Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

 

/ / /

Mes vaikštom pirštų galiukais feisbuke

dalinamės kiaušiniene kava

kurios kitas neparagaus

mes už stiklo pavalgom

atbulais dantimis kramsnojam

atsigeriam

nusigeriam

siuntinėjam kačiukus šuniukus

plokščias bedvases rožes be adresatų

nebeturi kur eiti mūsų kūnai

nebenori

jiems geriau tarp šilkinių pagalvėlių

neskelbiam savo diagnozių

nei kiek mums dar liko

jeigu kas ir bando prabilti

tuo siaubingu tikrovės balsu

visi kaip puola –

tą bjaurybę ančiuką

kapoja kapoja – duok pozityvo –

pozityvo duok –

eik į laimės kursus –

master class

galvok

apie butaforinį šlamštą

apie atostogas kurios visai ne atostogos

o tik kitokios rūšies vargas

bet apsaugok mus Viešpatie

kai užgęsta ekranai

nepalik tamsoje

tada mus geriau nutrenk

užmušk

cementiniu miegu –

geriau nepabusti

jeigu ir vėl narve

 

/ / /

Paslėpsiu tave dykumoje

žvaigždė ledo akimis stebės

kaip tau rausiu kapą smėlyje

smėlyje kuris pamažu virsta sniegu

slepiu tave nuo žmonių žvėrių

Dievo akių

atsigulu ant sniego kauburėlio

apgaubiu tave šilko marškiniais –

savo gyvu kūnu

abu nesušalsim nepražūsim –

niekas

mūsų niekad nesuras nenuteis nepaniekins

linguos karavanai pro šalį

žiūrėsi į tolį kupranugariai skaroti vyrai jų moterys

geltonai raudonomis akimis

– nematys mūsų –

nei jie, nei saulė, nei mėnuo –

mes būsime tik sniegas dykumoje

kuris ištirpsta ir spindi aukso smiltimis

 

 

/ / /

Tirono karūnavimo dieną

atsibudau po lietaus

pradėti dienos

varganos savo elegijos iš naujo iš naujo

/ tebūnie Tavo valia /

bet mažas paukščiukas

bet vėjas bet mirganti medžio šaka

priminė man kaip vaikystėje

veikimas be tikslo

buvo pats tikslingiausias tikslas

o pavėsis po serbentų krūmais ne mistika

ne apgaulė

o tikras prieglobstis

ten nesuras manęs tironai

net ir savo

karūnavimo dieną

neprivers kraipytis šokti vaipytis – –

neprivers nekęsti pasaulio

nes pasaulis

yra ne jų

 

 

/ / /

Aš esu nesusipratimas Dievo

aš esu Dievo žaislas.

aš esu dar viena

Dievo nesąmonė

tai kam gi aš tau

Viešpatie esu

tas trumpas nesusipratimas

ar tau reikia mano kaukolės tuščios

smėlyje po tūkstančio metų

ar genų kurie kaip vijokliai

apauga medžius –

reikia aš galvoju tau mano kūno ir kraujo

gal aš geras kūrinys gal geras

o man kam reikia tavęs

tavęs reikia tavęs –

visi gers ir verks

ašarų

klanai bus čia ant žemės ašarų klanai

kada tu mane pritrenksi

ta lazda iš Leonardo da Vinčio paveikslo

tu žinai iš tų klanų ašaringų

tik vienas karvelis

klajūnėlis

numalšins savo troškulį

tik vienas karvelis

karvelėlis

– – –

jeigu aš numirsiu – – –

vakar širdis stojo

 

 

/ / /

Ačiū tau Viešpatie už saulę

galvojau eidama namo

ačiū už saulę

ačiū už saulę

kuri mano akyse plieskia žaibais

ačiū už saulę

nežinau ar atimsi ją iš manęs

ar paliksi

ar gal paliksi – – –

bet ačiū už saulę – – –

ir mano medį man palik

jis toks vienišas

kaip Paskutinės vakarienės

paveiksle

 

 

/ / /

Kai krisi

kai krisi žemyn

paleisk iš saujos mano plaukus

akis liemenį

nesilaikyk už sienų

lubų grindų

kai krisi žemyn

užsičiaupk

nebe tavo tos krevetės ir ta vodka

kai krisi žemyn

negalvok kodėl tu krenti

nes krenta visi

nors ne karas ne badas ne maras

krisdamas gali

susigalvoti kokią tylią

kryčio dainelę

labai asmenišką –

apie jūreivius arba

rojaus sodą

apie kokį drugelį

apie bet ką – – –

ak per daug

per daug tu buvai užsiprašęs

 

 

Militaristinis

 

Nesimiega sulakstau į Siriją ten pašaudau šiek tiek

užsuku į Iraką

Afganistaną ir

Gazą

pašaudau

žmonės taip gražiai griūna

taip klusniai

į Ukrainą tai ne –

bijau galiu neatskirti slavo nuo slavo –

grįžtu pavargus

tikiuosi iš naujo užmigti

nesimiega

Lietuvoj tai kas

nieko

užmuša kasdien bent po vieną vaikelį

ir tiek

paskui paskaitau žinias

milijardieriai statosi bunkerius

tikisi pasislėpti –

nepavyks, žinoma –

prašau leisk man užmigti –

miegosiu juk neilgai –

iki prisikėlimo

Dievas žiūri primerkęs akis

piktas

sukandęs dantis

pasišiaušęs visas nes ir jam nesimiega

neilgai sako laukti

nebeilgai

pašaudei tai čia nieko tokio

svarbu kad siela liktų balta kaip drobė

gal pamiegam

kol aušra širdies nesudraskė