Roko Gelažiaus nuotr.

 

Abudu pasaulio galai

 

Mano vaikystės sodi

vienu ailiu

augo penkios obelys,

kitu – trys grūšos,

gałi jų vienišavo

dar viena obelaitė,

nokinus rūgščius obuolius,

katrų skonis ir dartės 

sutraukia veidų.

 

Rūgšči virto pirma.

Dar spεjau po juoj iškasc

gilių savo vaikystės duobį,

ale pacos vaikystės

jon tep ir nepakavojau – 

per menkas buvau,

klonis per mažas,

geltona pieskė labai jau persišviecanci.

 

Mano vaikystės sodo gyventojai

virto vienas paskui kitų

pamecui, pirmiau nukracydami

savo vaisius, tadu lapus,

o paskiau ir jiem paciem

pielos su kirviais 

ėmė grajyc per šardzis.

 

Liko cik šaknys,

giliai geltonosa pieskėsa,

vis labiau insiramdamos in vandenis,

katrų tep raptum neišsamtūm

navet dzidzausiais kaušais; –  

tadu cik maliukais puodukais samscydavom,

maliukais gurkšnukais siurpcodavom,

tep ir nesupratį jo šaltumo

iš kur tai atainanco ir kur tai nuveinanco...

 

Ir dartės juodom nakcim

nuslaidzu in tuos vaikystės sodus,

in tas duobes ir klonius,

o kap kadu išplaukiu per jas in viršų

ir dairaus kap kokia varna 

atskridus palei lango šibų

beigi rankioju tarpupirščiuosa 

pridzūvusius gurinius,

vis mislydamas – 

o mažu dar ir prisgadzis.

Ne ton lancynėłėn...

 

Mama, nedėk ton lancynėłėn žalių obuolių,

ba viskas pažaliuos, o mum gi raikia geltono pasaulio,

mum raikia mėlynių, kaimynės iš miško parneštų,

mum raikia grybų rudumo, ir tos duonos rudos,

ir nieko daugiau, ba nieko daugiau ir nėra...

cik noras dar nor gurkšnuko sirupo

iš sano žalio butelio, mėtom atsiduodanco,

to vandenio nakcu, katris gardesnis ir už vynų,

tų sienų bildesių, nuo katrų pagaugais nuveidavo kūnas;

ale nieko daugiau jau nėra,

cik tos pacos sienos, lancynos ir tai jau tuštokos,

be jokių obuolių, be drėgnų puodkėlukių

ir laiko šyčkutių, išsibarstiusių visur kur.

Čiūlba ūlba, arba ailėraščis su gyvais protocipais

 

Čiūlba ūlba sakalandzai

geltonuosa abrozėliuosa,

švycincuosa zarkołėliuosa,

dūsaudami dėl’ šventos žamės,

dėl’ šnektos pajuokos,

būktai ciej užaiviai

viskų veja ir veja kur tai toli,

o vieton to prisišaukia juodus debesis, 

suskvieca naujus vėjus

ir veja jau kitokius vėjinius, supuca vėpūcinius

su naujais ornamentais,

naujais žanklais, žodzais:

anan amžun neskambėtais,

  anan amžum negirdėtais!

 

Paskiau užlaidza visokių pescivalių,

insuka in juos savo vėjinius, vėpūcinius – 

daugeliu nuog jų net saiłė tįsta,

o va tus, vargšas, sakykim, marcinkoniškis,

gałėtų, tai navet penkiasdešimc aurų paaukotų,

kad ataitų juodos meškos nuog gudų pusεs

ir išmyndzotų tuos šviežai sudzygusius daržalius,

susišauktų vėtras ir viskų užpuscytų nužydėjusių kvietkų pelanais

 

ir jimtų dar labiau giedoc,

kap cik jam vienam rodos

kap turi būc nūnai

ir likc an visados.

 

O dartės, kolei kas, vis gieda ir gieda

ciej užaiviai savo giesmes,

net negirdėdami ir nemacydami

kap jiem pritara sano audzinio kvietkuosa

inlindis pirkutės pelanas,

riecimų klostėsa sudzūvus

iki juodumo spalgenos vuogełė.

 

Čiūlba ūlba sakalas

An vuogelių žūrεdamas – – –

* * *

 

Pastacyk moras vidurin kiemo,

sušauk vėjus iš visų pusių,

kad supūstų giminį iš viso svieto:

kojom kabaldojancų nuog debesio,

galvom insirėmusių in cylto atbrailas.

 

Tai tadu bus ciesa, bus atsiteista

su visais kaltais, nekaltais,

ir stovėsim visi palei sienų,

palei zovalnį žalių, iš po kuros

ciktai kaulai, ciktai kaulai

rėšis in dar gyvų obelies šaknį.

Pasiutėlis

 

Tai buvo nedidelė balta katytė.

Jonas Biliūnas, „Kliudžiau“

 

Tai buvo rudas jaucis, bulium vadzinamas,

łėkė raudonom akim per geltonus liepų laukus;

mes tupėjom ir žaidėm, gerai net nematėm,

kap jis vuodegu šluostė mūs prakaito riebius lašus.

 

Mes vis žaidėm, jis lakstė ir dūlkes sukėłė, –

sausos pieskos laukuosa grait pasdavė vėju,

o rudzis vis šėlo ir šėlo pavėjui, net atrodė,

kad mūs žaislai ir mes pacys labiau jam rūpėjom

 

nei ciej rūnkeliai, morkos ir šieno vežimai,

nerūpėjo arimai nei tvarti ėdzimas – 

tus pasiutėlis jaucis vis lakstė ir lakstė,

ciktai dar pamatiau, kad jo pal’tas visai atsisagstis.

Karūna

 

O tu, žaltėli margas, 

tu žibuline blizgi,

ar kadu

atnešit man

karūnų – 

ne tų, su katruoj

in kapinynų palydzi,

o cikrų, – 

po kuruoj

ir galva akmeniu

pavirsta,

ir mislios

pasaulį 

graicau surėdo

nei kokios tai

knygos,

neperskaicytos

nakcu?