Andris Uogrinis (1975–2023) – latvių poetas, 8 eilėraščių knygų autorius, 2008 m. už knygą „Es zvēru pie kraukļiem“ („Prisiekiu kovarniams“), už ryškiausią debiutą, įteikta Literatūros metų premija. Jo poezijai būdingas išskirtinis vaizdo konstravimo būdas, artimas siurrealizmui. Stengiamasi išsilaisvinti iš racionalios logikos, struktūros ir estetikos rėmų. Eilėraščiai daugiasluoksniai, asociatyvūs.

Paskutinė jo knyga „Par bites tiesu“ („Apie bitės tiesą“) pasirodė 2023-iaisiais. Literatūros apžvalgininkė Aija Bremšmitė yra išsitarusi: „Andris Uogrinis parašė ištisą tomą – apie gyvenimą, apie būtį čia ir dabar, kuri, kaip paaiškėjo, žmogui yra didžiausias išbandymas. Būti, bet ir kartu neįstengti meluoti – tai didžiausias nūdienos paradoksas.“

 

 

 Andris Uogrinis. „Apie bitės tiesą“. – V.: „Jāņa Roze“, 2023.  

 

/ / /

 dienos nakties slaptingi sandėriai

tave priverčia eiti dar vieną mylią

krūptelti prie atdaro miško narvo

kur plėšrūs lapkričio lapai

prieš mirtį nori sučiupti tave už gerklės

tik teisingas vėjas gali juos nupūsti

 

tu pamatai ant žemės numestą knygą

pakeli ją

ir atvertęs randi tik raides ne

raides ne sakinius

nes knyga parašyta apie tave apie

tavo gyvenimą

po dar vieno priverstinio sugrįžimo

 

nustebęs vėjas šaiposi

še imk

juodą lapą

per dieną naktį plėštą puslapį

 

 

/ / /

malkų spragėjimas susiuvo natų sąsiuvinius

iš kurių mes dainuojame dėl kurių

mes gyvename su nakties respiratoriais

į mūsų švelnų kraujo ritmą tamsos

molekulės skuba šalia

pėsčiųjų perėjos tiesiai link mūsų durų

vedančiajam bemoliui mezgame savąjį laiką

ir dvi atitarnavusios mintys atsistoja

viena prieš kitą dvi dainos

apsikabina tvirtai laužas pakelia

mūsų delnus ir druskinais keliais norim ar

nenorim kiekvienas turime atsistoti savo

rausvėjančio saulėtekio pusėje sutikti kovą

kai kelius aukštyn snieguolės kas

 

 

/ / /

mano laikrodis pavargsta ant rankos

ir atsilieka

rodo būsimą laiką

aš nežiūriu

nenoriu žinoti

savo ir artimųjų mirties datų

todėl nusisegu laikrodį

ir trenkiu žemėn

taip bus geriau visiems

net balandžiams

jie ramiai renka duonos trupinius

kaip ir aš

tik vietoj trupinių raides iš knygos

ištrauktos iš šiukšliadėžės urnos

kažkam ji labai nepatiko

kaip ją gali suprasti jei ji

nepopuliari

bet man

ypač šis sakinys

laiko sienų nesaugomas

mmm

balandžiai nuskrido

atliekas sules kiti

žmonės išeina

vietoj jų gyvens kiti

 

 

/ / /

o tada naktį aš bėgu nuo tavęs

kad kartu nesulauktume aušros

juk puikiai aš žinau

tu niekad nepabundi su saule

(aš visad aplenkiu tave)

 

dieną šešėliais brendant per purvą

antraip pėdos nudegs

gali tekti sustoti

kai akmenys iš dangaus vėl kris

 

ir būtent anakur

kur turiu žengti žingsnį kitą

 

man pakanka

prie tavęs pavargęs sustoju

 

 

/ / /

tu stovi su rozmarino šakele rankoje

ir lauki traukinio miestan

kur yra rozmarino gamykla

turi tik vieną šakelę o ji

kur kas vertesnė nei tu tikėjaisi

nujauti kad fabrike iš tavęs pasijuoks

žiūrės kaip į netikšą atklydėlį

darbininkų vaikai apmėtys

purvo gumulais kažkas akmenį svies

šitoj žaismėj nė vienas nepastebės

kad ir tavo veide kvapni šypsena

it rozmarinas nes tu vienintelis žinai

kokia vertinga ši maža šakelė

 

 

/ / /

truputį apie liūdesį

kuris buvo mažesnis

už mane iki gimimo

 

daugiau apie meilę

didesnę už mane po mirties

 

bet mažiausiai apie dievą

kurį žmogus atėmė iš manęs

 

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis