Arthuras Adamovas (1908–1970) – armėnų kilmės prancūzų rašytojas, tragiško likimo asmenybė. Ankstyva tėvo – naftos prekybininko ir aistringo lošėjo, pralošusio visą šeimos turtą, – savižudybė ir vėliau ištikusi liūdna migranto dalia paženklino būsimą dramaturgą tragiška gyvenimo pajauta. Kankinęsis nuo sunkios depresijos, nusivylęs žmonėmis, kūrybinio įkvėpimo sėmėsi iš Augusto Strindbergo ir Franzo Kafkos kūrybos. 1947 m. sukuria pirmąją pjesę „Parodija“ – joje žmonės traktuojami kaip beprasmiai schemų rinkiniai, o žmogus – visos aplink esančios gamtos parodija. 1955 m. sukuria garsiausią pjesę „Ping-pong“ (iš prancūzų kalbos vertė Vincentas Klipčius, 2020), kurioje pagrindinis veikėjas... elektrinis biliardas. Visada sunkiai kūręs, pjesę „Profesorius Taranas“ (1953) A. Adamovas parašė vos per dvi dienas. Autorius teigė, jog pirmą kartą gyvenime nustojo logiškai mąstyti ir pasileido minties srauto tėkmei, taip sukurdamas vieną įdomiausių savo laiko draminių tekstų, jame gvildenama esminė – moralės ir pagarbos asmenybei – tema. Pjesės pastatymas sukėlė skandalą ir kūrinys buvo išplūstas dorovingosios visuomenės pusės, neišvengta policijos, bet tai nesutrukdė kūriniui įsitvirtinti tarp klasikinių draminių tekstų. Dėl specifinės kūrybos A. Adamovas laikomas ir vienu iš absurdo teatro panašų, juo sekė Eugène’as Ionesco ir Samuelis Beckettas, jį gyrė prancūzų rašytojai Nobelio premijos laureatai, statė garsiausi to meto prancūzų režisieriai. A. Adamovas nusižudė 1970 m., būdamas 61-erių. 

 Vertėjas

 

Kadras iš filmo „Profesorius Taranas“, 1966.

 

Antras paveikslas

 

Darbo kambarys viešbutyje

 

Profesorius Taranas vaikšto pirmyn ir atgal.

 

PROFESORIUS TARANAS. Vis nieko! Kaip tai vargina! Valdytoja išėjo pasivaikščioti... kaip paprastai. Geriau būtų pasiėmusi atostogas, būtų garbingiau... (Pauzė.) Vis dėlto norėčiau žinoti, ar neatėjo man laiškų. (Iš dešinės įeina du policininkai, išvaizda bet kokia.) Kas jūs? Ko norite? Kambary nieko nėra.

PIRMAS POLICININKAS. Mes ieškome tokio... 

Jis iš kišenės išsitraukia popieriaus lapą.

ANTRAS POLICININKAS. Tarano. 

PROFESORIUS TARANAS. Norite pasakyti: profesoriaus Tarano. 

PIRMAS POLICININKAS. Mūsų popieriuose profesija praleista. 

PROFESORIUS TARANAS. Nemaloni spraga. Nes tuomet kas įrodys, kad ieškote būtent manęs? (Policininkai juokiasi.) Aš esu profesorius Taranas. Turiu katedrą universitete... (Policininkai artinasi.) Kas yra? Aš niekam nepadariau nieko blogo. (Juokdamasis.) Mano sąžinė švari. 

PIRMAS POLICININKAS. Jūs nusižengėte mūsų įstatymams.  

PROFESORIUS TARANAS. Paaiškinkite... 

ANTRAS POLICININKAS. Kaip tik to ir siekiame, bet jūs neleidžiate mums įsiterpti. 

PIRMAS POLICININKAS. Jūsų nusižengimas labai nuvalkiotas. Atsipirksite bauda. 

PROFESORIUS TARANAS. Bet kokiu atveju turiu sužinoti, apie ką čia kalbama!

PIRMAS POLICININKAS. Nurimkite! Kas gi nėra gavęs baudos? 

PROFESORIUS TARANAS (lyg priimtų didvyrišką spren­dimą, po pauzės). Ak, štai kaip! Nežinote! Kaip tik grįžau iš policijos nuovados. Pasirašiau reikalingus dokumentus. Liudininkai laidavo mano dorą elgesį, reikalas sutvarkytas. Juk ir patys suprantate – esu čia, stoviu laisvas priešais jus ir aiškinu...

Jūsų tarnybos labai prastai organizuotos, reikia pasakyti. Nes galų gale tai, ką jums čia sakau, turėtumėte ir taip žinoti. Šito ir pakanka išvadai padaryti. 

ANTRAS POLICININKAS. Klystate. Nepriklausome rajoninėms nuovadoms. Esame įpareigoti apklausti jus dėl kito prasižengimo. 

PROFESORIUS TARANAS. Dar kartą paaiškinkite... 

PIRMAS POLICININKAS. Jūs kaltinamas palikęs popierius... paplūdimio persirengimo kabinoje. 

ANTRAS POLICININKAS. Manote, jums viskas leidžiama. Dabar žinosite, kad reikia palaikyti paplūdimio kabinų švarą. 

PROFESORIUS TARANAS (agresyviai). Jūs neteisūs. Iš tikrųjų... nesinaudojau paplūdimio kabina nei vakar... nei aną dieną, o tai vieninteliai kartai, kai pastaruoju metu maudžiausi. (Pauzė.) Žinoma, aš įpratęs naudotis paplūdimio kabina. Nekenčiu persirenginėti, kai kiekvienas mane nužiūrinėja. Ir visos atsargumo priemonės, kuriomis reikia apsitverti, jei nenori būti varstomas smalsių žvilgsnių, visos šios atsargumo priemonės mane vargina, o ypač gaišina laiką, kurį geriau praleisčiau (juokdamasis) darydamas ką kita... ką nors naudingiau. (Lyg darydamas mostą.) Čia... visa istorija: kaip nusimauti kelnes paskubomis susirišus marškinius aplink juosmenį; reikia būti atsargiam, jie gali nukristi. (Pauzė.) Pasakysite, kad visuomet galima nueiti už paplūdimio kabinų, bet ten smėlis niekuomet nekeičiamas ir jis toks purvinas... Nesiryžtu ten kelti kojos.

PIRMAS POLICININKAS (ištiesdamas profesoriui Taranui popierių, kurį laikė rankoje). Gerai. Mes tik prašome jūsų parašyti tokį pareiškimą: prisiekiu neužėmęs paplūdimio persirengimo kabinos nuo... to laiko, ir padėkite parašą. Nesudėtinga. 

ANTRAS POLICININKAS. Jūs galite, jei tai tiesa ir to norite, pridurti prie „nuo to laiko“: „Dėl to, kad neturėjau pinigų.“ 

PROFESORIUS TARANAS. Tiesa, neturėjau pinigų... su savimi. Juk bet kas gali palikti pinigus namuose. Žinoma, gali pasirodyti keista, kad toks įvykis pasikartoja vos po keleto dienų. Bet jei geriau pagalvotume, tai labai paviršutiniškas žvilgsnis... Daug kas visuomet nutinka ne po kartą. Kurioziška, bet... taip jau yra. Taip, paskutinį kartą eidamas į paplūdimį, vėl pamiršau pinigus... 

Sakysite, galėjau jų pasigesti, grįžti atgal, pro kur atėjau. Tačiau, ponai, to negebu ir niekuomet negebėjau. Įveikti kelią su mintimi, kad vėl turėsiu juo eiti, vėl matyti tas pačias detales, tam nesijaučiu turįs jėgų. (Pakeitęs toną.) Ir apskritai nemėgstu vaikščioti. Vaikščiodamas negaliu dirbti.

ANTRAS POLICININKAS (išsitraukdamas iš kišenės užrašų knygutę). Atpažįstate šitai?

PROFESORIUS TARANAS. Betgi tai mano užrašų knygutė... Kaip ji pateko pas jus? Atsakykite. Įsakau jums atsakyti man. Aš visuomet turiu ją su savimi, ji niekuomet su manimi nesiskiria. Joje pasižymiu dieną aplankančias mintis, mintis, kurias paskui išrutulioju... Ne, joje nerasite nė vieno mano paskaitų teksto. (Juokdamasis.) Visos užrašų knygelės nepakaktų... Mano paskaitos ilgos, labai ilgos. Vienas draugas mane vieną dieną patikino, kad jokiame universitete niekas neskaito tokių ilgų paskaitų. Turiu teisę į keletą valandų iš eilės... Kartais net ligi nakties būnu užėmęs katedrą... Man bekalbant uždegamos šviesos ir pro atviras duris nenustojamai plūsta nauji klausytojai. Natūralu, nesimėgauju tuo dėl triukšmo, stumdomų kėdžių... Bet dauguma žmonių dieną turi veiklų, nuo kurių negali pabėgti, kad ir kaip norėtų... Reikia pagalvoti ir apie juos. Juo labiau kad mano mokymas nenukenčia dėl tokios padėties. Paskaitos padalintos taip, kad jas puikiai galima sekti, nebūtinai girdėjus ankstesniąją... Ne dėl to, kad kartojuosi, ne. Bet pradžioje kiekvienos... dalies... apibendrinu, ką pasakiau prieš tai, ir šis apibendrinimas, ponai, toli gražu nėra nenaudingas, o naujoje šviesoje išskleidžia mano nagrinėjamą problemą. 

PIRMAS POLICININKAS. Jūsų užrašų knygutėje yra keletas puslapių ne jūsų rašysena. 

ANTRAS POLICININKAS (ištiesdamas užrašų knygutę profesoriui Taranui, tačiau jos neduodamas). Pavyzdžiui, čia. 

 

Abu policininkai atsistoja profesoriui Taranui iš abiejų pusių. 

 

PROFESORIUS TARANAS (palinkęs virš užrašų knygutės, kurią vis dar laiko Antras policininkas). Betgi ne, nagi, tai mano, mano! Gerai atpažįstu. Raštas kaip maniškis, toks specifinis!

ANTRAS POLICININKAS. Tuomet perskaitykite dar kartą, ką parašėte. 

PROFESORIUS TARANAS (stengdamasis iššifruoti jam rodomą puslapį). Aš nor... jus... atėjau... Išties, man sunku iššifruoti. Bet tai nieko neįrodo. Kai labai greitai rašai, eidamas, pavyzdžiui, – o aš dažnai dirbu eidamas, – nutinka taip, kad negaliu perskaityti, ką parašiau. 

PIRMAS POLICININKAS. Teksto autorius turi galėti papildyti žodžiu, ką vargsta perskaitydamas... savo paties tekste.

ANTRAS POLICININKAS. Atrodytų... 

PROFESORIUS TARANAS (išsigandęs). Kad užsinorėjau prisiimti kitą raštą? Bet kam? Kokiu tikslu? 

PIRMAS POLICININKAS (juokdamasis). Nežinau. Kad pasikeistumėte šiek tiek... 

PROFESORIUS TARANAS (ištiesdamas ranką). Prašau jūsų, grąžinkite ją man!

 

Antras policininkas paslepia užrašų knygutę sau už nugaros.

 

PIRMAS POLICININKAS. Šiek tiek kantrybės!

ANTRAS POLICININKAS. Dar vienas klausimas. Kodėl tik pirmieji ir paskutinieji knygelės puslapiai prirašyti? Viduriniai puslapiai, jie... 

PROFESORIUS TARANAS. Viduriniai puslapiai? Ne, negali būti... Prieš daug laiko baigiau pildyti šią užrašų knygelę. Tai... labai sena užrašų knygelė, kurią pasiėmiau perskaityti iš naujo, paieškoti joje šiek tiek man reikalingos informacijos. Prisimenu... rašiau visur, net paraštėse. Jūs turėjote tai pastebėti. Viskas nuklota mano tekstu, mano, girdite mane? 

ANTRAS POLICININKAS (paduodamas užrašų knygutę profesoriui Taranui). Pažiūrėkite pats. 

PIRMAS POLICININKAS. Jūs dar nepanaudojote visų lapų, štai ir viskas.

PROFESORIUS TARANAS. Taip, tiesa... Yra tuščias tarpas. Tuščias tarpas vidury!

ANTRAS POLICININKAS (juokdamasis). Tą jums ir sakėme. 

PROFESORIUS TARANAS. Aš jums paaiškinsiu... Labai paprasta... Kartais naudoju užrašų knygelę iš vienos pusės, kartais – iš kitos... Suprantate... O, nuspėju jūsų kaltinimus. Sakysite man: „Bet tuomet kodėl visuomet rašoma į tą pačią pusę? Jei pradėtumėte nuo skirtingų kraštų, negalima būtų paskui skaityti vienu metu...“ (Abu policininkai išeina pro dešinę. Taranas, kuris nepastebėjo, kad jie išėjo, tęsia savo kalbą.) Žinoma, galėjau atkreipti dėmesį ir neperšokti lapų, ir... taip nebūtų nutikę... Bet aš išsiblaškęs, ponai... Daugelis mokslininkų, tyrėjų yra... Jie net, galima sakyti, visi tokie, tas gerai žinoma. (Juokdamasis.) Esama anekdotų šia tema...

 

Staiga apsižiūrėdamas, kad liko vienas, skubiai išeina pro dešinę.

 

PROFESORIAUS TARANO BALSAS (užkulisiuose). Palaukite... Nepasirašiau pareiškimo. Jūs net nedavėte man plunksnakočio, o aš neturiu su savimi... Viršuje, palikau jį viršuje! Bet negaliu išeiti... Nežinau – kodėl, bet mano rakto nėra pakabinto ant lentos, o Valdytoja kaip visuomet išėjusi! Jūs girdite mane?.. (Jis šaukia.) Ponai!

Praėjus akimirkai, jis vėl pasirodo iš dešinės, vis dar su užrašų knygute rankoje.

PROFESORIUS TARANAS (vaikšto). Nesuprantu, kodėl jie šitaip išėjo nieko nepasakę, net nepadavę man rankos... Ateina, išeina... Jiems visiškai normalu sutrukdyti žmogų, kuris dirba, kuriam reikia šiek tiek ramybės, kad apsitvarkytų darbe.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Vincentas Klipčius