Charlesas Simicas (tikr. Dušanas Simićius, 1938–2023) – serbų kilmės amerikiečių poetas, Pulitzerio premijos laureatas (1990), Jungtinių Valstijų poetas laureatas (2007–2008).

Vertėjas

 

Slowking nuotr.

 

Iš rinkinio „Nesibaigiantis bliuzas“ (1986)

 

Brangioji Elena

 

Yra pasaulyje dalykas,

Vadinamas jūrų agurku.

Nieko apie jį neišmanau.

Tiesiog skamba vėsiai ir sūriai.

Regis, tokių agurkėlių salotos

Dabar būtų pats tas.

Ir tiek to, kad dėl jų man reikės šokti

Į klastingas gelmes,

Kol tu smulkinsi česnakus

Ir gurkšnosi vis smarkiau į

Šį vakarą besisunkiantį baltąjį vyną.

Netrukus parplauksiu

Su tomis mielomis žaliomis daržovytėmis

Iš ryklių knibždančios jūros.

 

 

Senoviniai varikliai ir gyvuliai

 

Labai senas arklys senelių namuose.

(Taip atrodo.) Kas nors

Turėtų juo jodinėti, kol slaugės

Maudo mirštančiuosius. Kas nors aukštas ir

Liesas kaip Don Kichotas. Gal net su juoda

Plačiakrašte skrybėle, kad pasveikintų

Vėjyje besilankstančias tuopas.

(Taip atrodo.) Lietui pliaupiant

Nieks negirdės jo kanopų. Raitelis

Su smailia žila barzdele šalia bokšto

Iš surūdijusių automobilių. Norėčiau, kad jis

Įbristų į tą plačią, tamsią kaip naktis upę.

Su kaminais kitam krante, iš kurių veržiasi dūmai.

Arklys miega stovėdamas lietuje.

Aukštas raitelis blyškia ligoninės pižama

Prideda delną jam prie širdies.

Užrašas ant sandėlio sienos skelbia:

Tabu. Sfinksas. Vienatvė. Marija Sopulingoji.

 

 

Elenai

 

Rytoj iš pat ryto einu pas daktarą, vilkėsiu

Melsvą kostiumą ir tavo lygintus marškinius.

Rytoj fotografuos mano kaulus

Ir širdį, apvytą spygliuotų šakų.

 

Ji atrodys lyg paukščių lizdas rudenį

Niūrią dieną, po truputį jau vakarėjant.

Lyg išsiklaipęs, vienišas medis lauke.

Kadais tai būta obels, laukinės obels

 

Kietais, rūgščiais vaisiais, kad net dantys paskaustų,

Kad praeiviai trauktų šalin nusivylę, o dabar –

Tamsus kelias ir nauji rūpesčiai:

Greitos, nesuvaldomos mašinos be šviesų,

 

Nepažįstami vairuotojai, užsnūdę prie vairo.

O kaipgi: koks puikus, į ledą stingdantis vakaras.

Vos įžiūrimų kontūrų moterys maišo kavą

Ar išeina į lauką palūkuriuoti pakelėj

 

Plaikstomos vėjo, gryniausi šešėliai,

Priešais tas mašinas, važiuojančias

Taip greit ar taip lėtai, kad jas vos begirdi.

Tarytum debesys, jei tik gebi juos išgirsti,

tamsūs debesys.

 

 

Skruzdė ir paukštis

 

Kadaise, žiloj senovėj, laiką nuspėdavo

Stebėdami skruzdes. Įsispitriję į žemę

Sekdavo vieną pasirinktąją,

Šiai traukiant savo paslaptingu ratu.

 

Ji nešdavo sunkią naštą,

Stabtelėdavo trumpai pailsėti,

O jie – nė iš vietos:

Prisimerkę, bijantys net kvėptelėti,

 

Prasagstytais marškiniais ir suknelėmis,

Juk karšta. Jaunos krūtys, kurios niekad

Smarkiau nepražys, retos barzdelės,

Kurių niekad nepalytės skustuvas.

 

Strazdas atsiskyrėlis gal ir norėjo užgiedoti,

Bet nebyliai tūnojo miško gelmėj.

Tūnojo, tūnojo, net saulė leistis pamiršo.

Tik tada jis išspaudė vienui vieną natą.

 

 

Anri Ruso lova

 

Nuvilkau savo lovą į mišką.

Kokia ramuma, pamaniau,

šviečiant pilnačiai.

Baltas elnias apkramsnojo pagalvę,

 

nakties paukštė ulbėjo

didžiulės plaukuotos beždžionės delne.

Tik ta paukštė – ne rojaus.

Veikiau jau čigonė su mandolina.

 

Teko mauti su visa lova nuogam,

belsti į kalėjimo vartus,

prašyti nuošaliausios vienutės.

Susimylėjo žiurkės ir kiti...

 

Egzekutoriaus dailioji dukra

atėjo aplankyti ant pirštų galiukų.

Atnešė liūdnos duonos, liūdniausios pasauly.

Nuo jos grožio akyse net aptemo.

 

Ne taip lengva išboginti tą lovą iš ten

nemigos dviračiu.

It kirminas, įveikęs Bruklino tiltą,

atsidūriau filosofo virtuvėj.

 

Buvo šálta ir bálta lyg Šiaurės ašigaly.

Snaigės vis krito į tuščius puodus.

Būtų pravertęs visas šunų kinkinys,

ištisa lunatikų virtinė mano lovai gabenti...

 

Paskui atsidūriau vidurnakčio filme,

tysojau po ekranu,

erdviam egiptietiško stiliaus teatre buvo tuščia,

galėjai girdėti, kaip pro žvaigždes košia vėjas.

 

Filme vieniša, šydu prisidengusi moteris

spaudė nosinę sau prie krūtinės.

Ar tu čigonė?! – riktelėjau.

Jei taip, kur tavo mandolina?!

 

Ne, – atsiliepė ji. – Esu egzekutoriaus dailioji dukra.

Kaip tik ruošiuos į Galapagų salas.

Man reik akinių vėžlio kiauto rėmeliais, kad rasčiau

mylimąjį, kuris miega miško tankmėj.

 

 

Tylus vaikis

 

Pavagia plauką

Iš miegančio dievo.

Jis vis krisdavo

palei rūsčiąją akį.

 

Tamsus drėgnas plaukas

Jo rankoj, delne,

Tarytum ką tik nukąstas

Griausmingos burnos dantimis.

 

Ak, tylusis!

Išblukusiu mėlynu kombinezonu

Didingo seno namo

Išklerusiam prieangy.

 

 

Artėja spalis

 

Šiandien savo apmąstymais galiu

Dalytis tik su vargana skruzde.

Kiti turi šventųjų paveikslus,

Kiti turi debesis danguje.

 

Žiema galbūt jau čia pat,

Nes skruzdė vienui viena

Ir skuba slėptis.

Vis dėlto nepajėgdama apsispręsti

 

Ji apsuka kelis ratus

Ir galop atsiduria

Ant didžiulės tuščios sienos,

Kurioje – nė mažiausio langelio.

 

Tamsūs medžių būriai

Jai veria savus labirintus

Tik tam, kad kaipmat juos ištrintų

Tais apgaulingais šniokščiančios jūros garsais.

 

 

Senovinis ruduo

 

Ar vis dar pjauna paikas bernužėlis

Tą tvirtą šaką, ant kurios pats sėdi?

Ar tai dėl to dūsuoja vaismedžiai, kalva,

Linguoja tie keli dar nenukritę obuoliai?

Ar jisai mato šitą kaimą slėny

Taip, kaip regėtų vanago akis?

 

Jau rūksta blyškūs dūmų kamuoliai.

Trumpėja dienos, daros vis žvarbiau.

Bent net ir jam prireikia kartais pailsėti,

Tad peša dabar pypkę ilgu kotu

Ir stebi, kaip darbuojasi kaminkrėtys,

Kaip moteriškė džiausto vystyklus

Ir kaip paskui paeina ji už krūmų,

Kaip pakelia sijoną, kaip suboluoja oda,

Kol kūprindamies pieva statines

Su sidru ar alum ridena vyrai,

O tolėliau, už besiganančių galvijų,

Vaikėzai žaidžia karą, žygiuoja koja kojon.

 

Jei tik papūstų vėjas manęs link, – jis svarsto, –

Išgirčiau jų klyksmus,

Bet vėjas nekeičia krypties, tad negirdėt

Ir juodo raitelio ant kelio grindinio.

Čia, regis, jis artėja pamažu,

Čia, po akimirkos, – jau visam laikui tolsta paskubom...

 

Nuo šių nykių, neaišku ko pamokančių vaizdų

Jis darosi mąslus ir liūdnas.

Taip nė nepastebi, kad imasi vėl pjauti,

Kad didelė raudona saulė leisis tuoj.

 

 

Prieš bet ką, kas atsėlina, kad ir kas tai būtų

 

Užvis geriausia – nieko neveikti.

O ypač ketvirtadienį,

Ir gurkšnojant vyną tyrinėti šviesą:

Kaip ji sensta, geltonija, pasidengia pelenais,

Tada ilgiausiai delsia

Ant nakties ir, – galimas daiktas, –

Pirmųjų šalčių slenksčio.

 

Gerai, jei tuo metu šalia yra moteris,

O jei dvi – dar geriau.

Tegu jos tarpusavy šnabždasi

Ir pašaipiai vis dirsčioja į tave.

Tegu pasiraitoja rankoves ir šiek tiek

prasisagsto marškinius,

Juk šios nepaprastos sutemos to vertos,

 

O ir šis mokinukas,

Kuris sugrįžo namo į veik tamsų kambarį

Ir dabar spokso išplėtęs akis,

Kaip suaugusieji į jo sveikatą kelia taures,

Kaip įkaušusi rusvaplaukė moteris

Merkiasi taip,

Tarytumei tuoj pravirks arba uždainuos.

 

 

Karavanas

 

Žąsys žino, per šias plačias lygumas

Kažkas buvo išsiųstas į tremtį.

Jos, žinoma, skrenda turėdamos tai galvoje.

Tvirtai spausdamos snapus.

Atrodo, lyg medžiai sektų joms iš paskos pėstute

Pasiramsčiuodami ramentais.

O žemė pamažėl atidengia

Pakelės žavumus.

Gausybė aistringai meistrautų akmeninių pavidalų

Rymo laukdami nežinia ko.

Ar tik nebus visa tai tik šešėlių teatras?

 

Keliaujantis Mano Nemigos Teatras

Turi Garbės Pristatyti:

Smėliu apnešta šalies X sostinė,

Jos bokštai, kadais tįsę iki pat rytinės žvaigždės.

Kosminės vienatvės lankininkai

Sveikina mus jų akivaizdoj...

Verčiau jau jie nei tos bekraštės lygumos

Su garsiaisiais protą stingdančiais vėjais

Ir ilgauodegėm kometom

It baltų pelyčių vada.

 

Siuvėjų, tortų puošėjų

Tyla dar priešaky. Vienišų

Širdžių klubų tyla.

Negyvų kūdikių padažytom lūpytėm.

X šalyje nestinga darbinių pirštinių,

Klausos aparatų, chirurginių tvarsčių.

Čia apstu fejerverkų,

Teatrinių skrybėlių, apgamų.

Ir dar kažin kas yra kortų namely –

Sėdi nuoga ant fotelio dviem su tigriniu aptiesalu,

Ji priglaus mus po savo sparnu.

 

 

Nė menkiausio vėjelio

 

Prietemų pasaulio

Kuriame tiek mažai

Tenuveikta dėl savo sielos

Fone

 

Ji pakabina sijoną

Ant durų rankenos

Užkelia koją ant kėdės

Kad nusimautų juodą kojinę

 

Kaip gera turėti akis

Būtent tada: nužvelgti pažįstamas

Dideles liulančias krūtis

Ir užpakalio linkius

 

Prieš imantis klausyti

Visų tos ilgos dienos

Bėdų ir nuojautų

Šį šiltą vakarą

 

Ties lango tinkleliu

Dūzgiant vabzdžiams

Šviečiant tik

Radijo imtuvo skydeliui

 

Jis groja per tyliai

Žodžių nesupaisysi

Vis vien veikiausiai tai

Tik kvaila sena meilės daina

 

 

Iš rinkinio „Pasaulis nesibaigia“ (1989)

 

Vaidinau mažiausiuose teatruose

 

Velniško žvyro smiltys

Ant palangės

Supa vienišą

Baltos duonos trupinį.

 

 

Istorijos pamoka

 

Tarakonai atrodo lyg

Komiški netašyti kaimiečiai

Rimtoj dramoj.

 

 

Evangelija

 

Pusiaukelėje į niekur –

 

Tariuosi išgirdęs

Skambant bažnyčios varpus,

Neregys pakampėj

Šūkteli mano vardą.

 

 

M.

 

Į M. atkakau pėstute

Tik čia – nė gyvos dvasios

 

Atsargiai slinkau

Pro kortų namelį –

Ištisą jų virtinę

Bijodamas kad tuoj parkrisiu

M. pačioj dienos aky.

 

 

Mano slaptoji tapatybė

 

Tuščias kambarys

Ir pravertas langas.

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas