VII Odė
Nemenčinė
Paskyrimo į šią kleboniją proga.
Dvare šviesiajam, kur spindulys tavo
Užtikęs mane pakėlė, apvalė,
Šlovingą vardą eiliakalio davė,
Kad žmonės gerbtų poetą, karaliau.
Užkampin dabar (juk tai tavo darbas)
Mane atvarei, į kaimiečių tarpą.
Jau ne plunksnos ar dramblio kaulo fleitos,
Pjautuvo griebtis dabar man beliko;
Net jeigu kitus įmanius apeiti,
Laurus nuskinti Parnase pavyko;
Juos sudėjęs prie geradario kojų,
Nukirstus pėdus į gubas rikiuoju.
Varšuvos judrios tremtinys suniukęs,
Ir tarp nešvarių įmestas valstiečių,
Tebus man gera plušti žemės ūky:
Kad nuo pasaulio atskirtas kentėčiau.
Nors ir į tokią patekęs malonę,
Toliau dainuosiu, tau, šviesusis Pone.
Paprasta, tiesi prigimtis teisiųjų;
Kelmai šešėlių nemeta ant sniego,
Veidmainių liaupsės neapsuka vėjų,
Vanduo, prarijęs dovanas, nebėga:
Gamta teisingai pagal savo būvį
Ves mano širdį ir valdys liežuvį,
Kad imčiau augti, jos globą pažinęs,
Džiaugsiuos ir kuklų palivarką gavęs:
Nes iš giraitės girdis Nemenčinėj
Lakštingalos ir labai mane žavi;
Šis mielas kaimas dar Sarbievo* garbę
Triukšmingom medžių šakom tebeskelbia.
Taurios jo dvasios įkvėptas, išmokęs
Vandenį beprasmį sumaniai stabdyti,
Ąžuolus mitrius į slaptingo šokio
Ratelį stygų kerais nevaryti,
Iš aistrų žemų kelsiu tavo širdį,
Jei suklaidinta tiesos nebegirdi.
Tuščia ganyti dykūnus kilmingus
Reikia ginkluoto jiems labiau klebono.
Žemos jų sielos žiūri kas pelninga,
Gali meluoti ir liaupsinti poną.
Greičiau kaimietį atvesi į dorą,
Moka kentėt jis ir nedaug tenori.
Su jais tau pinsiu vainikus kvapniuosius,
Varpas su grūdais ant altoriaus dėsiu,
Grūdintus kaitros rudenis rimuosiu,
Milžinus pėdus kilnoti norėsiu.
Laikas jų godus nepraris pagrobęs,
Nes meilė savo sparnais bus apgobus.
* Kaimas Ciechanovo apskrityje, iš kurio pavardę gavo poetas Sarbievijus, dažnai lankęsis Nemenčinėje, kaip pats rašė:
Quales Lucisti, vel Nemencini locus,
Udumve Bezdani nemus, I. Ep. ode.
XV Odė
Upokšniui
Tyras upokšni, bėgantis per lauką,
Daug kuo prigimtys mudviejų panašios:
Tas pats polinkis jūron tave traukia,
Kuris ir mane vaga savo neša.
Tavo murmesys glamonėja ausį,
Nieko šniokštimu grėsliu nebaugina:
Mano liūdesys išdžiovino jausmą,
Ir jei tuo skundžiuos, tik Dievas težino.
Kiek vandens skreite savo slepia žemė,
Niekas prilygti tau nė nesapnavo:
O kaitri ugnis, širdį man apėmus,
Tokia pat skaisti kaip sidabras tavo.
Kai vėtra siaučia valdose Neptūno,
Vandenis greitus neši sau pavėsy:
Liejant ant manęs apmaudą fortūnai,
Prieglobstį rasti sąžinėj galėsiu.
Tavo pakrantę Dafnė padabinus
Žavisi savo grožiu įstabiuoju:
Nors mano širdies tyriausiam šaltiny
Atsispindėtų dar tvariau gražioji.
Neslepi gelmėj paslapčių klastingų;
Ir mano protas pinklių spęst negeidžia.
Viską tavyje mato kas netingi;
Ir mano širdis visiems atsiskleidžia.
XXIV Odė
Keturi metų laikai
Pavasaris
... Nil sine magno
Vita labore dedit mortalibus...
Linksmasis metas pas mus atėjo!
Miškas spalvingai rengtis pradėjo;
Saulė kas dieną aukščiau vis kyla.
Sniego – kur ne kur, ir tas jau dyla.
O Akvilonas sparnais šaltaisiais
Sprukti kažkur į Laponiją taisos;
Švelnus Zefyras pas mus atskriejęs
Pievas plačiąsias gėlėm apsėjo.
Meiliai šiurena, vėjui papūtus,
Šviesiai žali dar medžių lapukai;
Kur tik pasuksi – švelnūs kačiukai,
Ir vieversių jau giesmės pratrūko.
O ilgavilnės avys žolytę
Pirmąją smagios skabo nuo ryto;
Apsuptas savo skalikų būrio
Kerdžius jas dūdą pūsdamas buria.
Vysla jau pančius ledo sutraukius
Plukdo į jūrą baržas pakrautas.
Laukia valstietis, grūdus sugrandęs,
Kad aukso kapšą duotų olandas.
Čiupkite plūgą, jaučius įkinkę
Arkite žemę, mūs darbininkai!
Jei nepasėsit tinkamą dieną,
Teks pasninkauti per visą žiemą.
Vasara
Secura mens juge convivium.
Žvelk, lėkdami jau dangum aukštuoju
Febo ristūnai ugnim alsuoja:
Kur pasislėpti, kad iš to skliauto
Plūstantis karštis degint paliautų?
Vakar dar pilnos vandens ir sraunios
Upės nuslūgo, dugną beplauna;
Kur greitam žirgui perplaukti vargiai
Sekės, jau braido be vargo sargis.
Liūdnos gėlytės, žolės, ristūnų
Mindomos, lenkia žemėn viršūnes,
Laukia, kad delnas Hespero auštant
Rožinį perlą rasos išspaustų.
Priveiktas karščio pjovėjas tyso,
Sunkiai alsuoja gubos pavėsy.
Paukščiai nutilo linksmai čiulbėję,
Krūmuose griežia žiogai žalieji.
Kartais apniukęs krepu juoduoju
Krušą ir ugnį mums dovanoja
Dangus, pro tamsą dienos nematom,
Visas būtybes šiurpas nukrato.
Po šiaudiniu aš palindęs stogu
Su senu Bakchu kalbuos patogiai.
Tegu tie dangūs šėlsta kiek nori,
Jų griausmo širdys nebijo doros.
Ruduo
Labor ipse voluptas.
Vasaros karštis nebekankina,
Dovanas dosniai ruduo dalina:
Kur tik pažvelgsi, ką tik išvysi,
Akį džiaugsmingai pasiganysi.
Jaučiai didžiuliai pėdų vežėčias
Traukia, nuo jų jau daržinės skečias;
Linksmos merginos, mitrūs vaikinai
Skardžiai dainuoja, vainiką pina.
Dūzgiančio būrio gylių nelaukęs,
Korį valstietis šaka nubraukia;
Į statines ir kubilus pila
Dovį girtuokliams, kuriuos taip myli.
Svoris visokių saldžių desertų
Medžių rankas jau baigia nusverti.
Neskina niekas, nerenka uoliai:
Vaisiai savaime byra į žolę.
Štai, šeimininke, atlygis tavo!
Vasarą plušęs, dabar atgavo.
Džiaukis, šeimyna: o tinginėliui
Alkaną gerklę teks kimšti smėliu.
Žiema
Nos ubi discedimus, pulvis et umbra sumus.
Mirksni, malonę rudens suteikęs,
Tave jau greitas pagrobė laikas,
O kad galingus sparnus turėčiau,
Veržlųjį skrydį jo suturėčiau.
Lyg paleista iš lanko greitoji
Lekia strėlė, ji niekad nestoja;
Taip glostęs širdį vaizdais žavingais
Laikas nelaukęs nieko pradingo.
Pučia iš šiaurės žvarbus Borėjas,
Ausyse švilpia ir sniegą sėja.
Šilumą juntam Titano drungną,
Kai rytą skrydy išpučia ugnį.
Mitrūs nešėjai ledo kristalų
Ant kuprų tempia maišus be galo;
Balsai paukštelių nutilo darnūs,
Tiktai ant stogo bekranksi varnos.
Prisipažinsiu, rūpi ne tiek man,
Kad gražus metas žemę palieka;
Ledams ištirpus jis visad grįžta,
Sodai žiedeliais baltais pražysta:
Ir tave kartą, žinok, žmogeli,
Senstantį šerkšnas nuberti gali,
Stingdo jis kraują, plaukus baltuosius
Dažo, šio sniego nebeiššluosi.
Vertė Kornelijus Platelis
Eilėraščiai išversti projektui „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir diegimas", kurį finansavo Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Projektą vykdė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriais. Bazės prieiga: www.šaltiniai.info