Debora Vogel. Akacijos žydi

Debora Vogel-Barenblüth (1900/1902–1942) – žydų kilmės lenkų rašytoja modernistė, meno kritikė ir vertėja. Poetinių miniatiūrų rinkinys „Akacijos žydi“ 1935 m. išleistas jidiš kalba, o 1936 m. Varšuvoje (pačios autorės išverstas) – lenkiškai. Šie kūriniai D. Vogel įvardinti kaip montažai, iš pasikartojančių paskirų motyvų kuriama įdomi, kubistinį paveikslą primenanti visuma. D. Vogel – menkai žinoma, bet nepaprastai įvairiapusė asmenybė, moteris, kurią piešė Witkacy ir kuriai skirtuose laiškuose, kaip teigiama, gimė Bruno Schulzo „Cinamoninės krautuvės“. Kartu su vyru ir sūnumi buvo nužudyta Lvivo gete.

Vertėja 

 

Debora Vogel. Akacijos žydi
Stanisław Ignacy Witkiewicz. „Deboros Vogel portretas“, apie 1930.

 

Ištraukos iš poetinių miniatiūrų rinkinio

 

Gatvių dulkės

Būtent tada – buvo balandis, pirmasis lipnių lapų mėnuo, vidurdienis – nutiko štai kas: prie šaligatvio balto krašto ėmė sūkuriuoti gelsvų dulkių žiupsnis ir išsisklaidė rūškanoje, visai žemai, gal pusmetris virš asfalto.

Šis šiaip jau nereikšmingas įvykis metai iš metų leido įsitikinti, kad viskas grįžo į savo vietas ir toliau judės įprasta seka, pagal nustatytas taisykles.

Ir tikriausiai dėl to šis nutikimas žmonėms staiga tapo toks svarbus ir žadino švelnumą – jų laikas seko.

Tas pats įvykis buvo ir daugelio keistų nutikimų preliudija, kai viskas pakrypo visai netikėta, neįprasta linkme.

Užgriuvo kasmetė banalių reiškinių serija, antai: klampi kaip lakas kaitra ir vaikštinėjimas gatvėmis; kobaltinės „alėjos vakaro gatvių“ ir šiurkščių daiktų ilgesys; daiktai: įvairūs daiktai, apvalūs, stačiakampiai, kvadratiniai; kieti daiktai, klampūs, lankstūs, ir banalūs susitikimai: susitikimai, dvelkiantys metalu.

Galiausiai: „prarasta laimė“ – būtent taip vadinamas dalykas, žinomas ir jau įprastas gyvenimo kronikose. Kiekvienais gyvenimo metais ištinka koks nors laimėjimas ir praradimas.

Nuo gelsvos dulkių kruopelės padvelkė kaitra ir nežinomomis galimybėmis.

Nebebuvo kada gaišti laiko.

 

Gėlių parduotuvės su azalijomis

Melsvos pilkumos ir penkių milijonų kojų mieste taip pat esama parduotuvių su didelėmis, lėkštomis, rutuliškomis gėlėmis.

Azalijos iš gėlių parduotuvės Monparnaso bulvare, Paryžiuje, yra tobulos. Jos – lašišos ir apelsinų spalvos, demonstruoja šimtus marinuotos žuvies ir apvalainų vaisių atspalvių.

Azalijoms iš Monparnaso bulvaro jau nebereikalingi ilgai tvyrantys, mąslūs aromatai, kaip įprastų gėlių. Jos galėtų būti padirbtos iš atlasu aptrauktos skardos, bekvapės skardos: visa jų siela išsiliejo spalva, mįslinga ir pilna liūdnų patyrimų kaip metalo lakštas.

Tai vyksta 1933 metų vasarą, kaip ir kiti čia aprašyti dalykai. Per šurmuliuojantį Monparnaso bulvarą ūmai nuvilnija didis liūdesys – metalinė melancholijos jūra. Liejasi nežinia kur iš azalijų parduotuvės.

Diena – pilka ir maloni, viena iš daugelio; žmonės ieško tvirtų daiktų paimti į rankas arba pilkų sienų ir sienų, nuklijuotų spalvingais plakatais; ieško aiškių ir nedviprasmiškų įvykių. O tai, kas dedasi azalijų parduotuvėje, iš esmės labai primena seniai žinomą ir visai įprastą dalyką, bet ilgai neįmanoma prisiminti, iš kur pažįstamas tas bukas ir bespalvis sunkumas. Kol staiga dingteli, kad tas jausmas užplūsta kiekvieną kartą, kai kas nors mūsų gyvenime pasibaigia ir nieko daugiau nebegali įvykti.

Priešais parduotuvę su azalijomis, tarsi padirbtomis iš melancholiškos, bet sykiu tvirtos skardos, atrodo, jau išbandžiusiomis visus įmanomus aromatus, gyvenimas staiga pavirsta ilgu ir pilku ruožu, kuriame viskas jau nuspręsta, ir praėjo viskas, kas turėjo ateiti.

Ir ūmai nepakeliami pasidaro tobuli dalykai ir mieli susitikimai, ir prašmatnios oranžinės azalijos. Ir staiga absurdiškai užsinori, kad kambariai būtų kaži kokie beformiai, per dideli, užgrūsti daiktais ir pilni žmonių; ir „prarastų laimių“, ir „nenusisekusių meilių“, „nelaimingų meilių“...

Tai auga ir keroja ilgesio piktžolė; ilgesio daiktams, kupiniems šiurkščios vienatvės, ir akytų varnalėšos lapų chaosui.

Ir tarsi groteskiškas epigrafas pigiam gyvenimo romanui pasirašo tokie sakiniai:

„...tarp tobulų dalykų nebėra vietos gyvenimui... Iš ten atsiranda bukas liūdesys ir apleistumas, lydintys kiekvieną gražų daiktą. Ir todėl žmonėms yra reikalinga kruopelė nenuglostytos netvarkos ir rūstaus apleistumo...“

Kas galėtų pagalvoti, kad prie tokių apibendrinimų nuvedė paprasčiausios azalijos, tarsi padirbtos iš liūdnos skardos!

Tačiau visuomet taip yra, kad nereikšmingiausi dalykai primena svarbiausius dalykus gyvenime.

 

Traktatas apie gyvenimą: pirmas skyrius

Užtenka išeiti į gatvę, į gintarines spalio sutemas: tuomet, tarp ketvirtos ir penktos valandos popiet, gyvenimas visuomet yra „sugriautas“, kad ir kas mums nutiktų.

„Salon de beauté“, Karmelitų gatvė numeris dvidešimt penki, manikiūrininkė – kaip iš vaško ir su aukšta šukuosena, lėlės figūra iš 1924-ųjų; kirpėjas susibangavęs plaukus ir pasišlakstęs stipriais mille-fleur kvepalais; o salono savininkė nuolat tarsi kabanti ant sienos, ženkliai retušuota 1900-ųjų damos fotografija – stipriai suveržta talija, apykaklaitė, prilaikoma banginio ūsų, paskutinė tūkstantis devynišimtųjų mada.

Kaip tik tvyrojo maloni, gintarinė spalio mėnesio prietema, kai grožio salono Karmelitų gatvėje savininkė, be ceremonijų ir nepaisydama klientų, kreipėsi į pavaldinį su absurdišku klausimu: išties, kokia mano gyvenimo prasmė?

Tą akimirką lyg atsakydama susvyravo, sulingavo vaškinė manikiūrininkė po violetiniu gaubtu ir padavė poniai mėlyna suknele aliumininį dubenėlį su vandeniu nagams.

Galiausiai kirpėjas triukšmingai ir su fantazija ėmėsi garbanoti vieną šukuoseną po kitos, rūpestingai, meiliai prižiūrėdamas kiekvienos sruogos kritimą, banga kas trys centimetrai.

Jaunesnioji praktikantė gi savo ruožtu pradėjo – kažkodėl paskubomis ir be reikalo barškėdama – tvarkyti ir dėlioti juodos bei rudos chna dėžutes.

Taip šalia pigaus paveiksliuko su dama ir tvarkingai surikiuotų plaukų dažų chna skardinių buvo prieita prie išvados: faktas, kad yra dėl ko pasaulyje gyventi. Ir argi galėtų būti kitaip šioje padėtyje ir šiomis aplinkybėmis?

Ir taip prasidėdavo nuolat. Klausimu „kam gyventi“ prasidėdavo kiekvienas vienišas gyvenimas ir rudeninis traktatas apie gyvenimą.

 

Kartūnai tvinsta...

Gatavų drabužių parduotuvėse kilo krūvos pigių kartūnų, plonų, su stambiu gėlių raštu arba dryžuotų. Tie raštai buvo sudaryti iš rėksmingų, o sykiu pasakiškų spalvų, antai: putino uogų raudonis, violetas ir žolės žalumas; arba: žydris, jurgino raudonis ir oranžinė.

Tie kartūnai buvo sustingę ir sausi, be minkštimo. Kartais nevykusiai mėgino kitką: bandė panėšėti į minkštus šilkus arba mėsingus aksomus, tačiau net jų žvilgesys buvo lėkštas ir medinis, be gyvybės.

O dar labiau sustingę buvo ševiotai: lūžo aštriais kampais, tiesiog pairo į briaunotą plokštumą. Ir joks dažas nesilaikė ant sugrubusių audinio siūlų, kad suminkštintų jį maloniu palaidumu ar šaltu spalvos mąslumu. Visi dažai atšokinėjo nuo tų ševiotų kaip sausos kalkės, ir todėl jie atrodė liūdni ir blyškūs.

Dabar visai prarado paklausą: sultingas aksomas, vilnijantis šilkas ir glotni gelumbė. Taip pat išnyko tokios spalvos kaip tąsi rudeninė bronza, vėsus ir keistas koralų raudonis; maloni plieno pilkuma.

Į audinių parduotuves sugužėjo porcelianinės lėlės iš gatvės. Grūsdamosi, triukšmingai šiugždėdamos beregint išpirko visus gėlėtus kartūnus ir dryžuotus ševiotus.

Pasaulį užplūdo menkybė, antrinės baisenybės, šalutiniai šaltų ir presuotų daiktų produktai; perkreiptos kaukės, kurios atsiplėšė nuo savo šablono ir pradėjo veikti savarankiškai; lengvas ir niekam neįpareigojantis gyvenimas.

Taip visą gyvenimą užliejo menkybė: stalčiukų ir lentynų pasaulio karikatūra; pasaulio, kuris turėjo būti malonus kaip spalio pilkuma, arba patetiškas ir didus lyg mirtis, kaip vienintelis įvykis per visą gyvenimą.

 

Iš lenkų kalbos vertė Ugnė Ražinskaitė

Debora Vogel. „Akacje kwitną“. – Kraków: Austeria, 2006.

Draugai