Arvydas Genys. Kely

Virginijos Genienės nuotrauka

Bėgantys bangomis

Bėgančių bangomis nuolat tyko dvi prarajos –
aukštutinė ir žemutinė. Ką rinksies? –
jei dvikryptė trauka tave dalija it parą
į šviesą ir tamsą.

Kiekviena dalis nuskrieja kiton lyg smėlis
nuo kopų į jūrą... Nerimastingas kalnas
tarpu Letės ir Mnemozinės, kur mėlynos
sualma gelmės.

Bėgam bangom – audžias tai, kas dingsta pabudus.
Tarp prarajų – aukštutinės ir žemutinės –
audžia lemtis: nejau dvi nytys – mudu?
laikinos žymės?

Jei audi tu, Penelope, mudu – jau lemtys;
viena kiton įsispaudę.
Aušrinė bangų rasoj. Regiu audinį –
helenų dangų.

 

Trys čiurlioniški etiudai

1. Du karaliai

 

Naktis, erdvės piramidėj
daug išskaidrinto laiko
gimtinę lyg vėjų žiežirbą
delnuos du karaliai laiko

kas vienija šią dvejybę?
Ją kuria pati Dvasia
mintis ir valia Dievybės
vilnija – būki pats sau

kažkas daugiau; tau gražiausias
erdvėlaikio didis Žaismas
atsuk nakčiai kitą skruostą
žvelk: Aušra rausta

 

2. Spalvagarsis

Sugeria viską balta
kas per juodą pasvido
tu vis arčiau nekalta
kūdikiška rausvybe

krauniesi lyg žiedai
po širdim iš raudonos
sapno liepsnos – pabudai
Sofija mano Madona

mėlyna trykš virš galvos
mėlyna jau geltonai
siaus žaluma kalvos
gros violetiniais tonais

kas atsišauks vakare
spalvagarsio mano kere ? -
- - - - - - -
pajutęs nelyg malonę
Trismegistą – gimsta Čiurlionis

 

3. Prasmuo

Geluonis amžinybės geltonio ir
toks begalybės aitris
nejau sonatų tonais suirs
čia siaudę kūrybos aistros

gruma it magmos jėga
veržias aukštyn ir liejas
į kažką Trečią; gal
Dvasią – sapnų aliejuos

po Praamžio vokais
gimtine tu vėjų žiežirba
ne angeliškais ūkais
siautiesi – jau žiebias

pasauliai begal amžini –
Žinia šimtastygė

 

Vakar piešėme žaibus

              Šiandien piešime žaibus

                                 Algimantas Mikuta

Jau nupieštų žaibų žabus
renku danguj... Pavojaus laužui?
Ar tie, kam nuolat maža bus,
neprisiplėšę amžiams?

Per daug pavargusių daiktų
ir datų. Bet šviesesnei atminčiai
nurieda raukšlės nuo kaktų ---
Kas piešė? – vaikas ar išminčius.

Anų žaibų žabus kūrens
kiti. Apšils... Deja, tikėjaus,
kad vienąsyk jau trenks tai trenks...
Kas lygins tas duobes, Piešėjau?

 

Sudie

Marškinius juodų lelijų
užsisagstęs išlydėjau
it sparnuotą karstą motinos --
Neatrodė – skrido artinos
smegduobė balčiausio molio.

Jo pasėmiau saujas tris.
Netikėjau: sunkios sunkios –
lyg paukštelis raišas suka
virš giedotojų. Atriš
atmintis vidinę regą:
kasos – juostos duobkasių - -
Ir gedės pradžia rugsėjo
saulės nukirptų kasų*.

Neariu, nesėju, lieju
sielos giesmę rūškanai.
Su juodų juodų lelijų
tramdomaisiais marškiniais.

Medyje, paukštuiti Dievo,
čiulbi, pasparnę kasais...
Saulės nukirptas kasas
tarp vainikų dangūs gieda.

Kur skraidins pradžia rugsėjo?
Tu – nejau tik kauburys...
Lengvos lengvos saujos trys.

2013 09 09

* Mama paliko lyrikos rinkinį „Nukirptų kasų vainikas"

 

It mito ataidas

Rugsėjis sėjo giminės kapus
o medžiai aplink tvorą pliką
lenkti gruoblėti – juodvarnių pulkus
nubloškę – ten girgždėti liko

kas ruošėsi ištverti kas žiemot
/mažiau jau vietos dalgiui užsimot?/
o Žilvine žinai jog Žalčio motė
aprauda po žeme mūs likimus

nes juos suvirpino sparnuotos mirtys
ir kryžių akmens susvidės Namuos
lediniai Šiaurės vėjai varstys
užpūtę vasaros kvapus

rugsėjis sėjo giminės kapus
ten grimzta ir mamos eglinis karstas

 

Vakarojimas prie laužo

Gražus bet kvaišas tas kėkštas
triukšmingai pamėgdžioja
įsimylėjėlių šnabždesius
pasislėpusį strazdą

rodos Rojaus paukštuitis
stebina mirksintį svečią
švystelėjimais nežemiškais
kol išnyra mėnulio švilpynė

grįžęs iš Afganistano
draugas kulkos švilpesį mena
debesų pelenuos žvaigždynai
lyg pavojaus laužai

galop tik sapnas pamėgdžioja
triukšmingai prapliupusį kėkštą

 

Kely

Keleivis randa daug kapų.
Deja, mažiau kaip atminimų.
Pavidalai sapnuos. Juos mylim
gal dar skaudžiau. Tačiau kitaip

negu gyvuosius – jie šalia.
It šurmuliai prošal praeina.
Ir žaižaravusi purienom
kalva – pažvelk – sniegais žila.

Kaip ir galva keleivio mūs.
Galbūt vos pavelkančio kojas.
Daugiau kapų... Tie, kas aukojos,
kentėjo, žaidė, likimus

primins. Ir dingę be žinios
tikėjos meilės amžinos.

Indrė Ercmonaitė. „Dažų potvynis“, 2013, drobė, aliejus, 20x30 cm

Draugai