Simonas Bernotas

Gimiau 1993 m. Kaune, baigiau Vilniaus „Sietuvos" vidurinę mokyklą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju lietuvių filologiją ir ispanų kalbą.

Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotrauka

 

Mozaika

Kaip sutarę susitikom
Paskutiniam reise
Visi kelrodžiai rodė į prieblandas
Gabaliukas nakties įkrito akin
Impulsyviai nusprendėm pabėgti
Užribin
Pakavomės daiktus tvarkingai sulankstydami
Drabužius kaip mokė mamos
Įsidėdami tik svarbiausia tik tai ką bijojom
Palikti stengdamiesi nieko nepamiršti
Susidarinėjom sąrašus būtinai
Išdėliodavom tokiose vietose
Matydavosi
Šiurpas
Patalpos pripildomos
Vandenilio
Vanduo užteršiamas angimis
Iš čiaupų išnyrantys liekni
Liežuvėliai šnypščia burtažodžius
Taip tyliai
Net pastatę ausis
Neišgirstumėm užsuk vandentiekį
Metas keliauti
Nieko
Sumirksėsi
Iškris
I

 

Venomis teka pavasariai

venomis teka pavasariai
prasiskleidžia akys iš vokų
prapjaunam vyzdžius
išvystam regėjimus
išvystom žvilgsnio greitį
iki draudžiamo
spindulio spindesio saulės
griežinėlis cukruje mėnulio
graužtukas pritinusioj pritvinusioj
padangėj perdozavusioj žvaigždžių
pavasariotaka suyra subyra į pumpurus
į purpurinę regą ntosios akies

 

Juodoji magija

Šoka šokį laukinį gieda purvą bado adata
Vudu
Perpjauna gerklę klykia raitos ant eiklių
Eržilų bumsi ne kanopos o ratai iš asfalto
Gelmės ištraukia smarvę benzino ir dūmų
Nuo tamsių vaizdinių kartumas norėtųs
Išsiplėšti liežuvį perbraukt grublėtą per
Ledinį nučiuožus link baltojo guolio
Link nemigos karalystės linkt užtenka
Pasakyt žodį apversti pasauliui taip
Pasiryžus pajodyt dramblius ant kurių
Laikos ar banginį įnerti dar
Vieną siūlę jei siūlais
Ištrūko saga
Ir aš taip norėčiau ištrūkti

 

Šv kelionė pirmyn atgal

dvasia apleidžia kūną
vos spustelėjus
aukuruose liepsnelės įsijungia
lipšnūs dūmai susirango
saugyklos sarkofagų krečia
auksą iš monetų
kaip turguos
deries tuščiai
veliesi į ginčus
įsiveli į audinį
prie upės judinančios
vėją prie vėjo
vejančio upes nespėji
įsiliet į erdvę iškrenti iš kon
teksto su rūbais
juodos medžiagos
su gedulu išsipurtai
upių vagas
liepsnelių giesmę jei
jos gieda įsiklausai
į tylą
žodžius praryja raidės
pasakai jog visko būna
atsakau jei būna lai pūna
ir dvasia nusileidžia į kūną

 

Transliacija

Kaip gyvą mane matai
Nesuvaidintą išstatytą
Ilgai kaip tūkstantmečiai
Dienai vienai iš toli
Blunkantį miražą
Ant delno priartinus
Vaizdą virpėjimas
Prieš tolimuosius ekranus
Kameras tavas
Regėjęs kanalai
Sraunia tėkme
Srovena
Trumpam kaip
Mirksnis laikui

 

Menininkas

Išmanė muzikos meną
Gebėjo grot 44 instrumentais
Įskaitant kojų trepsėjimą
Švilpavimą spragsėjimą pirštais

Fotografavo gimtadienius
Vestuves krikštynas jubiliejus
Laidotuves tą momentą kai
Siela atsiplešia nuo kūno
Ar kūnas nuo sielos

Tapė dažė tepliojo
Koridorius daugiabučių
Sienas išpurkšdavo ką nors
Maištingo ką nors kontro
Versiško sąsiuviniuose
Kartais šį tą papaišinėdavo

Vaidino gyvenimą jei tai galim
Pavaidinti gyvenimu o jei ne tai
Vaidindavo kad vaidina vaidindavo
Kad gyvenimą o retsykiais
Užsimiršdavo ir
Gyvendavo

 

Revoliucinis

infarktas
insultas
in
ir tada jau tikrai iš vidaus
vidumi
viduje
vėliavos blunka
įsigerti nespėjusios
moterų krūtinės dengtos
proletariato godžiais
kraujuotais žvilgsniais
kas fakelą kas šakes kas šakutes
kas puotaus prie šio stalo kas prie ko
senis stojas deda monetą
šalin iškelia taurę šampano
giesmę užtraukia
dar negiedotą apie
būsimą laiką
apie kartų buvimą
ir mes galvojam kad
šitaip lakštingala
suokia

 

Nemirtingi

Vos nugirdę Tavo vardą mirtie
Kvatodavom kol plyšdavo pilvai
Mums nebuvai
Jis tik trumpam išvyko greit grįš
Jis visuomet liks gyvas tavo širdyje
Plaks plaks vardą
Rimbais ugnimi dievo rykšte
Matau jau kaip grįžta vargais negalais
Išsirausia iš po žemių dar nespėjęs sudygti
Braška kauliukai juda visas apspangęs
Nuo rasų patirtų
Nuo rasų sugėrusių mėsą it vyną
Pražysta
Baltų chrizantemų šokiu

Ričardo Šileikos geležėlė