegia kas tiktai gali
ką tiktai gali čiumpa ir tyliai užantin kiša
ko neapžioja, kojų, rankų sparnais maskatuoja

Tarška patarškos, barška pabarškos spardos į dangų
atbulai šoka, kreivai dainuoja, spiegia ir žviegia
paskerstos tarsi ar užkutentos – varto žemalę
grėbnagėm kojų aria, akėja, griebia kas lieka
tik arčiau snapo, svetimas, savas – nežiūri, nemato
lupa ir plėšia, nekramto, gerklėn stačiai grūda ir ryja
kad tiktai pilvui greičiau to pilnumo, storumo prigultų
ir to sotumo ilgesniam laikui pakaktų, užtektų

Tai turgelionė, tai makalionė dedas ant svieto
kvepia, svaigina tos kovo dienos užima kvapą
giedurio balsas džiugina širdį – savą ir svetimą
grįžta saulalė padebesėliais barsto gėlalių
laisto lietelis žemalę, garuoja kovo kailalis

Vilnius, 2012 06–2013 06

 

Sidabrinės aukšlės
(Sekstetas)

Šitą naktį aukšlėm sidabrinėm lis
------------------------------------------
Sidabrinės aukšlės šoka virš Suvingio
plakasi sparneliais, šonais trinas, byra
žvilgantys sidabro žvynai taškos, spindi
atsispindi toliuos žvaigždės Paukščių Tako
veidrodyje nerštas amžinasis tęsias

Nardo aukšlės tarp dangaus ir žemės žybsi
nytim sidabrinėm strėlėm šaudo, švilpia
spinduliuodamos gražiausiais raštais savo
prigimtį ir prasmę čia pat rezga mezga
viską supina vienatinėj aistroj – ir

Trūksta storos šaknys alksnių kūnai virsta
paklusniai ir gulas ežere – Suvingis
subanguoja šimtametės raukšlės plečias
šypsena senolio pakraščiais vilnija
kliokia, pliauškia melduos gyvas virsmas tęsias
-------------------------------------------------------
Šitą naktį aukšlėm sidabrinėm lis

Vilnius–Daugai, 2013 06–12

Šitas birželis ir laikas

Dar tik birželis – lapai, žolė
žalio spalvos dominystė
spalvų gausumas gęsta žolėj
žalias žaliuoja, nevysta

Dar tik birželis, bet liūdesys
vasarai kapą jau rausia
liepa čia pat ir jaunas medus
kapsi rugpjūčiui į ausį

Dar tik birželis, metvidurys
siaučia ieškodamas žiedo
bet pro ausis jau švilpia naktis
rudenio giesmę gieda

Tik užsimerk ir snaigės nukris
tau ant blakstienų – Kalėdos

Daugai, 2013 06 15–12 30

 

Būna taip

                     G. Patackui

Būna taip – neri į miesto džiungles
per pirmas duris ar skersgatvį ir
nardai, krašteliu akies stebėdamas
ant blizgančių paviršių savo kiną
languose, vitrinose ir vėl, neri vėl
pro duris netgi nevarstydamas jų
nardai koridoriais ilgais, aikštelėm
laiptais, sienom ir palangėm, lyg
vabzdys, ateivis ar karys, fiksuoji
kadrą ir dedi prie kito, taip dėlioji
ir montuoji savo kiną, lėkdamas
pro siluetus ir šešėlius svetimus
balsus, garsus ir veidus – dar gyvi
tie žmonės, jie sušildo tavo kiną
nebaisu – esi ne vienas – paskubėk
kol šių dienų tinkuotojas neprisistatė
dar liko kelios senos sienos, kertės
pilnos sendaikčių, plakatų skiaučių
su keisčiausiais įrašais, inicialais
nuorodom, ženklais, dar liko sienų
piešiniai margi, tapetų sluoksniai su
ryškiom paveikslų vietom – štai vinis
ir atsidūsta tavo senas paltas, šypsosi
kišenės dvi – minutė ši tikrai poezijai

Vilnius, 2015 02 23

 

Vasaris

Vasario mėlis guodžia, šildo
sodria spalva – tarsi rugpjūtis
vasaris – šelmis iš po tilto
varveklį graužiantis berniukas

bet tu sakai – vasario žvaigždės
į žemę leidžia pirmą meilę
tik nesakyk, kad viskas baigės
geriau meluok – vasario gaila

ir tegu tie ledų varpeliai
vasariui savo meilę groja
o man rugpjūtis skamba tyliai
ir aš meluot nebegaliu jau
---------------------------------

Vasario žvaigždės skaidrios, šiltos
varvekliais leidžias žemėn, sukas
vasaris – šelmis iš po tilto
varveklį graužiantis berniukas

Vilnius, 2012 02 22–28