Borisas Poplavskis (1903–1935) – boksininkas, rašytojas, poetas ir mistikas. Rašyti pradėjo po 1917 m. perversmo su šeima pasitraukęs į Jaltą. 1921 m. galiausiai įsikūrė Paryžiuje, kur aktyviai dalyvavo rusų literatūrinio egzodo rateliuose. Mirė kartu su artimu draugu Sergejumi Jarkho, perdozavęs narkotikų, į kuriuos įniko būdamas vos 12-os, kai vyresnė sesuo įsiūlė opijaus. Tikėtina, tai nebuvo viso labo nelaimingas atsitikimas – spėjama, jog suicidinių minčių kamuojamas S. Jarkho apsvaigusį B. Poplavskį palenkė savo valion ir įtikino prie jo prisijungti kelionėje į pomirtinį pasaulį.

Eilėraščių ciklas „Automatinės eilės“ grįstas sąmonės srautu: verlibrą keičia laisvas rimas, miesto erdvės užleidžia vietą atšiauriems ledynams, anapusybė apsireiškia kasdienybėje, buityje.

 

Nežinomo autoriaus nuotrauka

 

1

Mieguistas

Keleivis leidžiasi į žemės centrą

Visi keliai iš lėto suteka į vakarus.

Blyksteli saulė.

Mes daug ko matę –

Stovėjome ašigaly

Kur ledo briaunos

Pranašauja logikos prisikėlimą

O vandenys gilūs

Tarsi beribė erdvė

Visa jau seniai apleista

Tik kažkur toli atmintis kalba su Dievu

2

Oro uoste sumuštas naujas aukščio rekordas

Oras sklidinas džiaugsmo ir melų

Gatvė juoda, klegantys žvilgsniai, šypsenų kumščiai

Tvyranti grėsmė

Varpinės šešėly tyliai tyliai

Vos girdis kaip

Bastūnas groja fleita

...Jis išsprendė

Suktą kryžiažodžio klausimą

Apie kryžiaus slėpinius

Jis laisvas

3

Dar niekas nieko nežino

Dar labai anksti

Saldžiai sumigusios būsimos dienos

Sunkios jų galvos parimusios

Ant dailių gyslotų rankų

Žvaigždės jų šaukiasi

Bet tos negirdi

Kažkur apačioj užsikuria krosnis

Po lengvo lietučio žėri drėgnas grindinys

Kristus, apsiavęs pusbačiais, skuba į tramvajų

4

Ar kas žino? Niekas čia nieko nežino.

Ar kas klausos? Niekas ten nesiklauso.

Nieko ir nenutinka

Tik užsimiršusieji

Žiovauja tingiai

Jų šnopavimas lėtas

Tyliai kaip vėžys atbulom į blausą

Traukias laimė į erdves žvaigždėtas

Saulė ilgisi

Pavasaris spingsi kaip niekad

Mes amžiais nepabusim iš miego

17

Iš aukšto beržyno teliko

Jūroj plūduriuojantys lapai

Pakrantės užmiršo vandenis

Garlaivis užmiršo audrą

Plazda vasarnamiai gegnėmis

Skrieja žuvėdra į šiaurę

Kur atgulė sustiręs keleivis

Jo gležnas balsas virto maita

Jūros plaštakos

Baltuoja tolumoj

19

Kas tu? Aš – tai kas tau buvo ir liks nesuprantama

Glūdžiu kitapus raisto anapus tamsos ar girios

Šviesos taškeliai perduria dangaus naktinę darganą

Miega mažytis mėnuo aklinoj blausoj sustiręs

Kas tu? Tas kurs išnyksta kai šviesa blyksteli

Aš – balsas miegantis atokiausioj planetoj

Aš – laikinas nebylus gaištantis akimirksniu

Aš – valdovas gyvenąs tolimoj visatoj

Ir niekas ten nesiklauso

Jų šnopavimas lėtas

Jie žvalgos po žiemiškas erdves žvaigždėtas

Laukdami valdovo

Kurs kasmet

Užgiedojęs raiste

Sukniubdavo ant žemės

Nakties pamėklės nėrė į juodą šešėlį

Išvydusios saulę tvieskiančią ir klaikią

Lyg patyręs latras iš šviesaus bulvaro

Nušlepsėjęs į tamsią pažįstamą knaipę

22

Tavęs

Nepakeis

Neįbaugins

Nepaaiškins

Tad nutilki amžiams

Šnopuok iš lėto

Elkis kaip tinkamas

Prabuski vidury nakties

Plasnok it lakštingala

Virš debesų

Ir poliarinio ledo

Tyliai tiksi

Auksinis laikrodis

Lemties

Nejučia išjudins

Ratus vėjo gūsiai

Trapūs varpai, balti varpai

Aidės skaistus skambesys

Juodas siluetas

Nupuls iš aukštybių

181

Giesmę stebuklų

Savyje užmušk

Pamiršk Kristų, Judui

Prie krūtinės priglusk

Vasara baigias

Lietaus dulksna

Sapnas apie laisvę

O tada

Giesmę stebuklų

Savy užmušk

Pasiduok Judui

Pats Judas būk.

Iš rusų kalbos vertė Dominykas Norkūnas